Joje savitai ir dinamiškai tarsi kino juostoje atsiskleidžia istorinis ir kultūrinis lietuvininkų gyventos žemės kraštovaizdis ir dramatiškas šios mūsų tautos dalies likimas, ja gražiai primenama mūsų pareiga tos dalies atminčiai.
Gali atrodyti, kad Mažosios, arba Prūsų, Lietuvos vardas šiandien yra tapęs tik istorine sąvoka, kuri tėra įdomi tik patiems istorikams.
Tačiau knyga įtaigiai pasakoma, kad toks atrodymas teisingas yra tik iš dalies.
Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva, Prūsijos Lietuva, vokiškai Preußisch Litauen, angliškai Little Lithuania, Lithuania Minor - tai lietuviško krašto, nuo XIII a. vidurio priklausiusio Vokiečių ordinui, nuo 1525 m. - Prūsijai, nuo 1871 m. - Vokietijai pavadinimai.
Dabartinėje oficialiojoje istoriografijoje išties tai - tik istorinė sąvoka. Mažąja arba Prūsų Lietuva vadintos Rytų Prūsijos dalies kaip geografinės realijos šių laikų žemėlapiuose neaptiksime.
Jos egzistavimas baigėsi 1945 metais, baigiantis II pasauliniam karui: dauguma gyventojų žuvo, pabėgo, buvo evakuota, išvaryta, teritorija padalyta tarp dviejų valstybių - SSRS ir Lenkijos.
Dalies buvusio krašto politinė priklausomybė dar kartą keitėsi 1990 m., Lietuvai atsiskyrus nuo SSRS.
Dabar buvusi Mažosios Lietuvos dalis - buvęs Klaipėdos kraštas - priklauso Lietuvai, Karaliaučiaus sritis - Rusijai (nuo 1946 m. vadinasi Kaliningradskaja oblast), pietinė dalis - Lenkijai.
Mažosios Lietuvos, kad ir priklausomybę pakeitusios, ir kitaip pavadintos, šiandien išties nebėra, nes jos buvusioje teritorijoje nebėra jos istorinio subjekto - čia nuo amžių gyvenusių žmonių palikuonių bei gyvos jų kurtos kultūros tąsos. Žemė ta pati, bet apgyvendinta iš kitur atkelto joje istorinių šaknų neturinčio etnoso.
Tačiau jos tikrieji gyventojai, nors ir išvaryti iš savos žemės, nors gerokai praretėjo jų gretos, neišnyko iš šio pasaulio.
Kad ir išsibarstę po įvairias šalis, jie tebesudaro bendruomenę, nepraradusią savo rytprūsiško tapatumo pajautos, istorinės atminties ir branginančią protėvių sukurtą kultūrinį paveldą.
Bene labiausiai tą bendruomenę vienija prarastos Tėvynės ilgesys, verčiantis aktyvesnius jos narius bei jų palikuonius burtis į įvairias žemiečių draugijas, klubus ar kitokius susivienijimus,rengti kraštiečių sueigas ar suvažiavimus, konferencijas, rašyti prisiminimus, skelbti savo gimtų vietovių istorijas ar informacinius žinynus apie jas, leisti periodinius ar tęstinius leidinius.
Pasirodo nemažai ir visos buvusios Rytų Prūsijos istorijai skirtos literatūros, ta istorija nagrinėjama mokslinėse konferencijose, kurių didžioji dalis - tarptautinės.
Iš viso to veikimo susikuria dvasinė kultūrinė terpė, kurioje buvę rytprūsiečiai gali bent virtualiai jaustis taip, lyg tebegyventų savo buvusį ikikarinio laiko gyvenimą, lyg tebevaikščiotų protėvių išmindžiotais gimtojo krašto takais.
Rūpestingai puoselėjamos istorinės atminties dėka Rytų Prūsija neatrodo išnykusi iš pasaulio.
Apie šį kraštą vokiečių kalba ir kitomis kalbomis skelbiama gausi pažintinė literatūra, įvairaus pobūdžio žinynai, kitokios publikacijos visiems besidomintiems leidžia jį gana gerai pažinti.
Tačiau toje literatūroje įvairiais aspektais išryškinta tik vokiškoji Rytų Prūsijos paveldo dalis.
Apie čia nuo amžių gyvenusių krašto autochtonų- baltiškojo etnoso tęsėjų lietuvių - paveldą kalbama tik mokslinėse istorikų konferencijose bei negausiose akademinio pobūdžio publikacijose.
Platesnei visuomenei apie tą paveldą sistemingų enciklopedinio pobūdžio žinių vokiečių ar kuria kita pasaulyje plačiai vartojama kalba iš esmės nėra pateikta.
Nebūta didesnių pastangų platesnės visuomenės akyse jį išryškinti kaip ne taip jau menką ir savitą bendrojo rytprūsiškojo paveldo dalį, daugiau ar mažiau sąlygojusią ir šio krašto vokiškosios kultūros raidą bei savitumą.
Baltiško etnoso nuo priešistorinių laikų gyventas kraštas po kelis šimtmečius trukusių karų su kryžiuočių (vokiečių) ordinu XV a. pradžioje (Melno 1422 m. sutartimi) atiteko šiam ordinui ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo valdomas iš pradžių jo paties, paskui - iš jo susiformavusios Prūsijos hercogystės, ją pakeitusios Prūsijos karalystės ir galiausiai ją inkorporavusio Vokietijos Reicho.
Politinė priklausomybė lėmė ir ekonominės, socialinės bei kultūrinės krašto raidos bruožus, specifiškai dar sąlygotus valdančiojo (vokiečių) ir valdomojo (lietuvių ir sulietuvėjusių prūsų ar kitų baltų genčių palikuonių) etnoso santykių.
Vyraujančią padėtį tuose santykiuose, aišku, užėmė valdantysis etnosas, nes valdomasis nori ar nenori privalėjo paklusti jo valiai ir nustatomai tvarkai.
Tačiau krašto gyventojų daugumą dar kelis šimtmečius nuo ordino valdymo pradžios sudarė autochtonai lietuviai, ilgainiui ėmę vadintis lietuvininkais.
Valdantiesiems nebuvo galima nesiskaityti su jų etninę savastį išreiškiančiais dalykais - kalba, pasaulėjauta, papročiais, liaudies kūryba.
Pagrindinį tautiškumo elementą - kalbą - padėjo išlaikyti čia įsigalėjusi evangelikų liuteronų bažnyčia, o kartu su kalba laikėsi ir kiti etnine savastimi pasižymintys lietuvininkų gyvensenos elementai.
Daugiausia reformacijos dėka išsiugdė ir lietuvininkų lojalumas bei pagarba krašto valdovams, kurie savo ruožtu stengėsi savo pavaldinių neskriausti ir leisti gyventi pagal tėvų papročius bei kalbėti paties Dievo duota gimtąja kalba.
Taip susidarė gana palankios sąlygos išsilaikyti etninei lietuvininkų kultūrai, rastis ir vystytis raštijai jų kalba (tiesa, pradžioje tik religinei).
Taip čia gimė pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo parengtas, 1547 m. Karaliaučiuje išleistas katekizmas, ne tik šio krašto, bet ir apskritai lietuviškos raštijos pirmagimis, nuo kurio prasidėjo lietuvių literatūros raida.
Gal ir pats to nesuvokdamas, tąja knyga M. Mažvydas atvėrė tikrąją tautos gyvybės arteriją.
Rašytas ir spausdintas lietuviškas žodis tapo svarbiausiu tautos kultūros raiškos veiksniu, jos išlikimo ir civilizuoto vystymosi garantu.
Iš Prūsijos plintanti Reformacijai stiprinti skirta literatūra lietuvių kalba, pačios kalbos mokymui, mokymuisi ar tyrimui skirti darbai (žodynai, gramatikos ir pan.) buvo stimulas to paties imtis ir katalikiškoje Didžiojoje Lietuvoje, kur lietuvių kalba buvo pajungta katalikiškumui stiprinti ir kovai su Reformacija.
Mažojoje Lietuvoje atsirado ir pirmasis klasikinis grožinės lietuvių literatūros kūrinys - XVIII a. parašyta, šiandien pasauliniu mastu pripažinta poema "Metai", kurios autorius - Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis.
Mažoji Lietuva buvo stipri atrama Didžiajai Lietuvai, kai po 1863 m. sukilimo Rusijos caro valdžia uždraudė spaudą lietuviškais rašmenimis: čia spausdinamos lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo slapta gabenami į Didžiąją Lietuvą.
Mažosios Lietuvos kultūrinę svarbą Didžiajai Lietuvai labai gražiai paryškina A. Matulevičiaus knygoje įdėta išsami originali studija apie mažai tyrinėtą tiek Mažajai, tiek Didžiajai Lietuvai reikšmingą fenomeną - Karaliaučiaus universitete studijavusius Lietuvos jaunuolius bei šio universiteto auklėtinių nuopelnus lietuvių raštijai.
Šia studija argumentuotai parodoma, faktais pagrindžiama, kad "Karaliaučiaus universitetas buvo labai svarbus mokslo, švietimo, religijos, kultūros židinys ne tik Mažajai, bet ir Didžiajai Lietuvai bei visai LDK.
Vieno lietuviško krašto (Mažosios Lietuvos) studentai tapo daugiausia kunigais ir lietuvių raštijos kūrėjais, kito (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) - labiau valstybės, visuomenės, kultūros veikėjais" (p. 115).
Tiek šis, tiek kiti A. Matulevičiaus naujojoje knygoje išryškinti faktai rodo, jog Mažosios Lietuvos vaidmuo visos lietuvių tautos kultūros raidoje buvo labai reikšmingas.
Tačiau ne mažiau reikšmingas tautos kultūros kontekste yra ir pačių šio krašto lietuvių sukurtas dvasinės ir materialinės kultūros paveldas, kuriam patys lietuviai skyrė ir tebeskiria nemažą dėmesį.
Į jį remiasi šiandieniniai lietuvininkų palikuonys, kurie, kaip ir visi rytprūsiečiai, nors ir netekę gimtųjų namų, stengiasi išlaikyti savo etnine savastimi grįstą bendruomeniškumą.
Jis vienaip ar kitaip veikia ir visos tautos šiandieninę kultūrinę bei dvasinę raišką, jos istorinę atmintį ir savimonę.
To paveldo turtingumą ir savitumą atskleidžia gausūs lietuvių kalba skelbiami tyrinėjimai, šaltinių publikacijos, išsamios muziejų ekspozicijos, jų fonduose sukaupta gausi medžiaga.
Naujausia publikacija apie tai kaip tik ir yra aptariamoji dr. Algirdo Matulevičiaus knyga, kuri gražiai paryškina ir daug kur papildo labai svarbų prieš dešimtmetį baigtą leisti išsamų to paveldo sąvadą - keturių didžiulių tomų apimties Mažosios Lietuvos enciklopediją (Vilnius, 2000 - 2009 m.), kurios atsiradimą inicijavo, daugiausia finansavo ir konkrečiais darbais bei sukaupta medžiaga rėmė JAV ir Kanadoje nuo 1985 m. veikiantis Mažosios Lietuvos fondas, o parengimą koordinavo ir išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Nesitenkinta tik šia Enciklopedija.
Mažosios Lietuvos fondas kartu su ją išleidusiu Mokslo ir enciklopedijų leidybos centru ryžosi pateikti pasauliui prieinamą žinyną apie Mažąją Lietuvą anglų (2014 m.) ir vokiečių (2018 m.) kalbomis. 2015 m. šis vienatomis žinynas pasirodė ir lietuvių kalba.
Šiuos fundamentalius enciklopedinius leidinius čionai prisiminėme ne atsitiktinai, o todėl kad su paminėta dr. A. Matulevičiaus knyga juos sieja ne tik tas pats objektas, bet ir ypač tos knygos autorius, kuris, kaip vienas iš didžiausių Mažosios Lietuvos istorijos žinovų, kaip didelę enciklopedisto ir redaktoriaus patirtį sukaupęs istorikas, rengiant šiuos leidinius pasidarbavo ypač daug ir pasiaukojamai.
Jo įnašas - ne tik keli šimtai straipsnių, bet ir beveik visos šių leidinių medžiagos dalykinis redagavimas, tikslinimas, papildymas.
Be to įnašo tiek Enciklopedijoje, tiek Žinyne būtų neišvengta daugybės netikslumų, netgi akivaizdžių klaidų ir dėl to galėjo būti susilaukta aštrios kritikos.
Dr. A. Matulevičiaus žinios ir budri redaktoriaus akis esmingai pasitarnavo aukštai šių enciklopedinių veikalų kokybei.Tačiau su šiais kolektyviniais veikalais susijęs dr. A. Matulevičiaus triūsas - tik dalis (tiesa, labai reikšminga) jo įnašo į Mažosios Lietuvos istoriografiją.
Šiam dramatiško likimo kraštui jo karštas patriotas paskyrė visą produktyvią mokslinę veiklą, kurios rezultatas - kelios knygos bei daugybė studijų ir straipsnių tiek akademinėje, tiek kitoje spaudoje.
Su Mažąja Lietuva susijusi ir beveik visa visuomeninė šio darbštaus istoriko ir enciklopedisto veikla, aktyvus darbavimasis Mažosios Lietuvos reikalų taryboje, besirūpinančioje kultūrinio paveldo šiame krašte likimu, istorinės atminties jo atžvilgiu puoselėjimu, jame (t. y. Rusijos Federacijai priskirtame Karaliaučiaus krašte - dabartinėje Kaliningrado srityje) gyvenančių tautiečių teisėmis ir reikalais.
Kaip vienas iš didžiausių šio krašto žinovų ilgą laiką buvo nenuilstantis ekskursijų į jį vadovas.
Ši veikla labai nepatiko Kaliningrado srities valdžiai, todėl dabar garbusis istorikas ten yra persona non grata ir jau keliolika metų nebegali net kojos įkelti į piečiau nuo Nemuno esančias lietuvininkų žemes.
Tačiau ir ant to ekskursijų vadovo įdirbio dr. A. Matulevičius neleido nusėsti užmaršties dulkėms.
Naujoji jo knyga - puikus informacinis vadovas tiems, kurie turi galimybę į tą kraštą patekti, o ypač kelionių ir turizmo firmų organizuojamų ekskursijų vadovams ir dalyviams.
O ir tie, kurie neturi galimybių apsilankyti Karaliaučiaus krašte, pasiėmę šią knygą, gali atlikti po jį įspūdingą virtualią kelionę, kurios metu prieš akis atsiskleis ne tik geografinis, bet ir ypač įspūdingas istorinis šios daug iškentėjusios žemės kraštovaizdis.
Paaiškės, kad tasai kraštovaizdis ištisai nusėtas lietuviškosios kultūros žymenimis, kad iš esmės jis yra lietuviškas ir kartu mena išnykusių mūsų gentainių prūsų bei kitų baltų genčių tragiškąjį likimą.
Reikšminga knygos dalis - skyrius "Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas" kaip tik ir yra detalus istorinės-kultūrinės ekskursijos po kraštą maršruto aprašymas. Laikydamiesi to maršruto nuorodų, bekeliaudami sužinosime, kas kokioje vietoje ir kuriuo laiku darėsi, kokie lietuviškosios kultūros (daugiausia raštijos) veikėjai kur paliko savo darbuotės pėdsakus, koks tos darbuotės įnašas į tautos kultūros raidą, kokia to įnašo istorinė ir išliekamoji reikšmė.
Prieš akis praslinks ryškiausi krašto likimą lėmę istoriniai įvykiai ir juos menantys kultūriniu paveldu tapę ženklai, jų dabartinė būklė.
Toks maršrutinis istorijos vyksmo atskleidimas yra naudingas dviem požiūriais: keliaujantiems tai yra puikus praktinis krašto istorijai pažinti skirtos ekskursijos vadovas, autoritetingas ir patikimas žinių šaltinis, skaitytojams - tai patraukliai, mozaikiškai sudėliotas pasakojimas apie tai, kas buvo Mažoji Lietuva ir ką ji mums reiškia.
Kitaip tariant, knyga yra puikus abejopų (realios ir virtualios) ekskursijų po Karaliaučiaus kraštą vadovas.
Anot knygos autoriaus, "ekskursantai, turistai galės pamatyti ir sužinoti, kokią per daugelį šimtmečių sukūrė europinės reikšmės unikalią lietuvių raštiją, mitologiją, religiją, kalbą, literatūrą, meną ir apskritai kultūrą lietuvininkai, taip pat šviesuoliai vokiečiai bei sulietuvėję jų tautiečiai" (p. 26).
Ne vien tik šiaip sau įdomumo dėlei, o giliai suinteresuotųjų apsilankyti šiame krašte, jį pažinti, daug kam ir prisiminti yra nemažai.
"Į Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) - Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį - žmonės važiuoja pamatyti lietuvininkų ir prūsų buvusių tėviškių, Vokiečių (Kryžiuočių) ordino galybės likučių: baigiančių ir pasmerktų griūti ar sugriautų pilių, bažnyčių, baltų piliakalnių, pilkapių, senojo tikėjimo šventyklų - romovių, aklaviečių.
Jas statė, įrenginėjo vakariniai baltai, artimai giminingi rytiniams baltams, susivienijusiems į lietuvių tautą: prūsai, taip pat nadruviai ir skalviai, sūduviai ir kuršiai, kurie ilgainiui sulietuvėjo ir susiliejo į etnoteritorinę ir etnokultūrinę lietuvininkų bendruomenę", - pažymima knygoje (p. 24).
Tam, kad pažintis su atskiromis Mažosios Lietuvos vietovėmis, su jose veikusiomis asmenybėmis, su jomis susijusiais istoriniais įvykiais įgautų bendrojo krašto istorijos vyksmo praturtinimo, paryškinimo prasmę, knygoje yra nedideli, tačiau informatyviai talpūs ir konceptualūs skyriai apie Prūsijoje istoriškai susiklosčiusią prūsų, lietuvių, lietuvininkų, vokiečių, lenkų, mozūrų situaciją, jų santykius.
Ypač apie lietuvininkų fenomeną, jo genezę, raidą bei ištikusią skaudžią istorijos lemtį, kuri nusakoma taip: "Po II pasaulinio karo dėl sovietinio bolševikinio genocido, dėl trėmimų į Sibirą, deportacijų į Rytų Vokietiją ir etninio valymo, taip pat evakuacijos į Vakarus lietuvininkų Karaliaučiaus krašte neliko.
Labai ištuštėjo Klaipėdos kraštas, jame likę lietuvininkai (mažlietuviai) išsisklaidė po Lietuvą, integravosi į lietuvių tautą, tačiau išlaikė kai kuriuos specifinius bruožus; tas būdinga ir karo pabaigoje emigravusiems daugiausia į Vakarų Vokietiją, o daliai po karo iš jos - į JAV, Kanadą, Australiją, lietuvininkams.
Daugelis apsigyvenusių Vokietijoje lietuvininkų labiau integravosi į vokiečių visuomenę, dalis save laiko neoprūsais" (p. 21).
Svarbi vieta knygoje skiriama bandymui susijungti etninėms lietuvių tautos dalims - Didžiajai ir Mažajai Lietuvai - į vieną valstybę.
To susijungimo valia buvo išreikšta 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu, kurį pasirašė 24 Mažosios Lietuvos tautinės tarybos, sudarytos tų metų lapkričio 16 d., nariai.
Kaip žinoma, toji valia tebuvo išpildyta tik iš dalies, kai po 1923 m. sukilimo prie Lietuvos Respublikos tebuvo prijungta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis - Klaipėdos kraštas.
Knygos autorius ne tik parodo sudėtingą tarptautinį politinį to meto kontekstą, atskleidžia painias šio Akto radimosi bei Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos, kaip to Akto konkretaus įgyvendinimo veiksmo, peripetijas, bet ir argumentuotai apgina politinį, teisinį ir moralinį šių itin svarbių mūsų valstybei fenomenų legitimumą.
Anot. dr. A. Matulevičiaus, Tižės aktas - "testamentas, turintis teisinę galią, istorinę reikšmę ir dabarčiai" (p. 171).
Pridursime, kad jis mus įpareigoja, kol būsime gyvi, tarp svarbiausių savo sąmonėje saugotinų dokumentų laikyti žemėlapį, kuriame abu etniniai regionai - Mažoji ir Didžioji Lietuva - apibrėžti kaip vientisa nedaloma teritorija.
Tą įpareigojimą jauti ir užvertęs paskutinįjį dr. A. Matulevičiaus knygos puslapį.
Kai to įpareigojimo šaukiami pasiryšite pakeliauti Donelaičio žemės keliais arba atlikti jais virtualią kelionę, būtinai pasiimkite puikų tos kelionės vadovą - tą knygą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą