Istoriniais duomenimis, remiantis mūsų protėviai sarmatai (aisčiai, baltai, lietuviai) net šešis tūkstančius metų prieš Kristų gyveno labai dideliame žemių plote nuo Lado (Ladogos) ir Ano (Onegos) ežerų šiaurėje, (Arelio) Uralo kalnų rytuose, Auksinio (Juodosios jūros) ežero pietuose, Sarmatų (Karpatų) kalnų pietvakariuose, Vistulės (Vyslos) žemupio iki Adaros upės (Oderio) vakaruose ir Sarmatų (Baltijos) jūros šiaurės vakaruose (Marija Gimbutas. "The Balts", New York, 1963, p. 83).
Viduramžių traktieriai - svečių namai
Slavų gentys susiformavo ir pradėjo atsirasti tik VI amžiuje po Kristaus (Marija Gimbutas. "The Balts", London, 1963, Marija Gimbutas. "The slavs". London, 1971, Jūratė Statkutė de Rosales. "Senasis aisčių giminės metraštis", Kaunas, 2009).
Bene seniausia 1530 metų Olaus Magnus graviūra, vaizduojanti Prūsijos svečių namus - traktierių.
Nuo seniausių laikų sarmatai, aisčiai gyvenamojoje aplinkoje žemėse įvesdavo organizuotą administracinę tvarką ir vadovavosi valstybine santvarka, (žr. Jūratė Statkutė de Rosales. "Senasis aisčių giminės metraštis", Kaunas, 2009), būdavo įrengiami traktai (plūkti keliai), saugomi raitų karių, kuriais keliaudavo kariai, pirkliai, pasiuntiniai, paštininkai ir kiti su kelionėmis susiję žmonės.
Per Lietuvos karalystę ėjo pagrindiniai sausumos ir vandens Šilko ir Prieskonių keliai, jungę Rytų kraštus su Europa. Šiais keliais mėgo naudotis pirkliai, nes čia buvo imamas tik vienas - pravažiavimo - mokestis.
O Europos valstybėlės apmokestindavo pirklius ir įvažiuojant, ir išvažiuojant, ir net prekiaujant...
Prie šių Lietuvos karalystės traktų (plūktų kelių) atitinkamais žirgo dienos žygiui atstumais (kas 21-30 km) būdavo įrengiami traktieriai - užeigos, nakvynės arba svečių namai su maitinimu bei uždarais kiemais, kur būdavo laikomi, šeriami arba keičiami žygeivių žirgai.
Traktieriai atlikdavo valgyklų ir viešbučių, ratinių vežimams ir tvartų arkliams laikyti funkcijas. Pastatuose buvo kelios patalpos - priėmimo kambariai pagal keleivių socialinę padėtį.
Adriaen Brouwer. "Svečių namai - traktierius"
Traktieriuose dirbdavo šeimininkas, jo tarnai ir netgi ginkluota sargyba. Čia keleiviai už atitinkamą mokestį buvo maitinami ir šaltu, ir šiltu maistu, gaudavo alaus, midaus ir degtinės, saugią nakvynę ir gerą savo žirgų priežiūrą, būdavo netgi savotiškų homeopatinių vaistų profilaktikai nuo ligų.
Štai ką skelbia jau viduramžių laikais 1568 metų lapkričio mėnesio 20 dienos Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto įsakas:
"Kunigaikščiams, ponams, vaivadoms, kaštelionams, maršalkoms, seniūnams, taip pat kunigaikštienėms, ponioms, našlėms, žemiečiams ir mūsų dvarionims, vaitams, burmistrams, visiems mūsų kunigaikščių, ponų ir dvasiškių tarnams ir pavaldiniams Lietuvos karalystėje pranešame jums, kad pasiuntėme pasiuntiniais Perekopo kunigaikščius Bamną ir Gadibašą, o prie jų vertėjus Levką, Trušenką ir juos lydinčius 35 totorius ir 60 arklių. Ir kai jie turės jūsų valdose sustoti, pagal mūsų senuosius papročius, kaip buvo nuo seniausių laikų, aprūpinti juos ir žirgus nakvyne, pamaitinti ir įdėti kelionei vieną veršį, vieną avį, tris žąsis, aštuonias vištas, alaus statinę, duonos kiekvienam po kepalą, avižų keturis boselius, šieno ir šiaudų, kiek bus pareikalauta" (Lietuvos metrika, 1567-1571 m., 41-44 p.).
Tuo metu saviškiai, Lietuvos valdovo dvariškiai, valstybės tarnautojai už savo maistą privalėjo mokėti iš savo kišenės pagal nustatytas kainas: "...siunčiame rotmistrą su jo rota (100 žmonių būrys - aut. past.) į Infliantiją (dabar Latvija apie Daugpilį. - aut. past.).
Todėl jums įsakau jų nakvynės vietoje aprūpinti ir parduoti maistą, imant iš jų užmokestį pagal mano nustatytas kainas, t. y. už jautį - 80 grašių, už karvę - 40 grašių, už veršį - 24 grašius, už penėtą paršą - 20 grašių, už nepenėtą - 20 grašių, už kiaulę - 10 grašių, už avį - 10 grašių, už žąsį - 1 grašį, už 2 vištas - 1 grašį, už statinę javų - 10 grašių, už statinę avižų - 6 grašius." (Lietuvos metrika, 1553-1567 m., 38 p.)
Alantos traktierius
Lietuvos karalystės traktieriuose keliauninkams po kelionių profilaktikai nuo ligų būdavo patiekiama užpiltinė su rupūže ir sauja spanguolių, kurios gerai išsilaikydavo puodynėse su vandeniu iki kito derliaus.
Pavasarį pagautą rupūžę palaikydavo tris paras švariame šaltinio vandenyje, kad išsituštintų, o po to per delčią trims savaitėms užpildavo degtine ir traukindavo tamsioje vietoje. Profilaktikai iš ryto gerdavo šaukštą, pavakarėje arba grįžę iš kelionės, parėję šaltuoju metu iš lauko ar miško darbų irgi gerdavo šaukštą rupūžės trauktinės.
Dubingių traktierius
Senais laikais anginai gydyti ant piršto vyniodavo drobelę, suvilgydavo ta užpiltine ir valydavo gerklėje migdolines liaukas, ypač kai pūlinga angina.
Lietuvos traktieriuose užkandai duodavo juodos ruginės duonos, kumpio ir raugintų kopūstų, išmaišytų su dilgėlių arba kanapių aliejumi ir smulkiai kapotais svogūnais. Kopūstus raugindavo su obuoliais, morkomis, spanguolėmis ir kmynais.
Beje, Prūsijoje, kai per Kuršių nerija ėjo Karaliaučiaus - Rygos traktas Krante, Rasytėje, Pilkopoje, Nidoje jokių smuklių nebuvo - tik svečių namai ir, kaip visoje Europoje - užvažiuojamieji kiemai (traktieriai), XIV amžiuje atsiranda karčemos, o dar vėliau atsiradus turizmui viešbučiai ir prie jų restoranai.
Šilinės traktierius
Deja, kai kurie Lietuvos istorikai ir vertėjai, nežinodami trijų viduramžiais atsiradusių pastatų - traktierių, karčemų ir smuklių skirtumų bei ypatumų, suplaka juos į krūvą ir pagal savo mentalitetą, pasiremdami gal būt aplinkinių gyvenimo patirtimi - laiko leidimą supranta kaip prisigėrimą iki žemės graibymo purvinose smuklėse.
Skaitydami ir versdami į lietuvių kalbą, - Bierbrauern, Bierstube, Bierhaus, Butterbrotenstube, Cafe, Gasthaus, Gasthof, Gaststube, Gastsall, Gastwirtschaft, Ges
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą