Pasakojimai apie Tilžės sūrį

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

2018-04-14 23:01

Seniai seniai prie Mėmelio (Nemuno) upės, Ragainės pilyje, gyveno karalius Mėmelis. Jis turėjo tris sūnus: Rambyną, Vilmutį ir Tilžutį. Kai sūnūs užaugo, tėvas juos išsiuntė kelionėn - pasaulio pamatyti. Keletą metų karalaičių nebuvo namie, o kai sugrįžo, karalius kiekvienam pastatė pakrantėje po pilį.

Rambynas ir Vilmantis grįžo netuščiomis: jie iš šiaurinių kraštų parsigabeno senovinį akmenį, padovanotą milžinų, ir padėjo jį prie pilies sienų, tarę, jog tai bus šventvietė Perkūnui. Tilžutis grįžo be nieko, bet veikiai vedė ir susilaukė dukters. Ši mėgo mišką ir žemės darbus dirbti, nors ir buvo karalaitė. Galiausiai tėvas jai leido įsikurti kaime. Ten žmonės laikė daugybę karvių, kurios duodavo daug pieno. Dalis jo sugiždavo. Karalaitė pastebėjo, kad, pakaitinus sugižusį pieną ant ugnies, pasidaro varškė. Galiausiai jai pavyko padaryti puikų sūrį. Už tai mergelė žmonių buvo vadinama Pieno karalaite.

Kitos legendos byloja, kad kadaise ant kalvos gyvenęs milžinas su dukra, Panemunių pievose jiedu ganę karves, duodavusias nepaprastą pieną, iš jo dukra padariusi puikų sūrį...

Menonitai

Tilžės sūris šiandien gaminamas visur, išskyrus pačią Tilžę (dabartinį Sovetską), kur buvo sukurtas.

Jo atsiradimo versijų yra daug. Dažniausiai minima ta, kurią dėsto Aleksandras Etlas (Alexandr Ettl) knygoje "Sūriai": kad Tilžės sūrį pradėjo gaminti Vestfalių (Westphal) šeima, kuri į Mažąją Lietuvą atsikėlė iš Šveicarijos Ementalio apylinkių (Berno kantonas). Vestfaliai esą bandę gaminti Ementalio sūrį iš vietinių karvių pieno, tačiau gavę kitokį - originalų, vėliau pavadintą Tilžės vardu.

Pagal šią versiją, Vestfaliai buvo menonitai (protestantų atšaka).

XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Tilžėje ir jos apylinkėse veikė per 50 sūrinių, kurios pagamindavo daugiau nei 4 600 tonų šios rūšies sūrio per metus. Produkcija buvo paklausi visoje Europoje. (Bildarchiv-ostpreussen.de)

Menonitai atsikraustė į Mažąją Lietuvą, į Mėmelio (Klaipėdos) kraštą, po didžiojo maro (1709-1711 m.). Didžiausia menonitų kolonija buvo įsikūrusi Nemuno žemupyje, prie Tilžės, jų centras buvo Pakriokiai.

Žinoma, sūris Mažojoje Lietuvoje buvo gaminamas ir anksčiau, tačiau kolonistai protestantai atsigabeno savo - olandiško, šveicariško sūrio - receptus. Manoma, kad būtent jie ir tapo Tilžės sūrio pirmtakais.

Pagal šią versiją, Tilžės sūris gimė Plaušvarių - Jovarynės (vok. Plauschwarren/Milchbude) ūkyje.

Žiliai - Tilžė - Jovarynė

Aleksandro Etlo pasakojimą apie ponios Vestfal kilimą iš Šveicarijos paneigia dr. Kurtas Šutcleris (Kurt Schutzler) savo knygoje "Trumpa Rytų Prūsijos sūrininkystės ir Tilžės sūrio istorija" ("Kurze Geschichte der Ostpreußischen Kaserei und des Tilsiter Kases", 1933 m.).

Dr. K. Šutclerio duomenimis, būsimoji ponia Vestfal, mergautine pavarde Klunk, gimė 1790 m. visai ne Šveicarijoje, o Mažojoje Lietuvoje, 16 km į pietvakarius nuo Ragainės, Žiliuose (vok. Schillen), ir būdama 13 metų apsigyveno pas gimines sūrininkus, ūkyje netoli Tilžės. Čia ji išmokusi gaminti sūrį 'Birjoler', kurį vėliau liaudis pervadino 'Brioler'.

Dr. K. Šuclerio teigimu, originalus Tilžės sūris buvo sukurtas be olandų ar šveicarų pagalbos.

Panelė Klunk palikusi užrašus, kad jis buvo gaminamas nuo 1790 m. - namų reikmėms. Vėliau ji ėmusi pardavinėti šį sūrį Tilžės turguje.

1822 m. panelė Klunk ištekėjo ir tapo ponia Vestfal. Kartu su vyru ji įsikūrė Tilžėje ir ėmė gaminti 'Brioler'. Verslas sekėsi gerai. 1840 m. ji atidarė nemenką pieno produktų gamyklėlę, kuri išsilaikė penkerius metus.

Vėliau ponia Vestfal nusipirko nedidelį ūkį Jovarynėje (Milchbude). Čia 1845 m. ir gimė legendinis Tilžės sūris.

Tilžė Šveicarijoje

XX a. pradžioje Tilžės sūrio gamintojai susijungė į vieną draugiją.

1928 m. Sausininkuose (vok. Sauseningken, šiandien gyvenvietė nebeegzistuoja) buvo atidaryta Tilžės sūrinės mokykla, kuri ruošė gamybos specialistus.

1932 m. įkurta pieno kokybės kontrolės ir produkcijos standartizavimo bazė. XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Tilžėje ir jos apylinkėse veikė per 50 sūrinių, kurios pagamindavo daugiau nei 4 600 tonų šios rūšies sūrio per metus.

Po 1945 m. beveik visos gamyklos sustojo.

OTO VARTMANO palikuonys dabar gamina Tilžės sūrį Šveicarijoje, Tilžės miestelyje... (Tilsiter.ch nuotr.)

Paskutinis prūsiškojo Tilžės sūrio gamintojas buvo Liudvigas Jagstas (Ludwig Jagst) su savo žmona Ana (Anna Margarethe Helene, gimusi Bastian) Plaušvariuose. Jie abu buvo ištremti į Sibirą. Vyras mirė pakeliui, moteris - viename iš Uralo lagerių. Jų sūrio ūkis Plaušvariuose buvo susprogdintas.

Po karo originalaus Tilžės sūrio gamyba tapo įmanoma Oto Vartmano (Otto Wartman) dėka. Jis dar karo išvakarėse iš Klaipėdos persikėlė į Šveicarijos Turgau kantoną, Holchofo (Holzhof) miestelį. (Sklido gandas, kad jo prosenis dar 1893 m. nušvilpė receptą iš ponios Vestfal...)

O. Vartmano palikuonys čia ir dabar gamina Tilžės sūrį.

2007 metų rugpjūčio 1-ąją Holzhofo miestelis oficialiai buvo pervadintas Tilže (daugiau apie tai rašoma tinklalapyje Tilsiter.ch).