O man, matyt, ne tokiam pasikėlusiam, patinka ši gatvė. Gal dėl to, kad ją prisimenu nuo vaikystės. Tada visas veiksmas ir vykdavo Basanavičiaus gatvėje, nors manau niekas per tuos dešimtmečius nepasikeitė ir dabartinėje Palangoje. Kažkokių pramogų, kurios „nusiurbtų“ žmonių srautą nuo pagrindinės pėsčiųjų gatvės taip ir neatsirado, nebent keli nauji restoranai.
Džiugina tai, kad apgirtusių ir rėkaujančių nebesimato. Nenoriu teigti, kad tai valdančios daugumos kovos su alkoholizmu nuopelnas, nes tą gerą tendenciją matau jau ne pirmus metus. Malonu matyti, kad žmonės pagaliau išmoko ilsėtis kiek kitaip. Nesakau, kad jie nebevartoja alkoholio kavinėse, tik manau atsirado kultūringesnis gėrimas, jei toks terminas šiam reiškiniui tinka.
Pasivaikščioję Meilės alėja, nuo Palangos tilto pasigrožėję Baltijos jūra, patraukiame pasroviui ieškoti kur pavakarieniauti. Pirma stotelė „Žuvinė“. Lauko terasoje užimta tik pora staliukų, keista kad savaitgalį restorane gali gauti tokią prabangą – rinktis staliuką kur atsisėsti. Tad išsirenkam, sėdame, vartome meniu, kviečiame padavėją, bandome užsakyti. Kokią žuvį tada norėjau užsakyti nepasakysiu, nes jos nevalgiau, tiesiog nepadariau užsakymo. Meniu žuvies kaina nurodyta už 100g., ir ji svyruoja ties 7,00 eurais. Matyt padavėjas manyje kažkaip sugebėjo atpažinti Riebų katiną, tad iš kart pradėjo pasakoti, jog vyrui privalgyti reikia apie 300-350g. žuvies.
Nesistengiau įrodyti priešingai, juolab, kad tas kiekis buvo taip įtikinamai siūlomas. Prie žuvies iš atskirai siūlomo pasirinkti garnyro, renkuosi garintas daržoves, jų kaina – 4,00 euro. Bet šviežių daržovių nėra!!! Tik pagalvokite: vasara, restoranas, savaitgalis, jokio anšlago – bet va šviežių daržovių nėra. Negi sunku nusiųsti padavėją jų nupirkti, juolab, kad jų būrys stoviniuoja prie baro ir žiūri futbolą… Šį kartą padavėjo bandymas mane įtikinti, kad prie žuvies puikiai tinka ir marinuotos grill daržovės, nepraslydo.
Nepykite, bet jei jau mokėsiu už patiekalą 30 eurų, noriu ir neapriboto pasirinkimo. Tad kylame ir judame toliau. Pamatę prie vienos kavinės besiburiuojančius žmones, stabtelime ir mes. Smalsu kas sutraukė tokį kiekį žmonių ir kodėl jie ne viduje?
O gi viduje vyksta Vitalijos Katunskytės mini koncertukas. Nesakau, kad smagiau valgyti šašlykiuką besiklausant lietuviškos muzikos, jos čia pilna kas antroje kavinėje, paslaptis manau slypi pačioje atlikėjoje. Išties ši moteris tiek savo balsu, tiek juokeliais tarp dainų sugeba sustabdyti daugumą jos pasiklausyti. Ne išimtis ir mes. Pora dainų, keli juokeliai ir „Žuvinės“ nesusipratimas pamirštas, judame toliau.
Nežinau kodėl, bet eidamas pro „DeCuba“ prisiminiau lygiai prieš metus mano rašytą apžvalgą ,dedikuotą vienai picai, kuri tapo tų metų vasaros vienu iš labiausiai apkalbamų patiekalų interneto platybėse… Nepamiršau ir to, kad tada nerašiau jokio vertinimo, nes cituoju savo apžvalgą: „Vertinti negaliu, nes viena pica dar ne visas restorano meniu“. Tad užsukame, reikia ištesėti pažadą sau – dar kada sugrįžti ir vertinti, bet jau ne picas…
Vartome meniu, jis lyg nepasikeitęs, bet kainos kai kurios pakoreguotos, kieno naudai manau patys puikiai suprantate… Šį kartą kainų temos nebeliesiu, už jas „DeCubą“ jau „pasiguldęs ant kelėno plakiau per pliką užpakalį praeitais metais“. Jei kam smalsu, sena apžvalga niekur nedingusi, galite pasiskaityti. Na, o mes užsisakome po alaus bokalą (savaitgalis, manau sveikatos ministras dėl to nesupyks) ir renkamės maistą. Net nežinau, kas įtakojo tokį pasirinkimą, ar tai karštis, ar jau vėlus vakaras, bet pasirinkome tik po karštą patiekalą. Bet manau ir to turėtų pakakti norint įvertinti virtuvę. Kol gaminosi patiekalai, stebėjau dirbančius padavėjus.
Malonus pastebėjimas, kad šiais metais jie labiau „susidirbę“ nei pereitais. Aišku, kas liečia meniu, daugiau informacijos valdo, ir į klausimus galės atsakyti padavėjai bėgiojantys su delninukais, nei tie, kurie tik neša užsakymus. Vienas iš pliusų pasisėdėjimo Basanavičiaus gatvės kavinėse yra galimybė mėgaujantis alumi ar kokiu kitu gėrimu, stebėti šiuolaikines Lietuvos mados tendencijas. Čia pamatysi visko: nuo Grigaičio stiliaus propaguotojų iki lietuvos žemės ūkio elito… Tiesa, buvau labai nustebintas, kad dar vyrų tarpe išliko madingi sandalai ir kojinės užtemtos vos ne iki kelėnų. Na, o kur mums lietuviams daugiau beišeiti save parodyti ir kitus pamatyti, jei ne čia, atvykus į Palangą. Įdomi tema, bet apie ją toliau diskutuoti sutrukdė atneštas maistas.
Sąžiningai pasakius, išvydęs prieš save metalinį puoduką su dangtuku, nustebau. Tikrai užsakinėdamas tikėjausi maisto patiekimo lėkštėje. Taip, kaip dažniausiai gaunu užsakydamas jaučio žandus kitose restoranuose. Bet nuvožus dangtį, geriau įsižiūrėjus į pateiktą maistą ir pradėjus jį valgyti suvokiau, kad šio turinio skaniau ir įdomiau nei pateikta nepatieksi. Puikiai derėjo žandukai su baravykais, padažu, bei bulvių koše. Yra daugybė produktų, vien dėl kurių aš niekada netapsiu veganu, vienas iš jų tame sąraše yra – jaučio žandai. Tad vien dėl jų jau bus verta čia sugrįžti.
Kad ir kaip stengiausi Katinienei įsiūlyti paragauti šio nuostabaus patiekalo, bet niekaip nepavyko įtikinti, kad jaučio žandai nuostabaus skonio. Matyt, jau tokia ta moterų prigimtis, visų pirma jos pasąmonėje mato gyvo jaučio vaizdelį, o tik vėliau galutinį produktą… Net neabejoju, kad pirmas veganas ir buvo moteris…
Bet aš nesipriešinau, kai gavau pasiūlymą paskanauti jos valgomo vištienos kepsnio. Smalsu buvo kokia ta filė, perkepusi – ne, kaip dera su padažu. Žodžiu ir čia lėkštėje manęs laukė pasislėpęs malonus nustebimas. Sultinga vištiena, puikus padažas, gerai parinktas garnyras.
Valgydami diskutavome, kad praeitais metais brūkštelta apžvalga privertė juos pasitemti, arba ta pica buvo tik tos dienos klaida, arba jie mano nuotrauką jau yra pasikabinę prie baro, juk kas valgė tą picą puikiai leidžia atkurti vaizdo kameros… Kito paaiškinimo neberadau.
Juokai juokais, bet tenka suvesti galus ir vertinti. Vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 8, Aptarnavimas – 9, Maistas – 9. Iš viso: 34 balas (vidurkis – 8,5). Tad 5 nagučiai restoranui „Decuba“.
Reziumė: kol Basanavičiaus gatvėje skambės Vitalijos dainos, kol ten bus galima išvysti visas Lietuvos mados tendencijas ir kol bus vietų, kur gamina skanų maistą – Riebus katinas ten lankysis, nes kitos gatvės viso šio „pramogų paketo“ kol kas Palangoje pasiūlyti negali. Tiesa pamiršau paminėti, „pigias“ rožes po 5-10 eurų, kurias jums siūlo ne tik gatvėje, bet net įkyriai siūlo jas kavinėje prie staliuko. Mokėti tokius pinigus už gėlių salonų jau nurašytas rožes gali tik kažko prisidirbęs vyrukas, arba tas, kuris ryt jau nieko nebeprisimins… Tad sutikite toje, toje gatvėje pasivaikščioti verta…
Apžvalgos autorius „Riebus katinas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą