Dykra

Vokiečių istorinėje literatūroje XIII a.-XVI a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta buvo vadinama "dykra". Ši juosta apėmė buvusių sūduvių, nadruvių, skalvių, dalies kuršių, Karšuvos, žemaičių, žiemgalių ir sėlių žemes. Šiose žemėse būta mažai gyventojų dėl Vokiečių ordino ir jo vasalo Livonijos ordino puldinėjimų. Tai buvo Lietuvos dalis, kuri pagal to meto teisę, t. y. pagal Šv. Romos imperatorių ir popiežių dovanojimo aktus, priklausė Vokiečių ordinui, bet dėl gyventojų priešinimosi nebuvo realiai jo valdoma.

XIII a. ir XIV a. pirmoje pusėje dalis dykra virtusių sričių gyventojų pasitraukė į Lietuvos gilumą, dalis buvo vokiečių riterių išnaikinta arba perkelta į tolesnes Vokiečių ordino valdas.

Kad dykroje, nors ir nedaug, išliko senųjų gyventojų, patvirtina kai kurie rašytiniai šaltiniai, vietovardžiai, archeologiniai radiniai.

Po Antrojo pasaulinio karo patys Mortensenai pripažino, kad nebūtų įmanoma įrodyti didelio didžlietuvių kolonistų antplūdžio į Mažąją Lietuvą. Dykroje vyko autochtonų vidinė migracija: jie sumišo su negausiais atkilėliais iš Didžiosios Lietuvos.

Po 1422 m. Melno taikos didesnioji dykros dalis atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir per vidaus kolonizaciją buvo vėl tankiau apgyvendinta. Mažojoje Lietuvoje natūraliai daugėjo autochtonų, be to, iš Didžiosios Lietuvos grįžo pabėgusių arba per karus išvestų skalvių, nadruvių, sulietuvėjusių prūsų, kuršių palikuonių, buvo ir negausių migrantų didžlietuvių.

Iš viso 1450-1548 m. vėl buvo gausiau apgyvendinta apie 25 000 kv. km buvusios dykros.

CITATOS

Ištrauka iš Vydūno knygos "Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" (Tilžė, 1932 m.)

"Jau pasirodė daugybė rašinių, kuriuose Prūsijos lietuviams ginčijama jų tėvynė. Ir visi tie rašiniai pretenduoja į moksliškumą. Jų teiginius, paremtus atskirais faktais, trumpai galima taip sutraukti: prūsų lietuviai esą nuo XV amžiaus iš šiaurės ir rytų atkeliavę į Prūsiją, kur vokiečiai juos maloniai priėmę.

Tuoj po Pasaulinio karo (1921 m.) Tilžėje kalbėta, kad viena jauna, graži tamsiaakė lietuvaitė vokiška pavarde už darbą apie lietuvių emigraciją į Prūsiją gavusi mokslų daktaro laipsnį. Tam darbui ją paskatinęs tada privatdocentas, o dabar profesorius dr. J. Gerulis.

Apie tai daugiau sužinota, kai 1925 m. pasirodė dr. Paulio Kargės darbas "Senosios Prūsijos lietuvių klausimas istoriniu požiūriu" (Die Litauerfrage in Altpreussen in geschichtlicher Beleuchtung). Šis darbas daugiausia rėmėsi minėtu doktoratu, kuris 1927 m. buvo išspausdintas ir platinamas. Jis vadinosi "Nacionaliniu ir imigraciniu klausimu Prūsų Lietuvoj" (Beitrage zu den Na-tionalitdts- und Siedlungsverhaltnissen von Pr. Litauen).

Dėstymo būdas, taip pat šaltinių panaudojimas daro patrauklų mokslo veikalo įspūdį. Dr. Gertrūda Heinrich (Mortensen. - Red. past.) tartum tikrai įrodo, kad lietuviai tik nuo XV amžiaus atkeliavę į mūsų kraštą.

Tačiau, atidžiau darbą skaitydamas, atkreipi dėmesį į daugelį abejotinų dalykų. Paminėsiu čia tik kai ką. Pirmiausia, rodos, darbe stengtasi atskirų sričių gyventojus pavaizduoti esant skirtingų genčių. Net žemaičiai ir aukštaičiai prieš šimtmečius lyg ir nebuvę susiję, nors minima artimi žemaičių ir aukštaičių valdovų giminystės ryšiai. Ir aiškiai sakoma, kad žemaičiai net po pergalių prieš Vokiečių ordiną siekė sąjungos su aukštaičių valdovu. Ar tik nenorėjo, kad būtų jų valdovas?

Kaip anksčiau išdėstyta, iš tikrųjų buvo bendras gynimosi tikslas, bet nebuvo bendro vadovavimo visai tautai, visoms jos dalims.

Į akis krinta sakinys, turįs ypatingą paskirtį, kur teigiama: "Skalviai ir nadruviai niekad nėra gyvenę net Lietuvos pasienio srityse". Tačiau tuo nėra paneigiamas faktas, kad pačioje Vokiečių ordino kovų prie Vyslos pradžioje, nukariaujant prūsus, lietuviai pasistato gynybinę Vėluvos pilį.

Jei Lietuvos valdovai atsižadėdavo kai kurių sričių, tai reikia tuos jų veiksmus aiškinti sunkia padėtimi. Padėčiai pagerėjus, jie vėl reikalaudavo jas grąžinti. Taigi ir dr. Gertrūda Heinrich savo darbo p. 24 sako, kad Vytautas 1414 metais reikalavęs ne tik visos Žemaitijos ir Sūduvos, bet ir Prūsijos.

Žemaitijos sienų ieškoti ten, kur 1412 metais buvo žemaičių pilys, nėra pakankamo pagrindo. Kad visas kraštas iki Nemuno anksčiau buvo gyvenamas, rodo daugybė piliakalnių, apie kuriuos dar ir šiandien byloja sakmės, kaip gyvi liudijimai. Taip pat neabejotina, kad gyventojai nuo užpuolikų vis labiau traukėsi ten, kur jie galėjo geriau gintis. Bet tai ir yra Žemaitijos aukštumų pakraštys.

Taip pat negalime laikyti senovine krašto siena 1400 metų vakarinės aukštaičių apgyventų sričių sienos. Iš kelių aprašymų, sudarytų 1384-1402 metais, galima tik spręsti, kiek toli į rytus buvo nuniokotas kraštas. Upės, jūra, ežerai visados vėl pritraukia žmones. Žmonės nuo jų nutolsta tik aplinkybių verčiami.

Kraštą į rytus nuo Alnos ir Deimenos ir į šiaurę nuo Nemuno žemupio Ordinas buvo pavertęs dykra. O kad dr. Gertrūda Heinrich paminėtą krašto ruožą dar prieš Ordinui ateinant mano buvus dykra ir p. 59 priduria, jog tai esą nepaaiškinamas dalykas, - visa tai kelia naujų minčių.

Šitame darbe, regis, vis svarbiau darosi įrodyti, kad nadruviai ir skalviai nebuvo artimiau susiję su lietuviais. <...>

Kokią visa tai turi prasmę, matyti iš vokiečių mokslininkų pastangų. Jie nori užkirsti kelią bet kokioms galimoms pretenzijoms, bet kokioms galimoms istorinėms teisėms. Tačiau pasaulio istorijoje dar nė vienas kraštas nėra perėjęs kitam valdovui pagal istorinę teisę. Visados viską lemia jėga. Ir net aiškiausioje neteisybėje jėga randa kaip save pateisinti. Tuo tarpu kam trūksta galios, to ir aiškiausia tiesa išverčiama kita puse. Mūsų tėvynėje stengiamasi atimti lietuviams teises į ją."