Įteikta XII Martyno Liudviko Rėzos premija

Neringos savivaldybė, reikšdama didelę padėką ir pagarbą visiems tą įsimintiną sausio 13 dieną prieš 30 metų kovojusiems už mūsų visų laisvę ir šviesų rytojų, kviečia į Laisvės gynėjų dienos paminėjimo renginius.

Sausio 9 dieną buvo įteikta dvyliktoji Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija, praėjusiųjų metų pabaigoje skirta archeologei habil. dr. Rimutei Rimantienei už Kuršių nerijai ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę tiriamąją ir kultūros puoselėjimo veiklą.

Nuo 2008 m. Neringos savivaldybės tarybos įsteigta premija įteikiama kasmet per M. L. Rėzos gimtadienį (Rėza gimė Karvaičių kaime 1776 m. sausio 9 d.) Šiais metais tai jau 245-osios jo gimimo metinės.

LAUKIAMA. Pasak Neringos mero Dariaus Jasaičio, Rimutę Rimantienę žmonės čia atsimena, myli, gerbia ir visada jos laukia.

Dėl viruso pandemijos minėtosios premijos teikimo ceremonija iš Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios buvo perkelta į virtualią erdvę. Padėkos žodį iš savo namų Vilniuje tarė premijos laureatė habil. dr. R. Rimantienė: "Kaipgi gali jaustis tokią premiją gavus, labai gražiai, labai malonu. Tą kraštą labai gerai prisimenu, ten kiek išvaikščiota, ramybė ten, tikrai buvo ramybė." Labiausiai jai ilgu Kuršių nerijos ramybės ir tylos.

Mokslininkė svarsto, gad greičiausiai turiningą gyvenimo kelią jai padėjo įveikti atsidavimas darbui, knygos ir archeologo sėkmė. "Aš skaičiau labai daug literatūros apie Kuršių neriją, o dar reikia turėti laimės ir darbo įdėti, ir sėkmės reikia. Taip atėjęs, nepasiruošęs, sėkmės nesulauksi", - patirtimi dalijosi R. Rimantienė.

2020 metais 100 metų jubiliejaus sulaukusią iškilią mokslininkę, rankose laikydamas plaketę (vardinį apdovanojimą), sveikino Neringos meras Darius Jasaitis: "To jausmo senojoje Juodkrantės bažnytėlėje pakeisti niekas negali, bet vis tiek stovėdamas prie paminklo be galo džiaugiuosi, dar kartą dėkoju ir sveikinu - Rimutę Rimantienę žmonės čia atsimena, myli, gerbia ir visada laukia."

Į Nidą ieškoti senųjų gyventojų palikimo R. Rimantienė išsiruošė 1973 m. po sėkmingų kasinėjimų ir atradimų Šventojoje. Apie tai savo prisiminimuose ji rašo: "Atlikti čia tyrimus mintis kilo ne staiga ir ne dėl gražios gamtos vietelės. Jaučiau, kad ten rasiu trūkstamą grandį akmens amžiaus istorijos grandinėje. Mintis apie Nidą man kilo tiesiog iš pasipiktinimo. Tėtės bibliotekoje buvo visi Prūsijos leidiniai apie akmens amžiaus ir, beje, kitų laikotarpių tyrinėjimus. Visus juos buvau gerai perskaičiusi. Kuršių nerijos radiniai pakliuvo į mokslininkų akiratį dar XIX a."

Tačiau vokiečių, o ir lenkų tyrinėjimų medžiaga žuvo II pasaulinio karo audrose, todėl R. Rimantienei atrodė ypač svarbu atrasti ir panagrinėti beveik nežinomą archeologijos paminklą, esantį Lietuvoje.

"Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija iš tiesų simbolizuoja šiandien Neringoje gyvenančių žmonių tapatybės paieškas. Tai ne tik vienas iškiliausių lietuvių kultūros puoselėtojų, lietuvių tautosakos mokslo pradininkų, bet ir šios žemės sūnus. Tokie artefaktai kaip, pavyzdžiui, moliniai indai, kuriuos naudojo čia gyvenę akmens amžiaus žmonės dabar sudaro Nidoj esančio Kuršių nerijos istorijos muziejaus aukso fondą. Kiekvienas gali ateiti ir prie tos tolimos epochos prisiliesti", - mintimis dalijosi istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.

DARBAS IR SĖKMĖ. Turiningą gyvenimo kelią padėjo įveikti atsidavimas darbui, knygos ir archeologo sėkmė.

1973-1978 m. Nidoje vykusių archeologinių kasinėjimų, vadovaujamų R. Rimantienės, metu ištirtas daugiau kaip 4 600 kv. m plotas, rasta gausybė radinių, tarp kurių - vien keramikos objektų per 100 tūkst. vienetų (jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, keletas pavyzdžių yra ir nuolatinėje Neringos istorijos muziejaus ekspozicijoje). Apibendrindama minėtų kasinėjimų medžiagą, 1989 m. R. Rimantienė parengė monografiją "Nida - senųjų baltų gyvenvietė", o 2016 m. išleido papildytą monografiją anglų kalba "Nida: A Bay Coast Culture Settlement on the Curonian Lagoon". Jose galima susipažinti su vėlyvojo neolito gyventojų materialiąja ir dvasine kultūra. 1999 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo knyga "Kuršių nerija archeologo žvilgsniu", o 2000-ųjų vasarą R. Rimantienė dar kartą sugrįžo į Nidą ir su Vilniaus dailės akademijos studentais atkūrė senosios Nidos keramikos gamybos tradiciją.

"Profesorės Rimutės Rimantienės indėlis į Kuršių nerijos istoriją, akmens amžiaus istoriją yra milžiniškas ir neįkainojamas, jos atlikti darbai Kuršių nerijoje leidžia mums šiandien pažinti, kaip gyveno žmonės čia, Nidoje, prieš keturis tūkstančius metų, nes jos atlikti tyrimai 1974-aisiais, 1978-aisiais metais padėjo pagrindą daugeliui muziejinių ekspozicijų Lietuvoje. Čia kasinėdama ji atrado didžiulį lobį - apie šimtą tūkstančių puodų šukių, ir atskleidė, kaip apskritai žmonės čia gyveno", - komentavo Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė.

Nidos gyvenvietė - vienas žymiausių ir didžiausių Lietuvos vėlyvojo akmens amžiaus (neolito) archeologijos paminklų Lietuvoje ir visame pietrytiniame Baltijos krante - turėjo didžiulę reikšmę besiformuojančiai ankstyvajai baltų kultūrai.

Po jau minėtų atradimų Nidos senovės gyvenvietė kartu su Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių kompleksu yra tapę visos Europos mastu reikšmingais archeologijos paminklais.

LOBIS. Kasinėdama Kuršių nerijoje Rimutė Rimantienė atrado didžiulį lobį - apie šimtą tūkstančių puodų šukių.

Dabarties lietuvių archeologų teigimu, nė viena naujausia teorija iš akmens amžiaus neapsieina be R. Rimantienės darbų analizės.

"Visame regione ji buvo didžiulis autoritetas, kartu ji buvo Lietuvos akmens amžiaus mokyklos kūrėja. Iki Rimutės Rimantienės apie Lietuvos akmens amžių mes žinojom labai mažai. Įdomiausia, kad Nidoje, kurią tyrinėjo net penkerius metus, ji surado pačius seniausius dailės siužetus Lietuvoje - žmogų, iškėlusį į viršų rankas, žmogų, prašantį lietaus, dangaus skliautą pavaizduotą, lietų ir taip toliau. Dar įdomiau, kad ten, kur Rimantienė tyrinėjo Nidą, šiandien yra visame pasaulyje garsi Nidos menininkų kolonija", - kalbėjo Rimantienės mokinys prof. dr. Adomas Butrimas.

Kaip teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė, R. Rimantienės atlikti Nidos senovės gyvenvietės moksliniai tyrimai yra aktualūs ne tik archeologams, geologams, etnologams, bet ir visiems, besidomintiems seniausia mūsų krašto, ypač baltų kilmės, istorija. Jos mokslinis įdirbis padeda spręsti bendraeuropines archeologijos mokslo problemas, susijusias su Baltijos regiono apgyvendinimo pradžia, senųjų europietiškų kultūrų, gyvenimo būdo, meno, ritualų reikšme, taip pat indoeuropietiškų kultūrų migracija ir baltų kultūros formavimusi.

Nidos senoji gyvenvietė, vadinama Penkių kalvelių gyvenviete, į Kultūros vertybių registrą įtraukta 2001 m. (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - 26019). Tai valstybės saugomas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, kurio vertingųjų savybių pobūdis - archeologinis ir kraštovaizdžio. Objekto plotas - 26 609 kv. m.

R. Rimantienės kandidatūrą Martyno Liudviko Rėzos premijai gauti pateikė Lietuvos nacionalinis muziejus, rekomendavo Vilniaus dailės akademija, sprendimą priėmė Neringos savivaldybės taryba pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumui.

Neringos savivaldybės nuotr.