Netoli Juodkrantės ant ledinio marių šarvo - šimtai žūklės mėgėjų. Pasmalsavome, kas verčia žmones stingsoti apšarmojusių rūpintojėlių pozomis dėl kelių dešimčių sidabru ant meškerės suspurdusių stintų. Ieškojome beatodairiškai pasiryžusių dėl tokių gamtos dovanų rizikuoti net sava gyvastim.
Akis į akį su... vėgėle
Laukiančią autobuso užklupome jau suvyniojusią penketą savadarbių meškerių, iš kurių porą sulaužė, nidiškę Stasę Šaulienę. Žūklauja jau trisdešimt metų; vyriausia iš šešeto žvejojančių savo kaimynių. Sakė seniai nebijanti ūmių stichijos metamorfozių, o ant plono it drobė ledo niekuomet neinanti - moterys rizikuoja "su protu". Šįsyk kibę prastai, sugavo vos trisdešimt stintų ir dvi plekšnikes. Pučia Šiaurys, tad srovė eina nuo Klaipėdos, o žuvys pasisukusios prieš ją.
"Kai tik ištekėjau 1970 metais, vyras išmokino žvejot. Bet mano laimikis būna ir gausesnis. Be jokios baimės Preiloje sykį šokinėjau nuo lyties ant lyties, ledams išsižiojus. Tik paskui, parėjus namo, pagalvoji, kad galėjo ir blogiau baigtis. Reikia pasirinkt vietą. Ne, plaukti nemoku. O, anksčiau, kai žuvys gerai kibdavo, pagaudavau ir po 400 "štukų" stintų! Žvejoju dėl malonumo; aš beveik visai nevalgau stintų, nors jos ir gardžiai kvepia šviežiais agurkais. Giminė plati, draugai - suvažiuodavo pusė Kauno - išdalini, ir viskas. Marinuodavau anksčiau, konservus darydavau iš stintų svečią pavaišinti. Esam žvejoję Nidoj spaudžiant 25 laipsniams šalčio: mauni prieš vėją, iš kojų verčia, baisu. Kimba rankos ir pirštinės prie grąžto. Ar perduosiu meškeres vaikams? Vienas mano sūnus žuvo, tas dar pažvejodavo, o vyresnėliui šalta, susitraukęs, itin retai eina pažvejot. Dievažin, nuo ko priklauso sėkmė; nesu užaugusi prie didelių vandenų; gimtoj Plungėj tas upelis buvo kaip siūlas.
Anksčiau labai įdomu buvo gaudyti vėgėles: ištrauki, būdavo, atsikabina, žuvis man spokso į akis išsižiojus, o aš - į ją, ir galvoji, na, ką dabar daryt? Eketė metrinė: aš leidžiu tą meškerę atgal, kablius paleidžiu, tada ji užsičiaupia ir pasitraukia... Lydekos nesu pagavus, o starkių vienąmet pylės kaip iš Sandoros skrynios; būdavo, 9-am kilometre vyrui stintos kimba, o aš kitoj vietoj starkius gaudau ant stintų galvų: geriausias masalas. Būdavo, ant ledo vanduo pliaupia - vis tiek važiuoji su automobiliu, nieks nebaisu. Vasarą nuo molo gaudau ešeriukus, raudes, turiu didelį šunį, tai jam kepu žuvies kotletus. Vyras mano - geras medžiotojas. Kaimynai juokiasi, kad badu nemirsim: turėsim ir žuvies, ir mėsos".
Žvejoja visa Lietuva...
Retai kada pamatysi tokių gražių "vikingų" telkinį kaip ant marių ledo: laimingi šerkšnoti veidai it žuvies žvynu padengti - gal ir tiesą sakė filosofas Anaksimandras, jog žmogus kilęs iš į žuvis panašių protėvių?
"Stinta - žuvytė, kurios Šiaulių krašte nerasi. Atvažiuojam čia nuo 1987 metų su kompanija, kai tik sužvilga ant marių ledas. Sutemus spingsi žvejų liktarnos kaip žaltvykslės. Kaifas! Skęst neskendom, bet su veltiniais iki kelių per vandenį bridom - labai verta, nes čia vienintelė vieta, kur galima pasigaut žuvies iš Šiaurės jūros. Ar tik ne stintas vietos žvejai vadino marių veršiukėliais? Ne, stinta ne "viagra", bet... Žiūrėkit, žvejoja visa Lietuva - Vilnius, Kaunas, Marijampolė. Čia susieina užsikrėtę ta liga, susiklostė toks gyvenimo būdas. Kai "eina stintos", telefonai netyla, netgi "biznio" reikalai ant ledo sprendžiami be problemų. Nieko tokio, kai 25 laipsniai šalčio. Klausomės meteorologų prognozių kaip gražiausios muzikos; nepatartina, kai stiprus pietvakarių vėjas, jis pakelia vandenį. O legendų nereikia: štai bičiuliams pasitaikė properša, iki kranto - 20 metrų. Išsirengė, drabužiai ant galvos - ir brenda. Žvejai - ir tuo viskas pasakyta", - sakė su kibirkštėlėmis akyse šiaulietis Paulius.
Iš Naujosios Akmenės atvykę mėgėjai, prieš trisdešimt metų pabandę žūklaut, ir vėl čia. Trauka. Sako, kad tik vietos žvejai, kad ir visko matę, patyrę, rizikuoja lipt ant silpnesnio ledo, įspėjimų nepaiso. Nuotykis, aštrūs potyriai - tikram vyrui svarbiau.
Medžiotojų karalius nespjauna į "žvynuotą žvėrį"
Grynakraujis žemaitis, Ignas Zalanskas iš Skuodo prisiminė pavojingą metą, kai Nidoje žūklavo drauge su dvylikamečiu sūnumi. Su minia kitų žūklės aistruolių, ledui suaižėjus, buvo atitrūkę nuo žemyno. Juos, likusius ant ledo lyties, net keletą parų gelbėtojų komandos "sėmė".
"Buvo tąkart vasaris, pūga, vidurdienį labai gerai kibo, nė už ką nesinorėjo trauktis. Rodos, ant visų meškerių kimba, bet nesupranti - trauki, o nieko nėra. Kiti žvejai pradėjo šaukt, kad ledas pajudėjo. Ir ką? Gaudom toliau, pamatėm, kad žvejai bėga kaip zuikiai, lekiam ir mes. O pliaupia toks šaltas lietus, žiūriu, šen ten rogės pamestos su visais grąžtais, kuprinėm - kas čia vyksta? Iki kranto dar buvo pora kilometrų: žmonės susispietė ties didžiule properša. Iš kranto atėjo pagalba, bet kilo labai stiprus vėjas - valtį įleido į properšą, o ją vis nuneša. Tada kas turėjom virves, susirišom, permetėm virvę valčiai pririšt, ir kėlėmės kaip su keltu. Pirmiausia vaikus, moteris perkėlėm, pasidarbavom kokią valandą, na, buvo likę kokie 400 žvejų, ir nieko - visi laimingai pasiekėm krantą. Iškart į krautuvę - "šilumos", o jau per radiją pranešta, kas atsitiko, namiškiai sunerimę. "Mobiliakų" dar nebuvo. Atvažiavo gaisrinės, signalizavo mums. Jokios baimės; radosi drąsuolių, kurie išsirengę nuogi, visą mantą paliko - ir plaukte išplaukė per tą properšą, nusipurtė kaip briedžiai ir nuėjo. O kiti išsigandę kas į Klaipėdą, kas į Kaliningradą tomis properšomis išėjo...
Kitą sykį atsitiko taip ties Juodkrante: iš ryto pašalo pora laipsnių, properšos užsitraukė, tai ir nuėjom žvejot. Pradėjom gaudyt, kimba, žiūrim, kad tie žvejai sklaidos, supratom, kad pašilo, patižo ledas. Likom keturiese, visų drąsiausi - kibimas velniškas, ir ką, aš, jauniausias, palikau ant ledo paskutinis. Tai nuo kranto, per properšą, užmetė virvę ir mane ištraukė ant ledo lyties kaip baltąjį lokį. Nė jokios baimės, lytis stora kaip luotas: išgelbėjau ir laimikį, gal 200 stintų. Ar yra kuo pasididžiuot? Kelyje pasišnekam... Prie sovietų dar geriau kibo, po kelis šimtus stintų, keliolika vėgėlių sugaudavau Preiloje. Žinom, kur nuo kranto reikia praeit, taikai į vietą, kur matyti akmenys, ten tūno vėgėlės. Kokie prietarai? Žiūri tik oro, na, ir jei žmona išleidžia gera nuotaika, tai žinok, seksis žvejyba, o jei su barniais, verčiau nevažiuok. Žmona sako: "Duosiu 20 litų, nusipirk tos žuvies, kad be jos negali gyvent". Bet paties sugauta žuvis kito skonio, kaip ir paties užaugintos bulvės. Ir svarbu yra pats gaudymas, o ta žuvis kartais iki namų "nebepareina". Tai toks pirmykštis instinktas. O laužų nekūrenam, jie - kuprinėj", - juokiasi skuodiškis, rūkantis tik žvejyboj. Sunku ir pasakyt, kas jame ima viršų: medžiotojas ar žvejys.
"Pirma vieta - daugiausiai šiandien sugavau žuvies. Ne, "arielką" stato tas, kam pirmam užkimba. O praėjusį pavasarį buvau ir medžioklės karalius. Ką ten išvardysi: briedžių gal keturiolika nušoviau, šernų irgi panašiai, dar stirnų. Bet gal žvejyboj sunkiau; gerai, kad ledas dabar toks geras ir sniego mažai, o kai atvažiuoji į tankodromą, reik atpėsčiuot septynis kilometrus į Juodkrantę ir vakare grįžti. Neteko kaip varvekliui apšalt dar. Visokių buvo atvejų: draugai, įkritę į properšą, kapstėsi giltinės glėby. Sako, šią žiemą čia motociklas buvo po ledu paniręs su dviem žmonėm, bet išsikapstė. Na, tai gal būtų ne noras vyriškumą įrodyt, bet tokia prigimtis ar kas"...
Nedaug trūko, kad kūdikis gimtų ant ledo lyties
Buvęs karininkas, klaipėdietis Leonidas su šiltais kailiniais ir sena bebro "skūros" kepure, sako, kad žvejoja nuo vaikystės. Ir tuomet ištraukdavo kone už save didesnę žuvį.
"Tą kovo dieną nuo kranto pūtė aštrus vakaris, atplėšė ledą, ir visi pamatė, kad meškeres srovė blaško. Buvo koks tūkstantis žmonių: pamačiau, kaip visi paniškai puolė bėgti. Pametė dėžes, grąžtus, žuvį, o iki kranto gal puskilometris - vandens kiaurymė... Na, čia pasirodė sraigtasparniai, bet jau didžiulį ledo luitą su kokiais šešiasdešimčia žmonių srovė neša į Nidos pusę. Aha, baisu buvo kaip kokiems "Titaniko" keleiviams... O žvejojome mes tada žvejų kaime Morskoje. Ir sraigtasparnis negalėjo nutūpt, jis kybojo, nuleidęs kopėčias, ir jų įsikibę žmonės kėlėsi į krantą. Žmonės šaukė, apimti siaubo, tarp jų buvo nėščia moteris ir jai prasidėjo sąrėmiai. O žvejų kateriai visi buvo po sniegu, ir mes klausinėjom vieni kitų: "Kas bus?" Na, kas - skęsim... Paskui vietos žvejai mus pamatė, pradėjo atkasinėt savo katerius, po kurio laiko atplaukė čia, ėmė po dvidešimt žmonių - iš pradžių moteris, paauglius... Ne, tada niekas nepaskendo, bet nugrimzdo automobiliai, buvę ant ledo. Na, ką, po rublį susimetėm (tada dar rubliai buvo), ir vėl grįžom atgal, kur žvejai ir sraigtasparniai gelbėjo žmones - iki trečios valandos nakties. Ne, aš ir po to neatsižegnojau žvejybos, ne todėl, kad būčiau užkietėjęs ateistas - yra tas medžiotojo azartas. Be to, žinot, pavasarį, kaipsyk, kai ledas tirpsta, vanduo šviežias sujuda, srūva, o žuvis tada juda, o jeigu ji juda, vadinasi, ir gerai kimba. Ir po 400 - 600 stintų pagaudavau, o ten, Morskoje, dygliuoti ešeriai gerai kimba. Nešė ant lyties mane ne kartą, na, tą akimirką atrodo, kad jau pasaulio pabaiga...", - sakė žvejys Leonidas, o kitus jo žodžius nusinešė vėjas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą