Odė trakėnams

Prūsų "Sweykis"

Teutonų ordinas savo pilyse prūsų žemėje turėjo apie 30 žirgynų. Laikė 10-15 tūkst. arklių - vietinių prūsiškų ariamųjų 'sweykis'. Juos kergė su atsivežtiniais.

Prūsijos kunigaikštystės laikais (1525-1701 m.) žirgynai veikė Balgoje, Brandenburge, Įsrutyje, Jurbarke, Prūsų Olandijoje, Ragainėje, Tepliuvoje, Šereitlaukyje ir kt.

Pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I 1701 m. atsigabeno 1 000 jojamųjų ir 30 000 kinkomųjų arklių. Jo arklidėse taip pat buvo 1 310 ordino riterių žirgų palikuonių - "geriausios prūsiškos veislės" žirgų. Po Didžiojo maro epidemijos (1709-1711 m.) jų beveik neliko.

Karališkasis žirgynas

1713 m. Frydrichą I pakeitė Frydrichas Vilhelmas I, kuris užsiėmė kariuomenės stiprinimu. 1713 m. balandžio 3 dieną "kareivių karalius" išleido "Ediktą dėl prūsiškų žirgų veisimo tobulinimo". 1725 m. jis nutarė centralizuoti visus Prūsijos žirgynus ir sudarė pelkių tarp Gumbinės ir Stalupėnų nusausinimo planą.

Žirgynui įkurdinti buvo numatyta 3,5 tūkst. ha teritorija prie Romintos girios, karališkosios medžioklės plotuose. 600 Mėmelio (Klaipėdos) kareivių per septynerius metus iškasė sausinimo kanalų tinklą, ištiesino Pisos vagą, iškirto medžius, išrovė kelmus ir išvalė krūmynus.

1732 m. Frydrichas Vilhelmas I oficialiai atidarė Karališkąjį Trakėnų žirgyną. Iš vietinių žirgynų čia buvo pristatyta apie 1 100 žirgų bei apie 500 kumelių. Vėliau prie šios teritorijos karalius prijungė dar 15 aplinkinių dvarviečių.

Valstybinis

Perėmęs iš tėvo, vėliau žirgynu rūpinosi Frydrichas Didysis. Po jo mirties žirgynas atiteko valstybei. Tuomet prasidėjo geriausi jo laikai. Žirgynui vadovavo naujojo karaliaus Frydricho Vilhelmo II paskirtas puikus žirgininkystės meistras grafas Karlas fon Lindenau (Karl Graf von Lindenau, 1755-1842). Jis, galima sakyti, ir sukūrė valstybinę žirgininkystę Prūsijoje. Trakėnų veislei pagerinti grafas pasitelkė grynakraujus Anglijos ir arabų eržilus. Kergimo proporcijos buvo 1/4 vietinio, 1/4 arabiškojo ir 1/2 angliškojo kraujo. Jis įvedė veislės žymėjimą įdagu - septyniašakiais briedžio ragais.

Prasidėjęs karas su Napoleonu ilgam sustabdė žirgyno darbą. 1806 m. Trakėnų gražuoliai per Mėmelį buvo išgabenti į Lietuvą (tuo metu priklausiusią Rusijos imperijai) - į grafo Zubovo dvarą Kauno gubernijoje.

Mini valstybė

Po karo žirgyno atkūrimo rūpesčiai teko grafui Vilhelmui Karlui Frydrichui fon Burgsdorfui (Wilhelm Carl Friedrich von Burgsdorff,(1775-1849). Trakėnuose jis dirbo beveik 30 metų.

Grafas ne tik prikėlė žirgyną naujam gyvenimui - jis sukūrė, galima sakyti, mini valstybę: atstatė arklides, ūkinius pastatus, atnaujino dvarą; Trakėnuose jo laikais ėmė veikti viešbutis, paštas, ligoninė, muziejus su garsių žirgų portretais, plytų gamykla, mokykla žirgyno darbininkų vaikams etc. V. fon Burgsdorfas sugriežtino ir veislininkystės registrą.

1848 m. Trakėnų žirgynui priklausanti žemė apėmė per 140 kvadratinių kilometrų.

Žirgyno evakuacija

Prieš I pasaulinį karą apie 2/3 visų Vokietijos kavalerijos ir artilerijos žirgų buvo kilę iš Rytprūsių. 1914-1915 m. pagrindinis trakėnų būrys, apie 1 300 žirgų, buvo išgintas į Sileziją, bet, kaip visada, karui pasibaigus sugrąžintas atgal.

1922 m. vyriausiuoju žirgyno meistru tapo grafas Zigfridas fon Lendorfas (Siegfried von Lehndorff, 1869-1956), kuris toliau rūpinosi trakėnų veislės stiprinimu. Susipykęs su valdžia, 1931 m. jis užleido vietą dr. Ernstui Liudvigui Karlui Elertui (Ernst Ludwig Karl Ehlert, 1875-1957) - paskutiniam Trakėnų žirgyno meistrui.

1944 m., artėjant sovietams, E. Elertas žirgus bandė evakuoti į Vokietiją, tačiau jam pavyko išgelbėti tik nedidelę jų dalį - 139. Dar 10 bandų po 80 trakėnų įsiliejo į bendrą pabėgėlių srautą. Nuo Trakėnų kaimo jie 6 valandas risnojo 70 km iki Jurbarko (vok. Jorgenburg, Georgenburg), kur būta žirgyno, ir iš čia buvo išgabenti skirtingomis kryptimis. Po karo keli "pabėgėliai" prisidėjo prie trakėnų veislės atkūrimo pradžios Vokietijoje.

Lužkovo verslas

Trakėnuose likusius žirgus 1945 m. sovietai išvežė į Rusijos gilumą, į Kirovo žirgyną, tačiau 6-ajame dešimtmetyje jų nebereikėjo nei kariuomenei, nei kaimui. Tai buvo laikas, kai sovietai parduotuvėse galėjo gauti arklienos dešros.

Šiandien Kaliningrado srityje, Oziorske (buvęs Darkiemis), žirgininkyste, taip pat ir trakėnų veisimu, užsiima buvęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas. Buvusiame Jurbarke (dabar Majovka), išlikusioje pilyje, veikia žirgynas "Georgenburg".

Dabartinėje Lietuvoje

Prūsijos laikais trakėnų veislės žirgai buvo auginami Šereiklaukio (nuo XVIII a.) ir Šilgalių dvaruose - dabartinėje Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Iškart po II pasaulinio karo Šilgaliuose buvo įkurtas Nemuno žirgynas. Nuo 1967 m. jame vėl pradėti auginti trakėnai. 1993 m. įkurta Lietuvos trakėnų žirgų augintojų draugija, 2000 m. - Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacija, kuri tapo Vokietijos trakėnų žirgų asociacijos nare.

Lietuvos trakėnų augintojai turi laikytis žirgų registravimo, vertinimo, ženklinimo originaliu trakėnų - dvigubu briedžio ragų pavidalo įdagu. Trakėnų vertinimą ir licencijavimą atlieka tarptautinė ekspertų komisija. Lietuvoje išauginti trakėnai yra itin vertinami.

Nemuno žirgyne, kuris yra didžiausias Lietuvos žirgyno padalinys, auginama apie 360 trakėnų veislės žirgų. Tai didžiausia šios veislės banda ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Trakėnai, Mažosios Lietuvos paveldo dalis, šiandien yra priskiriami prie nykstančių žirgų veislių.

Šaltiniai: Mažosios Lietuvos enciklopedija; Egidijus Bacevičius - "Trakėnų veislės žirgai garsina gimtinę"; lietuvoszirgynas.lt ir kt.

VERTA ŽINOTI

Apie žodžio "trakai" kilmę

Pagal akad. prof. habil. dr. Zigmą ZINKEVIČIŲ

Girios seniesiems lietuviams labai daug reiškė. Jos gynė nuo priešų, lietuviai jose įsitvirtino, klampynėse ir pelkėse įsitaisė slaptus praėjimus, vadinamas kūlgrindas. Girios padėjo sulaikyti totorių (mongolų) invaziją į Europą, nes šie buvo pratę kovoti stepėse. Lietuviai giriose jiems buvo neįveikiami.
Girios lietuvius maitino. Ne veltui sakoma, kad į girią lietuvis išvyksta raitas, o grįžta - važiuotas. Iškirtus miškuose skynimus ar išdeginus tam tikrus plotus, juose žmonės galėdavo įsikurti.
Tokias vietas vadino trakais.
Lietuvoje išliko daugybė gyvenviečių pavadinimų, padarytų iš šio žodžio.
-----------------

Trakėnai - Mažosios Lietuvos kaimas, dvaras ir žirgynas prie Rudupės, netoli Gumbinės ir Stalupėnų. Kaimas minimas nuo 1557 metų. o