Balsėnai seniau buvę labai dideli, net dviem parapijoms priklausė. Vienoje pusėje kelio - Švėkšnos parapija, kitoje - Veiviržėnų. O caro laikais, pasak daug apie Balsėnus papasakojusio Vaclovo Stončiaus, kaimas priklausė Rietavo ponui Oginskiui. "Jis draugavo su Švėkšnos grafu. Abu buvo medžiotojai. Rietavo ponui Balsėnai buvo nepatogūs, kiek mišku reikėjo pervažiuoti su arkliais, toli labai, o Švėkšna - čia pat. Rietaviškiui labai patiko Švėkšnos grafo šuo. Sako, mainom. Gerai, sako, aš atiduodu Balsėnus. Ir sumainė. Rietaviškis pasiėmė šunį, o švėkšniškiui atiteko Balsėnai. Ir spaudoje buvo rašyta, kad nepadovanojo, o už šunį išmainė mūsų kaimą." Iki pat 1938 metų Balsėnai priklausė Švėkšnos valsčiui.
Iki melioracijos Balsėnai buvę vienkiemių kaimas, o po melioracijos suvarė į krūvą. Per kurių sodybas nėjo melioracijos ribos, juos, užmokėję, kad keltųsi, taip pat ginė į ankštą gyvenvietę. Šitaip kaimas prapuolęs, praradęs harmoniją.
Drožiniai po visą pasaulį
Balsėniškiai teigia savo kaimą labai mylintys ir tą meilę vis stengiasi rodyti darbais.
Štai Vaclovas Stončius neleido savy Dievo dovanai sunykti, o "išsiliejo" per medį. Nuo mažens, dar į pradinę mokyklą eidamas, pradėjo drožti. "Ką mačiau, tą ir dirbau - karvę, lėktuvą, malūniuką. Paskui viskas nutrūko - kariuomenė, 18 metų dirbau vairuotoju, kol pasiūlė į gaisrinę. Tų gaisrų - gal du per metus, laiko yra, pradėjau vėl drožinėti. Prikalbino į Plungės meno dirbinių įmonę. Iš pradžių grėbėjėles drožiau, paskui lėkštes. Įmonėje drožėju dirbau 18 metų", - pasakojo tautodailininkas.
Kol drožėjas kalbėjo, jo anūkės pradėjo iš visų kambarių nešti dirbinius, ir ant stalo atsirado solidi šilta ekspozicija. Tačiau užsiminus apie parodas, autorius tik dejavo: "Pusė darbų sunyko ten, gailiuosi, kad duodamas parodoms nesudariau sąrašo, aprašų. Kokių brangių man prapuolė. Padirbau poną, sėdi kėdėje pasirėmęs, o mužikas kepurę susiglamžęs, prieš poną nusilenkęs. Ponas šėlsta ant mužiko. Mužikas yra, o ponas dingo." Pasak V.Stončiaus, jo darbų nėra gal tik Afrikoje. Į Ameriką seniau nepraleidę, tad etiketę su kaina prisegdavo, imituodami prekę iš parduotuvės.
Balsėnuose - keturi jo koplytstulpiai, o iš viso yra padaręs apie 30 kryžių ir 8 koplytstulpius. Prie Švėkšnos stovi jo kryžius partizanams, Šalpėnų kapinėse - kryžius ir koplytstulpis. Atvažiavęs klebonas parapijiečio darbais gėrėjęsis, Marijos statulą net pakilnojo, atrodžiusi, kaip iš gipso nulieta, kur pirkęs, klausė. 74 metų drožėjas neatsigindavo užsakymų ir kai dėl sveikatos drožinėti paliovė. Yra ką veikti, ir kai peiliuką padėjo. Su žmona Juozapina užaugino šešis vaikus ir visą laiką gyveno didelėje šeimynoje. Dabar jo didžiulis džiaugsmas - anūkėlės.
Tuo tarpu drožyba atsigręžė skaudžiąja puse, nes vagiamos iš koplytėlių taip pat ir jo padarytos "mūkelės". "Miške stovi septynios koplyčios ir kryžius mano darytas. Iš visų septynių išvogė "šventukus", ar galite patikėti?" - pyktelėjęs paklausė ir pridūrė, kad padarė jas iš naujo, - aplink girdėti, kad tai vienoje vietoje, tai kitoje tuos "šventukus" išvagia net iš koplytėlių prie namo. Ir pas mane buvo "žulikų" atvažiavę, reikalavo parduoti. Špygą, sakiau."
Jei dainuotų, sakytų - girti
Kitas kaimo talentas skleidėsi erdvėse už gimtinės ribų, tačiau prieš keletą metų jis, žinomas fotomenininkas Alfonsas Būdvytis, sugrįžo visam laikui ilsėtis Balsėnų žemėje. Nors gyveno kitur, kraštiečiai jo nepamiršo. "Jis buvo su mano broliu vienmetis, išsimokslino vaistininku, bet nepatiko, pradėjo paveiksluoti visokias gėlikes, kuo tolyn, tuo daugyn. Gavo dideles premijas", - dėstė prisiminimus V. Stončius.
"Per dvejus metus palaidojau tris artimuosius: vyrą ir du sūnus, negaliu apie tai dar šnekėti", - prisipažino išsiskyrimo skausmo dar nepaleidusi menininko motina Valerija Būdvytienė.
Moteris guodėsi, kad netektys ją palaužė, sunku atsigauti, anksčiau ir ji apdovanojimų gaudavusi už aplinką, o dabar nebėra sveikatos ir ūpo. Tačiau jos sodyba su raudonuojančiu sedulos, su kitais visžaliais krūmais bei tujų alėja net ir viduržiemy atrodė savaip puošni. Balsėnai, anot jos, labai gražūs, ir juose gyvena dori žmonės, ypač anksčiau. Tik dabar, pastebėjo, taip nebesutaria. "Anksčiau jaunimas koks gražus buvo. Dainuodavo, o dabar, jei kur sudainuotų, sakytų, kad girti."
V. Būdvytienė pasakojo apie šešis užaugintus vaikus, prisiminė savo vestuves ir kad tais pačiais metais buvo išvežti į Sibirą, nes vyro broliai buvo išėję į mišką.
"Neduok Dieve, mūsų kaimą šitaip sunaikino. Į partizanus išėjo du broliai Stasys Būdvytis ir Vladas Būdvytis bei Antanas Mažutis. Kai iš Maskvos į Lietuvą atvyko "daryti tvarkos", daugiau kaip pusė kaimo į Sibirą išvažiavo, kokie keturi ar penki atsidūrė kalėjime ir nebegrįžo. Beveik tuščias kaimas paliko 1949-aisiais, - pasakojo V. Stončius, bet tai, tarė, ne viskas, - partizanai tada pasitraukė į miškus prie Rietavo, kur buvo įskųsti, ir dvylika iš karto sušaudė. Parvežė, buvo suguldyti, aš atsimenu, "stribokai" žmones varyte varė, kad atpažintų."
Signatarai
Kaip už tris šitaip galėjo nukentėti visas kaimas, klausimas balsėniškiams likęs be atsako, dar ir dabar jis nuskamba. Rūpėtų jiems sužinoti atsakymą ir į dar vieną klausimą. Kodėl signataras Jurgis Šaulys garbinamas labiau nei signataras Kazimieras Antanavičius, - klausė ūkininkė Ona Razutienė ir pasiūlė mums duobėtu keliu kaip nors pasiekti jos kaimynystėje ant kalvos stūksantį vienintelį, šiandien apleistą kryžių Kazimiero Antanavičiaus atminimui. Tuo tarpu Jurgiui Šauliui pastatytas paminklas, kuris prižiūrimas, jo vardu pavadinta gatvė.
Prieš penkerius metus pas Oną Razutienę užsuko žilas profesorius iš Vilniaus: "Manęs jis teiravosi apie Šaulį ir klausė, ar Antanavičiaus gimtinės įamžinimu, jo atminimo simbolių saugojimu rūpinamasi, ar kelias išpiltas. Sakė, kad Kazimieras Antanavičius - jo buvęs mokinys."
Beje, nors abu signatarai Balsėnuose tik užaugo, ryšį su jais ar jų šeimos nariais buvo įsivardiję visi. Jei ne giminės, tai kaimynai arba draugai. Tiesa, Balsėnuose gyvena ir signtaro anūkas, ūkininkas Jokūbas Šaulys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą