Tautos šviesuolis tikėjo Lietuvos laisve ir savo straipsniais žadino lietuvių sąmoningumą, siekė, kad tauta suvoktų savo būties prasmę, priartėtų prie tikrojo žmoniškumo, kad būtų dvasiškai laisva ir gyventų laisvoje šalyje.
Tauta, anot Vydūno, nėra tam tikroje geografinėje erdvėje gyvenančių ir prie tos vietos prisitaikiusių bei panašų gyvenimą praktikuojančių žmonių bendruomenė, bet visuma, turinti specifinių ypatybių.
Vydūnas savo gyvenimą skyrė Lietuvos dvasiniam augimui, tautinės savigarbos puoselėjimui, asmenybės tobulėjimui.
Filosofas džiaugėsi Lietuvos žmonių pasiekimais ir sielojosi dėl negandų, savo straipsniuose patardavo, kaip išmintingiau reiktų elgtis tam tikrose situacijose.
Mąstytojas apgailestavo, kad ne tik kitataučiai Lietuvą menkina, bet dažnai taip elgiasi ir patys lietuviai, o tai slegia ir menkina tautiškumą, dėl to mūsų tauta nyksta.
"Svarbiausia tautos slėgimo priemonė yra peikimas, niekinimas, šmeižimas. To klausydamiesi peikiamos tautos žmonės lyg apnuodijami. Jų sąmonė tamsėja. Kaip pusgyviai jie bėga nuo savo tautos. O tik negali niekur tikrai prisitaikyti. Iš prigimties jiems kitur lemta būti. Palyginus retai kuri kita tauta tokiu būdu tiek savo vaikų neteko kaip mūsų", - savo nerimu dalijosi lietuvybės puoselėtojas.
Vydūnas savo kūrybine veikla žadino ne tik tautiškąjį, bet ir kultūrinį bei religinį sąmoningumą ir tikrąjį žmoniškumą. Jo manymu, tautiškumas yra tik priemonė tautai savaip mąstyti, augti ir gyventi, savąja būtimi praturtinti visą žmoniją.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas sveikinimo laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai rašė:
"Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui - būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų."
Šiandien galime drąsiai teigti, kad Vydūno gyvenimo prasmė ir tikslas buvo ugdyti tautos kilnumą, dorovingumą ir sąmoningumą. Savo veikalus Vydūnas rašė tikėdamas pažadinti tautos savimonę ir kitus savo sielos akimis regėti.
Mąstytojas pabrėždavo, kad tautiškumas turi ypatingą gyvybės galią, kuri traukia žmogų į aukštesnį gyvenimo tarpsnį, tačiau pats žmogus turi būti pasiruošęs visa tai priimti.
Žmogus dvasiškai stiprėja tik bręsdamas iki tautiškumo, jo galios slėpinio, kuris jį daro sąmoninga ir didesne nei asmens gyvybės dalimi.
Tautos sąmonės žadintojas rašė: "Tautoje žmogus regi savo, tėvų ir protėvių praeitį, dabartyje kuria jos ateitį ir įžvelgia joje save, savuosius pėdsakus - tarsi rankoje laikytų Amžinybės siūlą."
Tautiškumas, anot Vydūno, yra vienas svarbiausių ne tik sąmonės, bet ir pasąmonės aspektų, nes atspindi santykį tarp individualaus žmogaus ir kolektyvinės žmonijos pasąmonės.
Kiekviena tauta yra bendruomenė savo Tėvynėje, todėl kiekvienam iš mūsų Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės.
Ji yra ta duotybė, kuri padeda žmogui suvokti savo būties prasmę ir siekti sąmoningos būties, todėl į Tėvynę turime žvelgti kaip į užduotį ir pareigą ją ginti, puoselėti, gražinti.
Žmogaus sielos ir Tėvynės ryšys ypač jaučiamas būnant svetimoje šalyje, kai pajuntame Tėvynės ilgesį.
Tėvynėje žmogus ugdo savo sąmonę, jo gyvenimas tampa turiningesnis ir prasmingesnis. Apgailestaudamas Vydūnas pripažįsta, kad yra dvasiškai skurdžių žmonių, kurie išvykę į svetimas šalis nepasiilgsta Tėvynės ir su ja nesieja savo gyvenimo.
Tautos šviesuolis tokius žmones įvardija "betėvyniais", kurie nesusimąsto apie savo būties esmę ir nenutuokia, kad kiekvienam žmogui yra skirtas savitas sąmoningumo kelias.
"Betėvyniams" gerai gyventi tik ten, kur kaupiami turtai ar įsiviešpatauja jų valia valdyti ir įgyvendinti prievartą.
"Tėvyniškumas ir betėvyniškumas nėra pavienių žmonių savybė, - apibendrina savo mintis mąstytojas. - Tai iš kartos į kartą perduodamas tėvų vaikams dvasios turinys."
Vydūnas savo veikaluose rašo, kad žmonės klaidingai mano, kad jei nusipirks svetimoje šalyje žemes ir jas valdys, tai toji šalis ir bus jų Tėvynė.
Bet taip nėra, nes išvykę žmonės jau nieko bendro su Tėvyne neturi. "Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos - jis gyvena Tėvyne", - teigia tautos gaivintojas Vydūnas.
Tėvynė žmogui suteikia jėgų, ramybę ir tikėjimą, brandina žmoniškumą. Žmonės, bet kokiomis sąlygomis gyvenantys savo Tėvynėje, yra jos paslapčių, skausmų ir džiaugsmų žyniai.
Tėvynėje slypi visos jėgos ir kūrybinės galios, esančios Kūrėjo valioje ir nulemtos būti amžinybėje ir begalybėje.
Vydūnas savo straipsniuose ir eilėse aprašo gražiausias Lietuvos vietas - jūrą, upes, laukus ir miškus.
Lietuvybės puoselėtojas teigia, kad žmonės, norintys pažinti Tėvynę, turi keliauti per ją ir stabtelėjęs pamatyti, pajusti gamtos grožį ir jos suteikiamas malones.
Žmonės, kurie neturi sąryšio su gamta, su savuoju kraštu, iš lėto dvasiškai tuštėja, nuskursta. Vydūnas tautą palygina su augmenija. Kaip augalai, gėlės, medžiai, kiekvienas auga, žydi ir bręsta savajame žemės plote, taip ir kiekviena tauta yra bendruomenė savo Tėvynėje, čia gimsta, auga ir gyvena. Svarbiausia tautai yra gimtoji kalba, kuri yra girdimoji ir regimoji. Regimoji kalba yra perduodama per rašytinį žodį, todėl jis turi būti šviesus, taurus ir prasmingas. Vydūnas įdomiai filosofuoja apie tautos sąmonės šviesą, kuri kiekvienoje tautoje yra skirtinga ir savaip spalvinga. Lietuvių tautos sąmonę filosofas regi esančią žalsvai melsvos spalvos, todėl lietuviams būdingas ištvermingumas ir vidinis ramumas bei ypatingas regesys, intuityvus matymas sielos akimis, aišku, jei jie nėra šių savo gebėjimų susigadinę. Kiekvienas žmogus gali paveikti kitus ir taip pat yra jų veikiamas. Šį veiksmą reikia suprasti kaip sąmonės šviesinimą arba tamsinimą. Būna žmonių, kurie savo energija, savo pakylėta šviesia dvasia kitus uždega taip, kad jų sąmonė nušvinta, tarsi įvyksta stebuklas. Bet būna ir atvirkščiai, kai tamsios sielos žmonės savo neigiamomis emocijomis, savo pesimizmu užtemdo ir net užgesina užžiebtą šviesą. Kai visa tai įvyksta platesne prasme, tai tauta tiesiog gęsta, apmiršta jos žmoniškumas ir tauta gali net išnykti. Todėl kiekvienas žmogus turi puoselėti ir gyvinti savo dvasinę šviesą, siekti sąmoningumo ir kitus šviesti. Tada ir tautos sąmonė šviesės, tauta dvasiškai augs ir stiprės. "Spindulys esu tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu. Joje yra mano esmė. Amžinas esu keleivis, kuris nenuilstamai keliauja ir ant laiko kalvų statosi šventnamį pasišvęsti Aukščiausiajam. Amžiai nesustabdys mano žengimo į bekraštes būties erdves, nes Aš esu be pradžios, kaip ir amžiai patys", - teigė Vydūnas. Jei kiekvienas iš mūsų įsiklausytumėme į šiuos žodžius, gyventumėme pagal Vydūno pamokymus, tai pasaulis taptų tauresnis ir šviesesnis. Tad eikime šviesos link, burkimės apie šviesą ir patys švieskime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą