Posėdyje taip pat dalyvavo ir Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbonavičienė. Ji pasidalino naujausiomis žiniomis apie valdžios rūmuose rengiamus dokumentus bei papasakojo, kaip ir kuo gyvena regionai.
Viena iš aktualių etnokultūros globos problemų tai, kad savivaldybėms ji palikta kaip savarankiška funkcija.
Tai suteikia pagrindą ne vienos savivaldybės vadovams į etnokultūros problemas žiūrėti pagal turimus piniginius išteklius bei bendro jos požiūrio į tai. Todėl Lietuvos regionų etninės globos tarybos jau kreipėsi į Seimą, kad pakeitus kai kuriuos teisės aktus etnokultūra būtų deleguotoji valstybės savivaldybėms funkcija.
Dėl to jos privalėtų skirti daugiau dėmesio, o tuo pačiu šiai sričiai būtų numatytas finansavimas. Šis prašymas yra analizuojamas, tačiau kol kas visuotino pritarimo tam dar nėra.
Šiuo metu yra rengiamas Kultūros pagrindų įstatymas. Mažosios Lietuvos etninės globos tarybos nariai buvo pasirengę išsakyti šio projekto atžvilgiu nemažai pastabų.
Tačiau D.Urbonavičienė paaiškino, kad pastabų šio įstatymo atžvilgiu yra tiek daug, kad parengto dokumento svarstymas stabdomas ir bus rengiamas naujas projektas.
Tuo pačiu buvo pastebėta, kad etninei kultūrai derėtų suteikti aukštą statusą, nes – piliečių tautinis identitetas – viena iš valstybės saugumo ir stiprybės dalių.
Viešnia iš Vilniaus taip pat pasakojo, kad yra rengiama etnografinių regionų herbų ir vėliavų naudojimo tvarka. D.Urbonavičienė sakė, kad jei dėl herbų lyg ir viskas aišku, tačiau dėl regionų vėliavų naudojimo nėra taip paprasta.
Tuo pačiu ji atkreipė dėmesį, kad nors keturių iš penkių regionų herbai yra oficialiai Lietuvos heraldikos komisijos patvirtinti, tačiau ne vienas regionas turi jų po keletą variantų.
Prakalbus apie regionų herbus, buvo paprašyta Lietuvos etninės kultūros globos tarybos paramos etnografinio Mažosios Lietuvos herbo kūrimui – jo rengimas artėja prie penkmečio. Vilma Griškevičienė, Mažosios Lietuvos etninės globos tarybos pirmininkė, supažindino susirinkusiuosius su kokiomis problemomis šiame darbe tenka susidurti.
Posėdyje taip pat buvo kalbama ir apie šiuo metu vieną didžiausių kultūros finansavimo šaltinių – Kultūros tarybą.
Sistema nėra tobula – ne kartą įvairių sričių kultūros darbuotojais yra išsakę viešus priekaištus dėl tos sistemos. Kad ją reikėtų modernizuoti bei tobulinti, kalbėjo viešnia, imama suprasti ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
Iš artimų mums šalių patraukliausiai atrodo Estų pasirinktas kultūrai finansuoti skirtas kelias. Ten aiškiau sudėliot lėšų skyrimo prioritetai, kultūros sritys nekonkuruoja vien su kita, o konkursams pateiktų projektų vertinimus atlieka daugiau ekspertų.
Kaip sakė D.Urbonavičienė, pamažu toks modelis skinasi ir pas mus kelią – apie tai vis daugiau kalbama ir Seime.
2020 metai Lietuvoje yra paskelbti Tautodailės metais. Tautodailė – viena iš taip pat šioje taryboje jau ne kartą aptariamų temų.
Viena iš aktualijų, kad gal būtų tikslinga Mažosios Lietuvos tautodailininkams susiburti į savo padalinį ir atsiskirti nuo Žemaitijos skyriaus. Šį kartą MLEKGT posėdyje dalyvavo naujai išrinkta Šilutės rajono tautodailininkų skyriaus pirmininkė Rūta Emigart Čiuželienė.
Ji pasidalino savo įžvalgomis, kaip tai atsilieptų tautodailininkams bei kokiomis problemomis šie žmonės šiandien gyvena.
Posėdžio pabaigoje į MLEKG Tarybos narius kreipėsi viena jos narių, Kuršių Nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser. Ji išsakė labai skaudžią problemą ir paprašė patarimo, kaip ir kur kreiptis dėl jos sprendimo. Esmė labai paprasta – rengiamas Kuršių nerijos kelių tinklo tvarkymo projektas.
Jame nebeliks nuorodų į Preilos bei Pervalkos, o gal ir kitų smėlio nerijos gyvenviečių pavadinimų.
Po senų laikų sovietmečiu vykdytos administracinė reformos, visa Kuršių nerija yra vienas miestas, su šiam kraštui sugalvotu vardu Neringa: nei Preilos, Pervalkos ar net Juodkantės oficialiai tiesiog nėra. Kaip sakė ir kiti Kuršių nerijai atstovavę tarybos nariai, gyvenantys, pavyzdžiui, Juodkrantėje registruojami tiesiog Neringos miesto tokioje ir tokioje gatvėje.
Ir kaip sakė A.Feser, ji išbandė įvairius kelius šiai problemai spręsti, tačiau nieko iki šiol nepavyko pasiekti. Todėl kreipėsi į patarimo, kaip tai galima būtų spręsti, kad istoriniai Kuršių nerijos vietovardžiai nebūtų trinami iš dabartinio gyvenimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą