Alka: durpynų bulvės ir laumių medus

Atrodo, kad Alkos kaime aplankytiems darbštiems žmonėms, pasikliaunantiems Dievu, artimaisiais ir savo žemės dosnumu, labai svarbus ir jų pačių gyvenimas. Jie nesišvaisto savo laiku nei žodžiais, nes skuba padaryti tai, ką liepia širdis.

Anksčiau Saugų seniūnijoje esančiame kaime buvo 9 sodybos. Didžioji dalis pievų virš jūros lygio pakilusi tik 0,5-1 metro, tad tiesiant kelią Žemaitkiemis-Sakūčiai buvo supiltas 3 metrų pylimas. Kaip ir dauguma Mažosios Lietuvos kelių, šis apsodintas lapuočiais, prie kiekvieno jų iš abiejų pusių įkasta po akmenį, kad apsaugotų medžius nuo sužalojimų.

Po Antrojo pasaulinio karo dalis ūkininkų pasitraukė į Vakarus. 1945 m. Hofmaną, kuris čionykščius aprūpindavo medinėmis klumpėmis, nušovė plėšikaujantys rusų kareiviai. Netrukus likusios Gelžinių ir Vilkų šeimos ištremtos į Sibirą.

Prasidėjus melioracijai, Alkoje buvo pastatyti keturi laikini barakai, juose buvo apgyvendintos 24 šeimos, dirbančios melioracijos darbus. Nusausinus pievas ir sukultūrinus bei pylimais atitvėrus kaimą nuo Tenenio ir Minijos upių, buvo gaunamas neblogas daugiamečių žolių derlius, kurį ketvertas agregatų perdirbdavo į žolės miltus - per valandą po 1,5 tonos. Iširus tarybiniams ūkiams, nustota juos gaminti.

Pėteraičių giminės kronika

Alkos, Sakūčių ir Žemaitkiemio kaimų istorijas užrašė ponas Hansas Pėteraitis. Jis visą gyvenimą fotografavo "Kijev" fotoaparatu laidotuves ir vestuves, istorines vietoves, kurios dabar neatpažįstamai pasikeitė. Pono Hanso brolis Vilius Pėteraitis - anglistas, žodynininkas, enciklopedininkas, visuomenės veikėjas ir Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų daktaras.

"Aš visada laiminga. Mariją namuose turiu, pasimeldžiu, pamuzikuoju", - sakė ponia Juzefa Mizgirienė.

Gimė broliai ir sesuo ūkininkų Miko ir Katrinos Pėteraičių šeimoje Rimkuose, kur prasidėjus karui ėjo fronto linija, ir kaimas virto apkasais. Todėl šeima atsikėlė į Alką, pas gimines Gelžinius. Vėliau ponas Hansas susituokė su Gerda Griniūte, jiedu jau 55-erius metus drauge gyvena žmonos tėvų name. Čia jau atitarnavo Hanso rankomis pagaminti baldai, pirko naujus.

"Gelžinių šeimą, auginusią septynetą vaikų, į Sibirą ištrėmė ne dėl politikos, o jų turtų pasigviešusiems kaimynams paskundus. Tokie dalykai vyko labai dažnai", - sakė pokalbininkas.

Kai buvo šešerių metų, mirė jo tėvas. Mama paprotino: "Amatas turi aukso dugną." Todėl Hansas baigė amatų mokyklą. Pokario metais jaunąjį stalių-statybininką išsiuntė į Murmanską statyti gyvenamųjų namų. Tik po kelerių metų jis išsiprašė, kad išleistų namo padėti vienišai motulei. Dirbo tarybinio ūkio statybose, gyvulininkystės brigadininku ir visą laiką bitininkavo.

"Ne į naudą kaimui išėjo melioracija. Dabar pylimų neliko, vanduo renkasi kaip į dubenis. Per potvynius, būdavo, po savo kiemą plaukiojau valtimi, ir dar ne taip seniai", - pasakojo mažalietuvis, kurio tarybų valdžia neišleido į Vokietiją, gal dėl to, kad manė turintį paslapčių, mat Archangelske jis tarnavo armijoje.

Po karo, sakė, kanalais pareidavo žuvys. Žiemą jiems užšalus, iškirtęs eketę įstatydavo tinklą, ir prigaudydavo didelių, po 15 kg lydekų. Įdomu, jog alkiečių durpynuose užaugintų bulvių prašydavo aukštumalėnai, o šių augintas bulves ėdė alkiečių kiaulės. Beje, Chruščiovo laikais Alkoje "kvadratiniu lizdiniu būdu" augo ir kukurūzai.

Ponia Gerda bemat stalą nuklojo naminėmis gėrybėmis - žąsų kepenų paštetu, jos muštu sviestu, tirpstančiu burnoje aguonų pyragu. Apgailestavo, kad reikėjo atsisakyti susirgusios karvutės. Liko tik žąsys ir bitės, nešančios nenusakomo skonio medų iš užliejamų pievų ir pelkių augalų. Oras čia keletu laipsnių šaltesnis, todėl bitelės pabunda vėliau.

Moteris prisiminė, kaip prieš karą mažalietuviai virdavo kisielių iš avižinių miltų, o kai po karo trūko cukraus, jo duodavo tik tada, kai žmonės ėjo balsuoti už tarybų valdžią. "Mes krūmus griauždavom, kur saldesni", - juokėsi ji.

Pavasarį kaimas virsta praskrendančių gulbių ir kitų paukščių prieglobsčiu.

Pėteraičiai užaugino tris sūnus, visi baigė mokslus, įdomiausiai susiklostė jauniausiojo sūnaus Roberto likimas - fizikos mokslų daktaras dabar yra evangelikų baptistų dvasininkas.

Bajano melodijos

Artimiausia Pėteraičių kaimynė, su kuria gražiai sugyvena - katalikų tikėjimo ponia Juzefa Mizgirienė. Nekviestų svečių ji prašė palaukti, kol iškeps duona. Sakė neturinti jokio recepto, bet kepanti ir kvietinę, ir ruginukę. Maišą rugių, kuriuos susimals elektriniu malūnu, dovanojo Saugų seniūnė, atsidėkodama už seniūnijos šventei iškeptą gardėsį.

Dažniausiai Juzefos duonutė keliauja į Pažaislio kamaldulių vienuolyną, ten gyvena jos vienuolė dukra. Šiai dabar apie keturiasdešimt metų, bet jaunikiai ir dabar aplinkui sukasi, ramybės neduoda. Matyt, turi ji Dievo dovaną bendrauti, grožį ir iškalbą. Bet kratosi asistuojančių. Su drauge kamaldule leidžia pas mamą atostogų dienas.

Senolė apgailestauja, kad, po vyro mirties tris mėnesius pati glaudusis vienuolyne, amžiams ten nepasiliko. Mat ten kiekvieną savaitę vyksta muzikos festivaliai, eina daugybė ekskursijų. Be muzikos moteris negalėtų gyventi, ji - dieviškumo apraiška. Visa šeima, kur užaugo moteris, buvo religinga.

"Būdavo kryžiukas padėtas ant lango. Tėvas, kilęs iš lenkų giminės, vis atsiklaupęs melsdavosi su mama, o vos tik saulikė lipa per langą - suma, ir mes, vaikai, kalbėdavome rožinį. Tėvukas sakydavo neturįs teisės bučiuoti Jėzui į kojelę, tik į kaladikę", - prisimena.

Tėveliai Juzefai vyrą parinko, kai jai buvo vos šešiolika.

"Nebuvo tos meilės. Tėvukas jau senas gulėjo ant "ližiankos", sako, ženykis, žentas darbuose padės. Pristojo prie manęs pas kaimynus tarnavęs aukštas, puikus bernaitis. Paltą gražų nešiojo. Paskui, žinai, apsiženijom, jis pasigėręs ant aukšto nuėjo gult. O aš sau šoku, šoku su kitais - kas man rūpi. Jau skirstos visi, mama sako, reikia eiti prie jo gulti. Neisiu, sakau, ženytis ženijaus, o jau gultis? Nuvarė mane", - juokiasi, bet pripažįsta, kad vyras buvo neblogas, darbininkas, mylėjo ją.

Ponia Juzefa iš gimtųjų Palumpių su senovines krosnis stačiusiu vyru išsikraustė į "Baltijos" kolūkį prie Klaipėdos, bet nusivylė vietoje įpratos bulvių priekabos čia prikasusi vos maišą bulvių.

"Šalta, vėjas ūžina, mislijau, kaip gyventi reikės. Karvė neėda tos pajūrio žolės, tai kad ji nepadvėstų, atsikraustėme į Alką. Čia dar radome sušalusių dobilų", - pasakojo moteris.

Ponia Juzefa buvo namų šeimininkė. Pagimdė vienuolika vaikų, neišnešioti trynukai mirė, liūdna, bet šiandien gyvų liko tik keturi vaikai.

"Kai vyras mūsų berniukams nupirko bajaną, ir aš pradėjau jį tampyti. Išmokau ir pati sukūriau visokių "maliodijų". Dabar liko tik armonika, bet negaliu jums pagroti, nes yra gavėnia", - sakė miela močiutė.

Viena savo ūkyje likusi ji nenuobodžiauja, susiieško žmogų, kuris žolę nupjauna, pati prižiūri sodą. Kai kada kelia nerimą potvyniai, žiūri tada pro langą, ar į trobos vidų vanduo nepareis. Ir, žinoma, pritaisiusi uogienių, laukia savo vaikų ir vaikaičių.

Ivona ŽIEMYTĖ