Žurnalistinis tyrimas: kodėl per metus žmonos sumuša daugiau nei 1000 vyrų. O kiek moterų?

„Respublikos“ kalbinti specialistai įžvelgia tiesioginį ryšį tarp išrinktųjų vykdomo kultūros genocido ir šalies gyventojų klimpimo į alkoholizmo liūną, kuriame suprantamiausia - kumščių kalba. 2011-ųjų pabaigoje įsigaliojęs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas dažną auką apgina tik teoriškai. Teismo įpareigotas laikinai išsikeldinti smurtautojas neretai neturi kur eiti, todėl grįžta į namus, kur ir vėl terorizuoja savo artimuosius.

Smurto mažiau, bylų daugiau

Paradoksali situacija - praėjusių metų pirmą pusmetį iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje būta daugiau nei šiemet tuo pačiu laikotarpiu, tačiau ikiteisminių tyrimų šalies policija daugiau pradėjo šiemet. Šalies policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla teigia, kad sumažėjus iškvietimų ikiteisminių tyrimų skaičius išaugo greičiausiai dėl policijos pareigūnų įdirbio kvalifikuojant nusikalstamą veiką.

„Pernai per pirmą pusmetį iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje būta 11 168, o per šių metų tą patį laikotarpį - 9811, - vardija R.Požėla. - Praėjusių metų pirmą pusmetį pradėjome apie 4 tūkst., o šiais metais - jau apie 5 tūkst. ikiteisminių tyrimų. Pernai pirmą pusmetį daugiau kaip 2 tūkst. atvejų buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, šiemet tokių sprendimų priimta daugiau nei 3 tūkst.“

Bendrame nusikalstamumo kontekste, pasak R.Požėlos, pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje šiuo metu sudaro beveik 10 proc. visų pranešimų. Daug tai ar mažai, jei kas dešimtas įvykis yra susijęs su šia problema? Anot generalinio komisaro pavaduotojo, dar prieš kelerius metus su smurtu artimoje aplinkoje buvo susijęs kas ketvirtas patrulių išvykimas. Nors mastai ir mažėja, R.Požėlos teigimu, jie vis tiek išlieka gana dideli. Nukentėjusios pusės pareiškimas dėl smurto artimoje aplinkoje dabar nėra būtinas - pradėti ikiteisminį tyrimą užtenka paties fakto. Su smurto sėkla kovojančius pareigūnus džiugina, kad didelė dalis visuomenės nėra pakanti smurtui: net jei nukentėjusioji ir nesiskundžia, apie jos patirtą smurtą policijai praneša kaimynai, kiti pašaliniai asmenys.

Smurtautojus gelbsti... aukos

Nedarbas, užimtumo nebuvimas, šias visuomenės negeroves lydintis girtuokliavimas - vardija R.Požėla esmines priežastis, dėl kurių šeimose įsižiebia smurto kibirkštis. Kumščių kalba populiariausia šeimose, gyvenančiose iš socialinių pašalpų. Kiekvieną mėnesį nuo 10 iki 15 dienos, kai varguoliams išmokamos socialinės pašalpos, policijoje tvyro tikra kovinė parengtis - į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje vos spėjama reaguoti. Tačiau smurto, nors ir rečiau, griebiamasi ir šeimose, kuriose abu sutuoktiniai turi darbą, netgi užima aukštą padėtį visuomenėje ir laiko save elito atstovais. Tokia žmogaus prigimtis?

„Visuomenėje klesti smurtinė subkultūra, - sako R.Požėla. - Ypač tai pastebima tam tikruose socialiniuose sluoksniuose, kur žmonės jau daug metų įpratę savo problemas spręsti kumščiais. Dažnas atvejis, kai patruliams konstatavus smurto artimoje aplinkoje faktą, auka stoja ginti smurtautojo, teigia nenorinti, kad jos skriaudikas patirtų teisines sankcijas“.

Kodėl auka imasi gelbėti skriaudiką? Pasak R.Požėlos, neretai ji taip elgiasi patirdama artimųjų spaudimą. „Taikykitės, tiek metų juk pragyvenote kartu - išsiblaivys ir vėl su juo normaliai gyvensi“, - primygtinai patarinėja tėvai, uošviai, dėdės ir tetos. Labai dažnas atvejis, kai smurtautojas yra vienintelis šeimos pajamų šaltinis ir auka nuo jo jaučiasi priklausoma. „Kas man padės nudirbti darbus, kas padės auginti ir išlaikyti vaikus?“ - tokie klausimai neduoda ramybės ne vienai nukentėjusiajai. Ir priverčia naiviai tikėti, kad „daugiau tai jau to tikrai nebus“. Todėl net teismui įpareigojus smurtautoją gyventi skyrium ir nebendrauti su auka, pastaroji pati ieško kontaktų su skriaudiku, spintoje slepia šių įpareigojimų nesilaikančią antrąją pusę nuo policininkų.

Žmogus - ne adata. Kur jį dėti?

R.Požėla pastebi, kad smurtas tampa rafinuotesnis, mažiau matomas: daugėja atvejų, kai prieš aukas smurtaujama ekonomiškai, psichologiškai. Fizinio smurto pėdsakus galima pamatyti pažvelgus į aukos veidą, o ekonominį ar psichologinį smurtą įrodyti sunkiau. Tačiau aukai bendradarbiaujant su pareigūnais, pavyksta įrodyti ir tokias smurto apraiškas. Pasak R.Požėlos, nerimą kelia tai, kad nėra iki galo išspręstas klausimas, kur gyventi teismo laikinai nuo aukos atskirtam smurtautojui. Apskričių centruose yra krizių centrai, nakvynės namai, o kur turi eiti atokiame kaime gyvenantis smurtautojas, neturintis jį priglausti galinčių kitų artimųjų?

„Didmiesčiuose nuo šeimos laikinai atskirto smurtautojo apgyvendinimo klausimas nėra toks aktualus, bet provincijoje ši problema yra gana rimta, - teigia R.Požėla. - Norėtųsi ir valstybės programų dėl smurtautojų socializacijos, o jų kol kas nėra. Mes negalime savo neveikimu leisti, kad smurtautojas, neturėdamas kito kelio, pažeistų teismo įpareigojimą gyventi atskirai nuo aukos, grįžtų į namus ir galbūt vėl tęstų savo nusikalstamą veiklą. Dabar smurtautojui yra suteikiama informacija apie artimiausias vietas ir įstaigas, kuriose jis gali gauti pastogę ir kitą pagalbą. Tačiau pasinaudoti šia informacija žmogus galimybių turi ne visada. Kaip ne visuomet jis turi galimybę ieškotis pastogės pas kitus artimuosius ar draugus. Todėl tokiu atveju mums visiems dar reikia dirbti pasiraitojus rankoves. Ir svarbiausia - vadovautis filosofija, bylojančia, kad prioritetas yra auka, bet negalima į visuomenės pašalį nurašyti ir to smurtautojo. Nes tik taip pajėgsime užkirsti kelią pasikartojančio smurto atvejams. O jei smurtautojas bus paliktas vien Dievo malonei, tai ir bausmės tikslus pasiekti vargu ar pavyks“.

Romas Matulis, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas:

Kur jaunimas ir vaikai neįtraukiami į kultūrinį veiksmą, į kūrybiškumo ugdymą, ten jie ir užauga tokie... Akivaizdu, kad užimtumo stoka, kultūros židinių nebuvimas daro didžiulę įtaką smurto bei girtuoklysčių plitimui. Mažesniuose miesteliuose, kur yra kultūrinis veiksmas, labai jaučiasi, kad tai teigiamai veikia ir žmonių tarpusavio santykius. O ten, kur to nėra, ir žmogus ugdosi kitaip. Deja, į tai visiškai nekreipiama dėmesio. Šios problemos Lietuvoje iš esmės nesprendžiamos per ilgalaikį procesą - kultūrinį procesą, kultūrinį ugdymą, žmonių įtraukimą į kultūrinę veiklą. Daugelyje savivaldybių trūksta supratimo, kad kaip tik reikėtų gaivinti, saugoti tuos mažuosius kultūros židinius. Nėra normalaus valstybinio požiūrio į gyvosios kultūros objektus mažuose miesteliuose. Juk tuose kultūros židiniuose žmonės turi galimybę ne tik praturtinti savo kultūrinį suvokimą, bet ir socializuotis. Mažame miestelyje, kur yra vos 200 gyventojų, galbūt ir nereikia kelių kultūros židinių. Tačiau ir tokiame miestelyje privalo likti bent vienas kultūros židinys, po kurio stogu tilptų ir mokyklėlė, ir kultūros centras, ir biblioteka, kur žmonės galėtų susirinkti pabendrauti. Valstybė privalo pasirūpinti, kad mažame miestelyje gyvenantis žmogus nesijaustų papuasu. Kaip mes galime tikėtis, kad kuriantis žmogus liks provincijoje, jei čia jam sudarytos sąlygos kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų, kurias jis turėtų gyvendamas, pavyzdžiui, Vilniuje? Ką mažame miestelyje veikti kūrėjui, jei čia jis net neturi kur parodyti savo darbų? Tam, kad valdžia atsigręžtų į kultūros židinių gaivinimą, reikia ir stebuklo, ir profesionalaus valstybės vadovų požiūrio.

Antanas Kontrimas, Telšių rajono Degaičių seniūnijos seniūnas:

Mano nuomone, problema yra ne smurtautojų apgyvendinimas, o tai, kad girto vyro pridaužyta moteriškė krenta ant kelių prieš policininkus prašydama nevežti jos skriaudiko į areštinę. Jei teismas smurtautoją įpareigoja kurį laiką nesirodyti toje aplinkoje, kurioje nusikalto, jis gali ieškoti prieglobsčio pas gimines, dar kažkur. Manau, kad net kalbos neturėtų būti, kad valstybė aprūpintų šeimai ir visuomenei prasikaltusius asmenis, dar jiems butą suteiktų... Oi, vyrai daužytų veidus moterims, jei žinotų, kad atbėgę į seniūniją galės gauti butą pagyventi mėnesį kitą... Įsivaizduokite: pareinate girtas namo, žmoną pridaužote, tada atbėgate pas Zuoką: „Duok man butą dviem mėnesiams pagyventi“. O Zuokas turi daugiabutį pasistatęs ir dalija visiems smurtautojams butų raktus... Ne, to nebus. Tam ir yra nuobaudos, kad žmogus susimąstytų. Jei žmogus neturi kur eiti, gal palapinę pamiškėje pasistatęs ir ten pagyvenęs du mėnesius pagaliau supras, kaip pridera elgtis. Tačiau palapinės pamiškėse kol kas nestovi. O jei valstybė pradės kiekvienam smurtautojui ieškoti gyvenamojo ploto, tai bus visiems smurtautojams antras rojus. Lygiai tas pats būtų, kas piktžolę pasodinti, jos neravėti ir dar puoselėti. Pas mane į seniūniją dar nė vienas smurtautojas nebuvo atėjęs guostis, kad neturi kur prisiglausti. Tikrai jo nepaguosčiau ir neieškočiau, kur jam apsigyventi. Pagalbos ranką ištiesti galiu tam, kam jos reikia, o ne tam, kas savo noru elgiasi netinkamai. Valstybei derėtų peržiūrėti ir sureguliuoti pašalpų sistemą, nes šiandien politika tokia, kad žmonėms labiau apsimoka gauti pašalpas ir gerti, o ne dirbti.