Darbų ir bendruomenės švenčių suvyti vienon virvėn

Skuodo rajono Aleksandrijos kaime nemažai žmonių laiko bites, tad gal iš jų išmoko susikaupimo, darbštumo ir garsiu dūzgesiu negarsinti savo pasiekimų.

Aleksandrijos bendruomenė pastatė atminimo akmenį kaimo įkūrimo jubiliejui, rengia kraštiečių šventes ir
renka kraštotyrinę medžiagą apie garsius žemiečius, tvarko senuosius kuršių kapus.

Žemaičių virvės apvijo pasaulį

Paklaustas, kuo žemaičių virvės geresnės už kitas, tokio paties pavadinimo bendrovės direktorius Kazys Domarkas juokavo, kad šios - tvirtos kaip žemaičių nervai ir būdas.

Buvęs Aleksandrijos kolūkio pirmininkas šio verslo ėmėsi atsitiktinai, kai Rytų Vokietijoje panaikinus gamyklą, seni įrengimai perėjo į vieno Skuodo verslininko rankas, o Aleksandrijoje atsirado tuščios patalpos. Laiku nusipirkta japoniškos, rusiškos, ispaniškos technikos. Ja pagamintos virvės žvejams arba tralai iškeliauja į pasaulį, į mėsines ir šiltnamius keliauja špagatai, į miškų urėdijas, ūkininkams - virvės gyvuliams pririšti.

Fabrike yra dvidešimt viena darbo vieta, bet iš esmės tai yra pono Kazio šeimos verslas. Jis pasiskundė, kad sunkmečiu mažiau užsakymų iš statybos organizacijų, sumažėjo pirkimai prekybos centruose.

Pokalbininkas sakė nejaučiantis nostalgijos sovietmečiui, nors jam tapus kolūkio pirmininku jis per dešimtį metų ir atsigavo suklestėjus bulvininkystei. Fermos, mechaninių dirbtuvių pastatai nebuvo sugriauti ir ištampyti po plytą, kaip daugelyje kitų kolūkių po jų griūties, o šį turtą išsidalino žmonės - iškart, kai įvyko perversmai.

Ponas Kazys pasidžiaugė, kad Aleksandrijoje bedarbių nėra, išskyrus tuos, kuriems gerai ir be darbo. Jis pats jau 30 metų yra medžiotojas, daugiausia sumedžiojo šernų, briedžių ir stirninų. Kartą pavyko nušauti elnią, už kurį trofėjų vertinimo komisija Vilniuje apdovanojo aukso medaliu.

"Atėjo viena aštuoniasdešimtmetė pas mus ir skundžiasi aukštu kraujo spaudimu, o po kiek laiko ir pamiršo, kur jai sopa. Mes juokiamės, pasakojame atsitikimus iš gyvenimo, aš truputį prikuriu. Ir pas mus sumažėjo mirtingumas", - juokėsi Aleksandra Niūniavienė šalia savojo Ipolito.

Nelaukia liesosios karvės metų

Ūkininkas Adomas Statkus palaiko savo žmonos Vilijos, Aleksandrijos bendruomenės pirmininkės, sumanymus. Iš pradžių jiedu priklausė rajono ūkininkų draugijai (jos yra penki skyriai per visą rajoną), mielai važinėjo po seminarus, tačiau patyrė, kad iširus kolūkiams, nebeliko nei teatrų, nei švenčių, nei žmonių artumo.

"Buvo jaučiamas kultūros nuosmukis, sodybos apleistos, žmonės paprasčiausiai susvetimėjo, kaip vilkai, nebendravo, "nebaliavojo". Tarsi nebuvo reikalo susitikti, tik po pusės metų sužinodavai, kad kaimynystėje kažkas įsikūrė", - įsiterpė Adomas.

Susikūrusi bendruomenė padėjo išspręsti ūkines ir kitas problemas, žmonės vėl domėjosi apie vieni kitų bėdas ir džiaugsmus.

"Nereikia manyti, kad jeigu žmogus išspręs savo paties problemas, jam bus gera gyventi kaime", - sakė Adomas.

Sutuoktiniai turi daugiau nei 100 pieninių karvių bandą.

"Prasti reikalai su žemės ūkiu. Neturiu statistikos, bet kartą mes, ūkininkai, susėdom, ir suskaičiavom, kad turime apie pusę milijardo skolų, o tai reiškia, kad "skęstam". Mes modernizavome ūkius, supirkome techniką, bet iki ausų esam skolose - tai tragedija. O valdžia tik agituoja - jūs pirkit, imkit paskolas iš bankų. Bijau, kad artėja statybų verslo likimas - tik iš mūsų ne trobas atims, o žemę, gyvulius, nes išsimokėti neįstengsim. Yra nitratų įgyvendinimo direktyvos, prie kiekvienos fermos turi būti mėšlidės, kainuojančios po kelis šimtus tūkstančių litų - ar nebūsim sukišti į maišą?" - nuogąstavo ūkininkas.

Statkai antrieji po kaimynų ūkininkų pradėjo kurti savo gyvenimą ant pliko lauko - 17 ha žemės. Patirties nebuvo, o tai atrodė didžiulis plotas. "Auksiniais laikais" jiedu laiko Vagnoriaus viešpatavimo metą, kai už dvi priekabas bulvių galėjai nupirkti traktorių "Belarus", bet tada bulvės neužderėjo... Ir dar buvo geri metai, kai buvo daug grūdų - prisipirko technikos.

Dabar jie turi apie 200 ha žemės, augina tik grūdus pašarams, darbuotis padeda trys šeimos - iš viso septynetas darbininkų. Nebelaiko mėsinių galvijų, vadinamų "limuzinais" - kai už kilogramą mėsos duodavo du litus, o dar reikėjo išlaikyti veislines karves, teko jas ir jaučius likviduoti. Pieninės karvės duoda daug pieno, per metus - po 8-9 tūkst. litrų.

"Nesistengiam pasiekti rekordų, nes visi rekordai turi savo kainą", - sakė ūkininkai, laikantys vidutinių veislių ištvermingas, neišlepusias, sveikas karvutes.

Užsienyje geros veislės karvės duoda ir 13 000 litrų pieno per metus, bet jos "išlaiko" tokį tempą vos du metus, o Statkų karvės - ir po aštuonerius.

"Geriausiai vyti virves iš vyrų moka lipšnios moterys", - juokavo Kazys Domarkas.

Adomas sakė turintis daug projektų, norėtų rekonstruotoje fermoje įkurti metalo apdirbimo cechą, bet glumina neaiški ūkininkų ateitis.

"Nežinai, ar judėti į priekį, ar visas svajones palaidoti", - skeptiškai nusiteikęs ponas Adomas, kuris prisipažįsta, kad ūkininkaudamas išmoko visų įmanomų darbų - kalvystės, veterinarijos gydytojo, agronomo, statybininko...

Kartą, du per metus jiedu po vieną išvažiuoja į tolimą kelionę. Bet rūpi namai ir bendruomenė - neseniai teko padėti vėžiu susirgusiai daugiavaikei motinai, surasti šeimai pastogę. Bendruomenė pastatė atminimo akmenį Aleksandrijos kaimo įkūrimo jubiliejui, rengia kraštiečių šventes ir renka kraštotyrinę medžiagą apie garsius žemiečius - poetus, taudodailininkus, mokslininkus. Bendruomenė tvarko senuosius kuršių kapus, kuriuose rasta sidabrinių segių.

"Vasarą kaimo šventėse (pati didžiausia - Švento Antano atlaidai) mes neprisigeriame, nes sugalvojame kitų euforiškų linksmybių", - juokėsi Vilija.

Jai negirdint iš jos vyro išgaunu, kad jam moteris krito į akį studijų metais, nes turėjo juosmenį siekiančią kasą.

"Nėra kada apkalbinėti"

- sakė kvatoklė kaimo senjorų klubo "Klumpė" vadovė Aleksandra Niūniavienė, pristačiusi savo gyvenimo draugą Ipolitą, kaime meiliai pravardžiuojamą "Brazausku", mat iš profilio - kaip nuluptas prezidentas. Bėda tik, kad vyrui vis atsiveria tropinė opa.

2000 metais iš Mažeikių rajono, Pievėnų kaimo vos atsikrausčiusi į Aleksandriją, moteris pastatė pastogę svečiams. Praaugus jos "miesčionkoms" vaikaitėms, ji susirūpino Aleksandrijos varguoliais, renka jiems drabužių labdaras ir šventes vaikams. Perka tortą didžiausią, nors ir jos keptų pyragėlių su lašinukais neatsisako. Kai jos tvartelis užsidegė, į kiemą su vandens kibirais subėgo kaimiečiai - iš trobos ji nespėjo išeit, o kieme stovėjo gaisrinė.

"Man pagailo pagyvenusių žmonių, kurie sėdi savo kertėse ir dejuoja, kaip jiems senus kaulus skauda. Susibūrėme į senjorų klubą vienos moterys, vyrai net dėl kvapo nesirodo, bet esame labai darbščios - einame į žygius, susipažinome su aplinkinių kaimų aktyvistėmis,rengiame medaus šventes. Nuostabi asmenybė, 80-ies metų bitininkė Kazimiera Žuolienė to medaus vis pasuka. O ir žaidimų, pramanų ir vaidinimų netrūksta. Man labiausiai limpa Daratėlės vaidmuo, o kita humoristė Petronėlė Štaporienė yra Pilypėlis. Mes ir į Skuodo turgaus buožių šventę vykstame. Ten susirenka visi aplinkiniai kaimai su savo programomis, išaugintomis daržovėmis, žemaitišku kastiniu", - pylė kaip iš kulkosvaidžio kaimo mezgėja, nėrėja, mylinti gyvąjį tautos paveldą ir lobį - močiutes, kurių pasakojimus ir liaudies balades apie Lietuvą, Žalgirio mūšį užrašo.

Faktai

Aleksandrijos kaimas, įsikūręs prie Latvijos pasienio, šalia kelio Skuodas - Mažeikiai, žinomas nuo 1660 metų, kai Skuodo žemių valdytojas Žemaičių ir Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega jame pastatė medinę koplyčią. 1778 m. inventoriuje jis dar buvo vadinamas Trokiny, bet 1798 m. kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai pastačius dar vieną koplyčią, Aleksandro Sapiegos garbei pavadintas Aleksandrija.

1785 m. pastatyta Aleksandrijos bažnyčia, o 1865 m. - Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.

Rusijos imperijos laikais Aleksandrija buvo valsčiaus centras, sovietmečiu - kolūkio centras.

Kaimas yra įsiterpęs tarp Apuolės ir Gėsalų kraštovaizdžio draustinių, turi gamtos paminklą - Augustausko kadugį.

2007 m. lapkritį girtas policininkas kaime sukėlė avariją, žuvo trys vaikai. Po šio tragiško įvykio atsistatydino vidaus reikalų ministras ir policijos generalinis komisaras.

Ivona ŽIEMYTĖ