Šarkų kalnas

Jis žvelgia į pietus, iš kur ne vieną kartą yra sulaukęs amžinųjų priešų, niokojusių mūsų kraštą kalaviju ir ugnimi. Daug jis mums papasakotų, jei galėtų prabilti, daug pašnibždėtų apie mūsų senolių vargus, jei tik jį suprasti pajėgtume.

Bet jis tyli ir nieko mums nepasako apie senuosius įvykius.

O gal mes nemokame jo suprasti? Gal kada nors, kam nors kasinėjant, jis ims ir prabils?

Tad geriau pasiklausykime, ką mūsų žilagalviai seneliai apie šio kalno garbingą praeitį savo vaikams pasakojo...

Seniai, labai seniai, kai lietuviai tebegarbino gamtos kūrinius ir reiškinius, ant Šarkų kalno stovėjo stipri pilis. Veltui kryžiuočiai verždavosi į tą pilį, veltui savo kūnais nuklodavo laukus, norėdami jos mūrus išgriauti - pilies paimti negalėdavo.

Ir kaip paims, kai jos valdovas buvo neįveikiamas. Visa Lietuva ir net tolimesnieji kraštai stebėjosi jo narsumu. Kiekvienas vengė jo kieto kardo.

Kryžiuočių gudrybės

Suprato ir kryžiuočiai, kad ne jiems išgriauti pilies mūrus, ne jiems įveikti narsųjį pilies valdovą, jei nesigriebs kokių gudrybių.

Ir štai vieną rytą, kai saulutė dideliu ratu pakilo nuo žemės ir pradėjo riedėti žydru dangumi, pilies sargyba pamatė, kad artinasi du nematyti vyrai.

Tik kažin kodėl juodu, eidami į pilį, žvalgosi į šalis, lyg norėdami įsidėmėti kiekvieną smulkmeną? Į pilį įleidusiems sargybiniams vyrai papasakojo, kad pro šalį jiems reikėję keliauti, kad eidami matę daug baltų gulbių, iš pietų upe atplaukusių ir stebuklingai dainavusių...

Neiškentę ir atėję papasakoti. Suprato lietuviai, kas tos baltos gulbės ir kaip jos dainavo, žinojo, ko vylėsi žvalgai, todėl uždarė juos į tamsų rūsį, kur dienos šviesa nebepatekdavo, o patys pasislėpė lauke.

Netrukus atplaukė didelis laivas kryžiuočių su baltais apsiaustais.

Lietuviai juos išviliojo į krantą. Kryžiuočiai manė rasią pilies vartus atkeltus, tačiau prie jų netikėtai užpuolė gynėjai ir išvaikė, o jų laivą paskandino, kad tie, kurie gyvi liko, nebegalėtų juo grįžti.

Kai Jūros upė, besukdama savo vagą į rytus, lankoje paliko žemėmis apneštą laivą, - jo liekanos dar ilgai kyšojo ir priminė liūdną "dainuojančių gulbių" likimą.

Pilies valdovas turėjo gražią dukterį. Per jos vestuves kunigaikštis iškėlė didelę puotą. Suvažiavo svečių iš visų kraštų, iš arti ir toli.

Buvo galingų karalių, narsių kunigaikščių, o tarp jų ir viena ragana. Sėdo svečiai už stalų, valgė, gėrė, ūžė ir juokavo. Laimingas atrodė valdovas su savo žmona, o dar laimingesnė - jų duktė.

Juk kunigaikščio žygiais didžiavosi visa Lietuva, juk jo turtai buvo nesuskaitomi, o savo dukterį išleido už tokio kunigaikščio, kuris jau buvo parodęs, kad savo turtais ir savo narsumu mokės pasivyti, o gal net pralenkti Šarkų pilies valdovą.

Pasilinksminę svečiai išėjo pasivaikščioti po žalius kunigaikščio sodus, pavaikyti žvėrių po tamsius apylinkės miškus. O kai pavargo, sugrįžo į pilį ir vėl sėdo prie stalų, visiems buvo padėtos auksinės lėkštės, visi džiaugėsi ir stebėjosi kunigaikščio turtingumu. Tik raganai nebeliko auksinės lėkštės. Jai padėjo molinę.

Raganos kerštas

Supyko piktoji ragana ir nutarė atkeršyti. Svečiams linksmai bepuotaujant, išslinko ji pro duris laukan ir užbūrė pilį. Rūmai su visais juose buvusiais žmonėmis nugrimzdo į kalną, o kunigaikštytė pavirto rupūže. Tik retai kada ji galėjo atvirsti mergaite. Tuomet šukuodavo savo auksinius plaukus ir graudžiai verkdama prašydavo praeinančiųjų ją išvaduoti. Kol jos niekas neišvaduos, ji amžinai turėsianti šitaip kankintis.

Vieną kartą ėjo pro Šarkų piliakalnį jaunikaitis. Jis pamatė ant kalno mergaitę, kuri žaidė su savo geltonomis kasomis ir mojo jam kviesdama užkopti.

Mergaitė buvo tokia graži ir taip meiliai jį prašė, kad jaunikaitis negalėjo atsisakyti. Žvelgdama savo mėlynomis akimis, mergelė tarė liūdnu balsu: "Piktoji ragana mane ir visą tėvo dvarą prakeikė. Visą amžių turėsiu kankintis, jei niekas manęs neišvaduos. Tu galėtum mane išvaduoti, jei pabučiuotum dvylika gyvūnų."

Jaunikaitis matė, kaip iš mergaitės akių riedėjo ašaros, jam pagailo jos, todėl tarė: "Gerai, aš tave išvaduosiu."

Netrukus iš kalno pradėjo lįsti įvairūs gyvūnai. Visus jis bučiavo, o po kiekvieno pabučiavimo kalno anga vis didėjo. Iš jos kilo užburtoji pilis. Vienuoliktąjį gyvūną pabučiavus, rūmai jau buvo iškilę ligi langų. Bet tuo metu jaunikaitis išgirdo kažką švokščiant.

Atsigręžęs jis pamatė baisų devyngalvį, iš kurio nasrų tryško ugnis. Išsigandęs jaunikaitis pasileido bėgti. Jis dar girdėjo, kaip pilis su baisiausiu trenksmu vėl nugrimzdo ir kaip mergaitė verkdama šaukė: "Dabar pražuvau amžinai!"

Kalno viduryje dar ilgai žiojėjo skylė. Jei kas akmenį į ją įmesdavo, girdėdavo skambėjimą.

Rado gražius rūmus

Kartą du piemenėliai prie tos skylės ėmė žaisti. Vienas pagavo savo draugo kepuraitę ir įmetė. Kai kepurė jau buvo dingusi tamsoje, juodu ėmė tartis, kaip ją išimti. Tas, kurio kepurė buvo įmesta, nusitvėrė už virvės, o jo draugas jį nuleido.

Piemenėlis, pajutęs po kojomis dugną, pamatė ir kiemą, kuriame stovėjo aukšti, gražūs rūmai. Jam besižvalgant, priėjo kunigaikštytė, paglostė jo purią galvelę ir paklausė, ko jis ieškąs.

Piemenėlis viską papasakojo. Tuomet mergaitė, atnešusi jo kepurę, atidavė, o kišenes jam pripylė auksinių ir sidabrinių monetų. Kai berniūkštis išsiropštė aukštyn, jo draugas labai nustebo. Jis taip pat panoro praturtėti, tad įmetė savo kepurę ir bandė nusileisti žemyn. Bet staiga virvė trūko, o vaikas nukrito į tamsųjį urvą, iš kurio jau niekuomet nebeiškilo.

Kartą pro tą kalną ėjo berniukas su mergaite. Užlipę į viršūnę, atsisėdo ir dairėsi į žaliąsias pievas, mėlynuojančius miškus. Staiga išlindo iš urvo ta mergelė ir priėjo prie jų.

Juodu norėjo bėgti, bet mergaitė vaikus nuramino. Ji nusivedė juos į gilumoje buvusius rūmus. Ten aprengė brangiais rūbais ir vėl išvedė atgal į kalno viršūnę. Pasakiusi, kad juodu daugiau niekuomet nebeateitų ant šio kalno, ji atsisveikino ir pradingo gilumoje.

Pasirodydavo dvasios

Seniau kalnas iš rytų pusės turėjo dar ir kitą urvą. Tas urvas kėlė siaubą piemenukams, ganiusiems netoli piliakalnio gyvulius. Kai tik jie imdavo nedorai išdykauti, kai tik norėdavo kokį negerą darbą pradėti, iš tamsaus kalno urvo tuojau pasirodydavo dvasios ir pagrūmodavo piemenėliams.

Vos tiktai vaikai savo blogų sumanymų atsisakydavo, dvasios vėl dingdavo urve. Bet prieiti prie dvasių piemenėliai niekada neišdrįsdavę.

Kartą pro Šarkų piliakalnį ėjo smuikininkas. Užburtoji kunigaikštytė įsiviliojo jį į urvą ir privertė visą naktį griežti. Rytą mergaitė pripylė smuikininkui kepurę aukso ir paleido. Kiek paėjėjęs, žmogus pamatė, kad jo kepurėje ne auksas, o anglys. Nusiminęs išvertė anglis iš kepurės ir nuėjo namo.

Nusiimant namie kepurę, iš jos iškrito du dar užsilikę pinigėliai. Žmogus viską suprato ir gailėjosi anglis išvertęs. Grįžo į tą vietą, kur jas buvo palikęs, bet nei anglių, nei pinigų neberado.

Laimės nerado

Uplankių dvaro savininkas, kuriam tas kalnas priklausė, jau buvo girdėjęs, kad iš kalno žmonės išeidavę apdovanoti, kad jie aukso ir sidabro išsinešdavę ir kad apie didelius gražius rūmus pasakodavę.

Nutarė ir jis laimės paieškoti. Dvarininkas pradėjo kalną kasti, bet kiek dieną nukasdavo, tiek naktį vėl žemių atsirasdavo. Tuomet ponas įsakė tarnams kasti dieną ir naktį. Iškasė statinę vyno. Bet naktį dvarininkui pasirodė milžino duktė ir tarė: "Nustok kasęs kalną, nes aš tavo rūmus smiltimis užpilsiu.

O kad tu žinotum, jog tai ne tušti žodžiai, štai papilu tau vieną skreitą žemių."

Ir tai tarusi, milžino duktė išpylė iš savo prijuostės krūvą smilčių. Atsikėlęs dvarininkas pažvelgė pro rūmų langą ir tikrai pamatė riogsantį kalnelį. Žmonės jį vadina Kurkų kalneliu. Ant jo auga liepa.

Ji tokio aukštumo, kokio didumo buvo milžino duktė.