Endriejaviškiai "siuva" knygas ir suknias nuotakoms

2009-05-13 12:00

Šis seniūnijos centras su Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčia, Kapstato ežeru ir kalnagūbriu skendi žydinčiuose vaismedžiuose bei gėlynuose. Dar įstabesni, švytintys pasirodė čia sutiktųjų grožį nokinantys sielos sodai...

Daugelį dešimtmečių Endriejavo bibliotekoje dirbanti Zita Toliušytė-Mačiulienė myli knygas, bet neturi laiko jų skaityti, nes yra išties vitališka moteris. Šiuo metu ji, partizano duktė, jau yra parengusi spaudai savo parašytą knygą apie savo tėvą, paguldžiusį galvą ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro. Moteris prižiūri miestelio paribyje kritusių tautos didžiavyrių žuvimo vietą.

O buvo taip... 1949 metų gegužės 22 dieną sovietų armija ant upelio kranto netoli Rietavo valsčiaus Spraudės kaimo apsupo "Lendrės" partizanų būrį. Užvirė mūšis, vienuolika partizanų žuvo. Vienas prasiveržė pro apsuptį, antras ištūnojo Letauso upelyje po lūgnių lapais, kvėpuodamas pro žolės stiebą.

Žuvusiuosius nuvežė į Rietavą, vėliau į Veiviržėnus, kur gulėjo pamesti gatvėje keletą dienų. Juos pažinojusieji bijojo prasitarti. Neaišku, kur užkasė kūnus.

"Tegu mūsų tautos istorinė praeitis nenueina į užmarštį, ir ateinančios kartos sužino, kokių drąsių ir pasiaukojančių žmonių gyvybių kaina Lietuva gyvuoja tūkstantmetį", - sako tuo susirūpinusi Zita Mačiulienė.

Kitą savaitę, gegužės 23 dieną, praėjus 60-čiai metų nuo partizanų žūties, Spraudės kaime bus aukojamos šv. mišios už žuvusiuosius ir rengiamas minėjimas, kuriam ir ruošiasi ir ponia Zita.

Bibliotekininkė pažįsta kiekvieną endriejaviškį ir stengiasi praskaidrinti jų gyvenimą ne tik naujausiomis knygomis, bet ir susitikimais su Žemaitijos rašytojais, vakaronėmis senjorams, buvusiems mokytojoms. Šeimininkių šeimininke vadinama Birutė Ežerskienė šventėms iškepa naminės duonos. Ponia Zita yra išleidusi miestelio poetų knygelę, ir visiems, užklydusiems į biblioteką, rekomenduoja perskaityti Endriejavo šviesuolio, buvusio mokyklos direktoriaus Antano Žemgulio parašytas istorines knygas - apie senovės žemaičius ir XX amžiaus rekrūtus.

Raudonojo gaidžio medžiotojai

Endriejavo ugniagesių komandos viršininkas Pranas Žemgulys lakoniškai prasitarė, kad apie vietinės gaisrininkų komandos - devyneto vyrų - darbą irgi knygą galėtum parašyti.

"Smagu, kai žmonės mums padėkoja už išgelbėtą turtą", - džiaugiasi ugniagesiai Arvydas Kazragys ir Pranas Žemgulys.

"Gaisrai kyla dėl žmonių kaltės - neapdairumo, neatsargių žaidimų. Neprižiūri savo namų apyvokos daiktų, suverčia kur papuola. Antai vieno mūsų gaisrininko sesuo, deginusi prie daržinės sugrėbtus lapus ir ant šių užmetusi audeklą, nepastebėjo, kad dar viena žarija užsiliko. Ir netrukus išvydo tvarto stogu lakstantį raudoną gaidį. Sudegė keturios karvutės. Arba antai jaunos šeimos namas sudegė dėl šaldytuvo gedimo. Jie sutrikę atlapojo visus langus, duris, ir liepsna žaibiškai išplito", - pasakojo.

Kai prieš penkiolika metų buvęs ūkininkas atėjo dirbti į gaisrinę, jam šis darbas pasirodė labai nemalonus: viena po kito supleškėjo miestelėnų trobos. O paskui žmonės dėkojo komandai už išgelbėtą turtą, ir Pranas priprato prie neramaus darbo, ir kad dažniausiai naktimis tenka skubėti įvykio vieton. Jaučiasi žmonių įvertintas.

"Darbas yra sunkus, kai pataikai į vietą, kur dūmuose tenka išbūti 3-4 valandas; paskui "kvepi" visą savaitę. Beje, šiemet dėl krizės net nešventėme Šv. Florijono, gaisrininkų globėjo, dienos. O ir mano vyrai užsiėmę - ūkininkavimu, žvejyba. Geriausia mums šventė, kai miestelyje ramu", - sakė Pranas.

Gražu kaip drobėje

Akys atvedė prie jaukios Angelės Kontrimienės sodybos, kur kiekviena kertelė su meile šeimininkės išpuoselėta - moliniais ąsočiais, medžio skulptūrėlėmis pagyvinta.

"Esu prie meno linkusi, nuo vaikystės tapau paveikslus, mėgstu kurti gražią aplinką. Tik laiko stinga. Prisisėjau bulvių rankomis, braškių šitai kiek turiu prisiauginusi. Išsiverčiu be arkliuko - aš pati kaip tas arkliukas", - juokauja sodo ir daržovių šiltnamio šeimininkė.

"Kai pradedi kurti ką gražaus, negali liautis", - juokauja Angelė Kontrimienė.

Prieš trejus metus Angelė palaidojo mylimą vyrą, žuvusį avarijoje, ir sako, 73-jų metų sulaukusią, liūdesys užkamuotų, jeigu nedirbtų. Turi ji sunkią ligą, dėl kurios kaulai retėja, bet tikina, kad sveikiau jaučiasi kaipsyk tada, kai rankų pro darbus nepraskiria. O jeigu tik prisėda, stuburą ima skaudėti.

"Iš senų laikų esu aukščiausios klasės siuvėja. Bet kur eisi tais pašvaitais pasipuošusi - ar į šiltnamį? Esu apskraidžiusi, apvažiavusi visą Rusijos imperiją, Uralus, Aziją, net iki Afganistano nukakusi. Mano vyras dirbo gyvulių bazėj, gavęs atostogų, į Tadžikiją vežė telyčias parduoti, o aš - savo pasiūtas striukes, kelnes. Pas sūnų, tarnaujantį armijoje Rusijos širdyje, buvom užsukę. Anuomet buvo madingi džinsai, bet, pamenu, Sibire vyrai, spjaudę saulėgrąžas, juokėsi iš manęs: "Mums tavo kelnės netinka - tik kerziniai batai, "pufaikos".

Geriausiai moteriai sekėsi drauge su dukra siūti nuotakoms sukneles, įmantrias, gėlėmis nusagstytas. Jas ir į Maskvą parduoti veždavo.

Ponia Angelė patikino, kad kelionės ją ne tik įspūdžiais pamaitino, daug žinių, supratimo apie keisčiausius gyvenimo reiškinius suteikė bei humoro ir teisybės jausmą išugdė. Užsukome į namelio vidų pažiūrėti tų jos paveikslų: iš tiesų, su interjero dizainerės skoniu sudėlioti baldai, daiktai, net miške surinktos gamtos išdaigos. O paveikslai - nedidukai, tačiau juose toks fantazijos ir spalvų "užtaisas", kad širdis džiaugėsi ir gerajai moteriai ilgo gyvenimo linkėjo...

Istorija

Manoma, jog kaimas, minimas nuo XVIII. a. pradžios ir iki tol vadintas Vaitkaičiais, Endriejavu pavadintas pirmosios bažnyčios statytojo Andriejaus Radzevičiaus garbei.