Gorčiaus saikas, arba Kai litro nebuvo

Savo buityje senieji Klaipėdos krašto gyventojai naudojo įvairius pintus gaminius - krepšius, doklus, karbijas, gorčius, bitininkai - iš šiaudų pintus avilius, ko neaptinkama kituose etnografiniuose regionuose. Daugelį pintų daiktų žmonės mokėjo patys pasigaminti, kai kada reikiamą indą įsigydavo turguje iš amatininkų. Vienas iš mažiausių buityje naudotų pintų indų buvęs gorčius - skysčių ar birių produktų tūrio matas, naudotas ne tik atseikėti, bet ir biriems produktams laikyti.

Tęsdamas projektą "Mažosios Lietuvos amatystė", Klaipėdos etnokultūros centras kviečia pasimokyti nykstančio pynimo amato ir nusipinti indą iš ruginių šiaudų bei pušies šaknų. Užsiėmimas vyks šiandien, rugsėjo 29 dieną, nuo 10 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10). Gorčiaus pynimo paslaptis atskleis klaipėdietė archeologė, amato rekonstruktorė Simona Ramoškienė.

Gorčius - tai senovinis mato vienetas biriems produktams ir skysčiui matuoti. Sakykite, nuo kada ir kaip jis buvo naudojamas Lietuvoje bei Mažosios Lietuvos regione?

Senieji lietuviški matai yra neatskiriama kultūros dalis. Vienas iš tokių tūrio matų ir sykiu indas produktams laikyti yra gorčius. Mažasis gorčius atitinka apie 2,8 l, didysis gorčius - apie 5,6 litro.

Litras yra gana naujas matavimo vienetas. Tūlas archeologas pasakytų - visiška naujiena, tik 100-200 metų senumo. Litras pakeitė gorčių XIX-XX a. pirmoje pusėje.

Visgi negaliu sakyti, jog gorčius visiškai išnyko iš dabartinės Lietuvos kultūros lauko. Dzūkija yra tas kraštas, kuriame gorčius nėra pamirštas. Gūdūs šiliniai dzūkai, gyvenantys apsupti šilais užžėlusiomis žemyninėmis kopomis ir neįžengiamomis pelkėmis - Čepkelių raistu, išlaikė ne tik gorčiaus pavadinimą, bet ir šį amatą - gorčių pynimą.

Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai daugiausiai prisidėjo, kad šis amatas būtų išsaugotas ir puoselėjamas. Jie važinėjo po senuosius dzūkų kaimus, kalbino senuosius gyventojus, rinko ir aprašinėjo papročius, įvairius rakandus, mokėsi veisti bites pušų drevėse, kopinėti medų geiniu, pinti gorčius, vyti liepos karnos virves, lieti žvakes, įkūrė Drevinės bitininkystės muziejų ir dar begales kitų senųjų amatų.

Mažajai Lietuvai du pasauliniai karai ir okupacijos padariniai turėjo žymiai didesnių pasekmių nei gūdžiajai, neįžengiamajai Dzūkijai. Net kolektyvizacija Dzūkiją palietė kitaip. Gal iš dalies jiems labiau pasisekė dėl skurdesnių, žemdirbystei ne itin tinkamų žemių, o gal dėl stiprybės ir Dievo globos.

Iš šio regiono mes turime išlikusių senovinių papročių, dainų. Džiaugiuosi tuo ir, žinoma, gaila dėl mano numylėto, gimtojo pajūrio. Tačiau Vakarų Lietuvoje XIX-XX a., o gal ir anksčiau, prigijo vienas labai įdomus vokiškos tradicijos paprotys, susijęs su pynimais iš šiaudų. Mūsų krašte bitės laikytos iš šiaudų pintuose aviliuose.

Ar yra išlikusių autentiškų tokių avilių pavyzdžių?

Liepos mėnesį dalyvavau Klaipėdos etnokultūros centro surengtoje folkloro šventėje "Parbėg laivelis". Ten mokiau visus norinčius pinti gorčius. Viena priėjusi klaipėdietė man papasakojo, jog jos senelis laikė bites pintame avilyje. Pažadėjo - jei rasianti kaime ant aukšto senąjį avilį, tai būtinai mane susirasianti.

Laukiau laukiau, visiems pasakojau, kaip aš noriu surasti seną pintą Klaipėdos krašto avilį. Prisikalbėjau... Rugpjūtį paskambino kolega archeologas, sako: "Radau tau pintą, seną avilį Vilniuje. Važiuok pati apžiūrėsi, pakalbėsi." Laimingesnės savęs nepamenu, nebent vaikystėje pliuškenantis Platelių ežere.

Dabar pagaliau turiu pintą avilį.

Puoselėju svajonę pinti šiaudinius avilius ir juose laikyti bites. Noriu suburti šiuo senuoju verslu besidominčius žmones.

Ko reikia norint pasigaminti gorčių?

Man reikia įsigyti bent 12 hektarų žemės, tada arklio, plūgo, akėčių... Lauką suarsiu, rugius pasėsiu spalį. Pasimelsiu, kad gerai dygtų, augtų, vėtros neišguldytų. Tada birželį dalį pjautuvu nupjausiu, kitą dalį - rugpjūtį...

O jei paprasčiau kalbėti - tai reikia noro, rugių ir pušų šaknų. Jei nesate archeologai ir knisimosi po žemes instinkto neturite, pušų šaknis galima pakeisti vytelėmis.

Senoviškesnis būdas yra rugių apipynimas pušų šaknimis. Be to, jos yra lankstesnės nei vytelės. Šaknį peiliu nužieviname ir skeliame per pusę arba į daugiau dalių (tai priklauso nuo šaknies storio). Gamtai žalos nėra. Daugiau žalos darome pirkdami kiekvieną sezoną naujus batus ir kitus niekus. Batai, žinoma, reikalingi, bent viena pora penkeriems metams (juokiasi).

AMATO MEISTRĖ. Gorčiaus pynimo paslaptis atskleis klaipėdietė archeologė, amato rekonstruktorė Simona Ramoškienė.

Kuri gamybos proceso dalis sudėtingiausia?

Sudėtingiausia gauti rugių. Rugių augintojų Lietuvoje smarkiai mažėja. Žemės ūkio politika šiuo metu jiems nepalanki, o gal ir dar kažko mūsų ūkininkams trūksta?

Nežinau. Šalia Klaipėdos, Jakuose, susiradau labai gerą moterį, ūkininkę, ji man šiais metais pagelbėjo, leido dalį rugių nusipjauti. Bitininkas Romas Norkūnas iš Dzūkijos nacionalinio parko taip pat paaukojo dalį savo užaugintų rugių mano mokymams. Jiems esu labai dėkinga.

Beje, rugius aš pjaunu senoviškai - pjautuvu. Įsigijau jį ūkinių reikmenų parduotuvėje. Vienas kalvis Trakuose pažadėjo nukalti man gražų pjautuvą. Tikiuosi, laukiu kitų metų, kai susitiksime senųjų amatų dienose Trakuose, gal nebus pamiršęs.

O pats gorčiaus gamybos procesas - labai smagus užsiėmimas. Kviečiu patiems pabandyti.

Kaip pati susidomėjote gorčių pynimu, kas išmokė jus šio amato?

Dzūkijoje kurį laiką gyvenau, senoviniame Musteikos kaime, Čepkelių raisto pašonėje. Ten, Musteikoje, mano bičiulių iš Dzūkijos nacionalinio parko pastangomis prieš beveik du dešimtmečius buvo įkurtas senovinis Drevinės bitininkystės muziejus. Tuos kelerius metus šiek tiek padėdavau savo draugui bitininkui Romui Norkūnui šeimininkauti. Jis mane išmokė pinti gorčius.

Galima nuvažiuoti ir patiems pažiūrėti, kaip bitės gyvena senoviškuose kelminiuose aviliuose, pasikelti į pušį pas bites senoviniu prietaisu geiniu - virve su suoliuku, paragauti ką tik iš korio išpjauto medaus. Kiekvienais metais vasarą yra rengiamos gorčių pynimo stovyklos.

PAPRASTA. Gorčiaus gamybos procesas - labai smagus, tik kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.

Gal klaipėdiečiams bus įdomios ir vienintelės tokios Lietuvoje žemyninės kopos? Mes čia turime pajūrio kopas, o dzūkai - žemynines, apaugusias šilais, skalaujamas pelkių vandens. Sykiu pagrybausite, pauogausite, nuo Klaipėdos iki Musteikos - 359 km. Šiuo metų laiku spanguolės kelia savo raudonas uogeles. Miške aš visada pailsiu, uogaudama, grybaudama, vaikščiodama ar kasinėdama. Manau, kiti - taip pat.

Kad prakalbote apie poilsį, tai paklausiu apie darbą. Esate archeologė. Kokiuose tyrimuose šiuo metu dalyvaujate? Kas guli ant jūsų darbo stalo?

Šiuo metu visi mano darbai sukasi apie miestų ir miestelių archeologinius tyrimus. Miškų juose nėra, deja. Šį rudenį bus jau metai, kai gyvenu Klaipėdoje.

Iš savo gimtojo miesto į Vilnių išvažiavau būdama 11 metų kartu su šeima. Grįžau į Klaipėdą pernai rugsėjį, kai sunkiai susirgo mano babytė, tėčio mama. Nusprendžiau, kad noriu būti su ja tol, kol jai manęs reikės. Jai lapkritį sukaks 87-eri.

Klausiate, kokios knygos guli ant mano darbo stalo? Stalo neturiu (juokiasi), vietoj jo - darbinis automobilis. Visos darbo knygos važinėja su manimi. Taip pat visada vežiojuosi kastuvą, paklotuką ir vieną iš mano kalaičių - Mūzą. Gyvenimas labai intensyvus, kai nori suderinti darbus, šeimos gyvenimą tarp Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos regionų.

Mašinoje vežiojuosi piliakalnių atlasą. Kaip ir kiekvienas archeologas, turiu svajonių. Tikiuosi, vyresnieji kolegos pamokys, pasidalys savo turtinga patirtimi, tada prasiplės ir mano tyrimo sritis nuo miestų kultūrinių sluoksnių iki piliakalnių. Tai bus dabartinės Žemaitijos teritorijoje esantys piliakalniai. Jau svajoju apie artėjantį šiltąjį darbo sezoną kitais metais.

PRITAIKYMAS. Gorčius gali tapti originalia namų puošmena ir būti naudojamas kaip indas.