Pagrindinės problemos justicijos srityje krašte kilo dėl to, kad jame galiojo Vokietijos teisės aktai, Prancūzijos valdžios priimti teisės aktai, tarptautinė teisė krašto Statuto pavidalu, autonominiai krašto valdžios priimti įstatymai, kai kurie Lietuvos įstatymai.
Sunku rasti tokią teritoriją pasaulyje, kurioje galiotų šitiek daug skirtingų teisės sistemų.
Kraštas šiuo atveju buvo unikalus. Tačiau šis unikalumas kėlė ir nemažai problemų. Pavyzdžiui, krašto teisėjai iki 1934 m. pagrindine proceso kalba laikė vokiečių kalbą, nes vadovavosi Vokietijos Reicho teismų santvarkos įstatymo 186 straipsniu, kuriame buvo įtvirtinta, jog proceso kalba yra vokiečių kalba.
O krašto Statuto 27 straipsnis pripažino tiek lietuvių, tiek vokiečių kalbų lygybę. Pirmąkart krašto teismas nagrinėjo bylą lietuvių kalba 1934 m.
Arba štai būsimus teisėjus krašte rengdavo pagal Vokietijos teisingumo ministro nustatytą tvarką, o joje nebuvo reikalavimų pretendentui mokėti vokiečių ir lietuvių kalbas ir būti Lietuvos piliečiu.
Situacija šiek tiek pasikeitė, kai 1934 m. buvo paskelbtas krašto direktorijos paliepimas dėl juridinių egzaminų.
Šiuo teisės aktu teismų darbuotojų egzaminų laikymas buvo perkeltas iš Vokietijos į krašto teritoriją, egzaminų komisijoje galėjo dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai, o VDU teisės mokslų diplomai buvo pagaliau pripažinti lygiaverčiais Vokietijos universitetų teisės mokslų diplomams.
Būta ir tokių situacijų, kai tą patį asmenį teisdavo tiek krašto teismas, tiek Didžiosios Lietuvos teismas ir abu teismai remdavosi skirtingais teisės aktais, kurių vieni galiojo Didžiojoje Lietuvoje, kiti - krašte.
Ilgainiui kildavo konfliktų ir dėl to, jog krašto teismai grįsdavo savo sprendimus Vokietijos aukštesnių teismų sprendimais, siųsdavo savo sprendimų originalus Vokietijos teismams, tiesiogiai bendradarbiaudavo su Vokietijos teismais dėl pagalbos baudžiamosiose bylose, siųsdavo šaukimus Vokietijoje gyvenantiems ekspertams, liudytojams per Vokietijos valdžios organus, aplenkdami Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, perduodavo vienas kitam nuteistuosius.
Kildavo nesutarimų ir dėl to, kad būdavo neaišku, kuris teismas turi nagrinėti tarnybinę bylą, kai nusižengimą ar nusikaltimą padaro Didžiosios Lietuvos tarnautojas, dirbantis krašte.
Ginčų būdavę ir dėl to, kieno vardu krašto teismai turi priimti sprendimus - Lietuvos Respublikos ar krašto.
Šis ginčas buvo išspręstas 1929 m. krašto Seimeliui priėmus įstatymus dėl baudžiamojo ir civilinio procesų tvarkos, kuriuose buvo nustatyta, jog visi krašto teismų priimami sprendimai turi prasidėti žodžiais "Lietuvos Respublikos vardu".
Kilo nesusipratimų dėl krašto teisėjų priesaikos, kadangi jie iki maždaug 1927 m. prisiekdavo Vokietijos valstybės tarnybai. Kilo ginčų ir dėl teisėjų pilietybės.
Nemenką dalį ginčų sudarydavo nesusipratimai dėl santykio tarp Vyriausiojo Tribunolo visuotinio susirinkimo ir Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos krašto skyriaus. Lietuvos teisininkai buvo įsitikinę, jog Lietuvos aukščiausiojo teismo - Vyriausiojo Tribunolo - kompetencija turi apimti ir Klaipėdos krašto skyrių, t. y. Vyriausiojo Tribunolo visuotinio susirinkimo sprendimai turėjo būti privalomi ir šio tribunolo Klaipėdos krašto skyriui.
Savo ruožtu krašto teisininkai tvirtino, kad tik Klaipėdos krašto skyrius yra kompetentingas aiškinti su kraštu susijusius teisės aktus ir Klaipėdos krašto skyrių laikė aukščiausiu teismu krašto teismų sistemoje, kitaip tariant Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos krašto skyrių laikė atskiru nuo Vyriausiojo Tribunolo.
Priimtu Teismų santvarkos įstatymu buvo bandyta reglamentuoti bent tris svarbius klausimus.
Pirma, krašto teismų kompetencija buvo nustatyta pagal dalyką, o ne teritoriją. Pavyzdžiui, jei Didžiosios Lietuvos tarnautojas padaro nusikaltimą krašte, tai bylą nagrinės Didžiosios Lietuvos teismas, o ne Klaipėdos.
Antra, įstatymo normomis įtvirtinta, kad bylų priklausomybės ginčus tarp krašto teismų ir kitų Lietuvos teismų turėjo spręsti Vyriausiojo Tribunolo visuotinis susirinkimas. O pastarojo sprendimai turėjo būti privalomi Tribunolo Klaipėdos krašto skyriui.
Trečia, bandyta buvo reglamentuoti ir krašto teisėjų bei prokurorų priežiūros klausimą. Teismų santvarkos įstatymo 77 straipsnis skelbė, kad krašto teismus prižiūri Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas.
Tokios įstatymo nuostatos sukėlė didelį atgarsį Vokietijoje ir valstybėse, kurios su Lietuva ratifikavo krašto konvenciją (Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Japonija).
Vokietijos atstovai reikalavo, kad nebūtų imamasi jokių veiksmų, t. y. kad Tribunolo visuotiniame susirinkime nebūtų keliami įstatymų aiškinimo klausimai, susiję su kraštu, kad nebūtų atliekami krašto teismų ir prokuratūros priežiūros veiksmai.
Jie netgi 1933 m. rugsėjo 22 d. įteikė sąrašą punktų iš Teismų santvarkos įstatymo, kurie, Vokietijos politikų nuomone, prieštarauja krašto Statutui.
Prancūzijos, Didžiosios Britanijos atstovams labiausiai kliuvo Teismų santvarkos įstatymo normos dėl dalykinės krašto teismų kompetencijos ir dėl krašto teisėjų ir prokurorų priežiūros.
Šios valstybės laikėsi nuomonės, kad krašto teismų kompetencija turėjo likti teritorinė, nenorėjo pripažinti, kad Tribunolo Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas galėtų lankytis krašto teismuose, tikrinti darbą, siūlyti iškelti drausmės bylą, nebent taip būtų daroma tik dėl skyriui teismingų bylų.
1933 m. gruodį, kaip paaiškėjo iš diplomatinio susirašinėjimo, buvo apsispręsta, kad Teismų santvarkos įstatymo 78-80 straipsniai dėl teismų priežiūros Krašto teismams bus taikomi iš dalies, t. y. Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas galės prašyti teismų bylų, reikalauti iš teisėjų žinių, nurodyti, kad būtų pašalinta netvarka, bet negalės lankyti teismų ir tikrinti jų darbą, taip pat siūlyti iškelti teisėjams drausmės bylų.
Taip pat šios valstybės spaudė Lietuvą netaikyti ir kitų straipsnių, ypač susijusių su krašto prokurorų kontrole, jei jie nevykdo Vyriausiojo Tribunolo vyriausiojo prokuroro nurodymų, tvirtindami, kad "autonomija yra autonomija, arba jos nėra".
Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos teisininkas prof. J. Basdevant galiausiai, pasak Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje, pasakė (kalba netaisyta):
"Lietuvos Vyriausybė supras visą padėtį ir priims siūlomą palankią jai transakciją, kuri neužgauna prestyžo, bet ir nedarys alijantams nei bendrai šių dienų Europos atmosferoj jokio naujo triukšmo, kurs tik silpnins Lietuvos "įsisenėjimo" tradiciją Klaipėdoje."
Taigi, valstybės signatarės nesiūlė priimti naujo įstatymo, tačiau siūlė laikinai netaikyti straipsnių dėl krašto teismų ir prokuratūros kontrolės, nes tai nesuderinama su justicijos autonomija, ir tam, kaip teisinį pagrindimą, priimti 79 ir 268 straipsnių "interpretaciją".
Prancūzijos pasiuntinys pritarė šiai idėjai ir siūlė Lietuvos valstybei priimti tokį siūlomą kompromisą, "idant teismų santvarkos įstatymo ginčas baigtųsi be susipykimo su signatarais". Vėliau dar buvo dėl to derėtasi, bet taip kompromisas ir nebuvo rastas.
Galiausiai 1939 m. visos Teismų santvarkos įstatymo nuostatos, susijusios su kraštu, iš viso buvo panaikintos.
Detaliau apie Klaipėdos krašto justiciją skaitykite
Ievos Deviatnikovaitės straipsnyje "1933 m. teismų reforma ir Klaipėdos krašto justicija", išleistame "Logos" žurnale, 2018, Nr. 97, p. 80-89.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą