Ganytojas amžino poilsio atgulė Kretingoje

Amžino poilsio vyskupas atgulė Kretingos senosiose kapinėse, šalia kitų brolių pranciškonų ir kunigų – tokia buvo jo valia.

Sugrįžo į Kretingą

Į Kretingą vyskupo Pauliaus Antano Baltakio palaikai buvo atvežti trečiadienio popietę po kardinolo Audrio Bačkio aukotų gedulingų šv. Mišių Kauno šv. Jurgio bažnyčioje. Gausaus būrio kunigų, vienuolių, vyskupo giminaičių bei tikinčiųjų lydymas ant brolių pranciškonų pečių karstas buvo įneštas į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią.

„Į amžinojo tėvo mylintį glėbį šiandien mes atiduodame vyskupo Pauliaus Antano Baltakio sielą“ – atsisveikinimo ceremoniją, kurios metu skambėjo mišparai, o jų maldos ir giesmės buvo perpinami prisiminimais apie šviesaus atminimo vyskupą, pradėjo Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. – Ši diena skirta ypatingai maldai, nes mes atsisveikiname su ganytoju, kuris buvo epochos žmogus. Žmogus, kuris buvo dovana mūsų Tėvynei. Simboliška, kad prieš metus jis sugrįžo į Lietuvą, o šiandien grįžta į Kretingą, kurioje jis pradėjo savo pranciškoniško pašaukimo kelionę, nusidriekusią per visą pasaulį.“

Vyskupas K. Kėvalas akcentavo, kad P. A. Baltakis buvo ganytojas tų lietuvių, kuriuos lemtis išblaškė po įvairiausius kraštus. „Karo audrų ir priverstinės emigracijos iš gimtosios šalies išvyti lietuviai neliko be globos. Jie turėjo vyskupą Paulių. Todėl šiandien visi drauge giedra širdimi dėkokime Dievui už šį žmogų, kuris nuoširdžiai rūpinosi tikinčiaisiais ir mūsų tėvynėje, ir išeivijoje. Jo Ekscelencija išties buvo milijono lietuvių ganytojas“, – kalbėjo vyskupas K. Kėvalas.

Žmogiškas ir dangiškas vyskupas

Prisiminimais apie nekart Kretingoje buvojusį vyskupą P. A. Baltakį, į kurį visi broliai pranciškonai ir ne tik jie kreipdavosi tiesiog „tėve Pauliau“, pasidalijo Kretingos klebonas pranciškonas brolis Astijus Kungys.

„Jis buvo išties labai paprastas, neįtikėtinai šiltas, toks žmogiškas ir kartu toks dangiškas – tikras tėvas. Dar ir dabar prisimenu, kaip po vieno susitikimo Toronte, berods, 1991 metais su išeivijos dvasininkais papietavus žiūriu: ogi mūsų vyskupas tėvas Paulius indus plauna... Niekada nesididžiuodavo, o pro jo šypseną, iš jo akių matėsi dangus“, – pasakojo brolis Astijus.

Jis priminė ir didelį vyskupo P. A. Baltakio pamaldumą: kur bebūtų, kuriam pasaulio pakrašty – Australijoj ar Argentinoj, ar pakeliui į tuos kraštus – jis visada priešpiet rasdavo laiko šventai valandai, maldai, kurios metu bendraudavo su savo Dievu, kurį mylėjo ir kuriam pasišventė.

„Vieną skausmą jis turėjo savo širdyje: jau „perestrojkos“ metais, prie Gorbačiovo, už aktyvią ne tik dvasinę, bet ir pilietinę veiklą jam nebuvo išduota viza, ir vyskupas negalėjo atvažiuoti į Lietuvą atsisveikinti ir paskutinėn žemiškon kelionėn išlydėti savo mamos. Bet atsimenu, kiek daug džiaugsmo būdavo per giminės susitikimus vadinamuose Baltakių namuose, į kuriuos susirinkdavo visa plati giminė, kartu ir mūsų tėvelis Paulius, ir tie susitikimai spinduliuodavo didžiule pagarba vieni kitiems, meile Dievui, Tėvynei, papročiams ir tradicijoms. Ačiū, tėve Pauliau, už šiuos prisiminimus. Ir ačiū, kad nusprendei amžino poilsio vieta pasirinkti Kretingą“, – kalbėjo brolis Astijus, paminėjęs, kad tėvas Paulius bus pirmasis vyskupas, palaidotas šiose kuršių žemėse, bei išreiškęs viltį, kad tai bus lyg Dievo sėkla naujam dvasiniam postūmiui čia, Kretingoje.

Rankoje spaudė kardą

„Daug ką būtų galima pasakyti apie mūsų brolį, apie vyskupą, tačiau visų pirma kviečiu pažiūrėti į jo vardus: Paulius Antanas, – prabilo iš Toronto atvykęs prelatas brolis Edmundas Putrimas. – Antanas atspindi jo pranciškonišką dvasingumą, pranciškonišką gyvenimą, kurį jis taip mylėjo ir kurio laikėsi.

Paulius – mes pažįstam mūsų pagrindinį Paulių, misionierių, kuris vaizduojamas rankoje laikantis kardą. Ir tais laikais, kai okupuotoje Lietuvoje bažnyčia buvo spaudžiama, jis visur, kur bebūtų buvęs, kur kalbėdavo – ar JAV, ar Vatikane, – visur tam tikra prasme rankoj spaudė kardą. Jis kovojo už tikinčiųjų teises Lietuvoje.“

Pasak prelato, vyskupas P. A. Baltakis buvo ne vien išeivijos tikinčiųjų administratorius, bet ganytojas, tarnavęs Dievo žodžiui su tikra meile Bažnyčiai.

„Tėve Pauliau, mes, kurie užaugom tavo globojami, tariame ačiū“, – nulenkdamas galvą dėkojo brolis E. Putrimas.

Išsipildžiusios svajonės

Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministras, kunigas Algirdas Malakauskis priminė vyskupo grįžimo Lietuvon kelią.

„2017-ųjų lapkritį paskambinęs tėvas Paulius silpnu, bet ryžtingu balsu pasakė: „Norėčiau paskutiniuosius savo metus praleisti Lietuvoje“. Mums tai buvo ir džiaugsmas, ir rūpestis, nes vyskupo sveikata buvo jau gan silpna. Tad buvo nuspręsta: jeigu gydytojai leis, lauksime tėvo Pauliaus Lietuvoje.“

Tyrimai ir konsultacijos su gydytojais užtruko pusę metų. Ir pagaliau 2018-ųjų balandžio 24-ąją vyskupas P. A. Baltakis grįžo į Lietuvą, į Kauną, ir apsigyveno Šv. Klaros globos namuose: kaip tvirtino jis pats, pagaliau svajonė sugrįžt Lietuvon išsipildė. „Tėvas Paulius turėjo ir dar vieną svajonę: Lietuvoje susitikti su popiežiumi Pranciškumi. Ir ši jo svajonė išsipildė: pernai, popiežiaus vizito metu jam laikant šv. Mišias Kaune jas koncelebravo ir vyskupas P. A. Baltakis, turėjęs galimybę po šv. Mišių pabendrauti su Šventuoju Tėvu“, – sakė kunigas A. Malakauskis.

Vyskupas taip pat dalyvavo pristatant docento Artūro Griškevičiaus sukurtą monografiją apie jo gyvenimą. Garbingojo pranciškono sveikata pablogėjo vasario mėnesį. Dievas jį pas save pasišaukė dabar, šv. Velykų laikotarpiu, ir jis, vykdant testamentu pareikštą valią, laidojamas Kretingoje šalia kitų brolių pranciškonų.

Garbingai vykdė savo misiją

„Įprastai palydėdami žmogų amžinybėn mes liūdime, susidūrę su mirties slėpiniu, su nežinomybe. Šiandien gi dėkojame Dievui už suteiktą galimybę gyventi tais pačiais laikais, kai gyveno Jo ekscelencija vyskupas Paulius Antanas Baltakis. Už galimybę iš jo asmenybės mokytis gėrio, tolerancijos, ramybės“, – pareiškęs užuojautą vyskupo artimiesiems bei broliams pranciškonams sakė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius.

Savo kalboje meras minėjo, jog kiekvienas žmogus kartu su Dievo dovana gyventi yra pašaukiamas įgyvendinti jam skirtą misiją šioje žemėje. Vyskupui P. A. Baltakiui teko ypatinga misija: jis buvo pašauktas tarnauti Bažnyčiai ir Lietuvai. Ir šią misiją garbingai vykdė.

Primindamas susirinkusiesiems vyskupo biografijos faktus, A. Kalnius itin akcentavo, jog, rūpindamasis 140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų, beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, vyskupas P. A. Baltakis tuo pačiu metu palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, ypač su broliais pranciškonais.

Vyskupas garsėjo kaip ryžtingas Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių užtarėjas, nebijojęs kelti ir politinių klausimų, ir aukščiausio diplomatinio lygio pokalbiuose, tokiuose, kaip su JAV prezidentais Ronaldu Reiganu bei Džordžu Bušu, tvirtai pasisakęs už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

Užuojautą pareiškė ir popiežius

Atsisveikinimo ceremoniją užbaigė vyskupas Kęstutis Kėvalas, perskaitęs Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolin pasirašytą popiežiaus Pranciškaus laišką. Jame rašoma, kad popiežių labai nuliūdino žinia apie vyskupo mirtį. Perduodamas užuojautą dėl vyskupo P. A. Baltakio mirties, Šventasis Tėvas padėkoja už ilgametę kunigystę ir vyskupo tarnystę bei paveda velionio sielą gailestingajam Viešpačiui.

Po pamaldų giesmių lydima gedulinga procesija pajudėjo Kretingos senųjų kapinių link. Čia, netoli nuo neogotikinių kapinių vartų, šalia dar XX a. pradžioje pradėtų laidoti brolių pranciškonų bei Kretingos parapijos kunigų amžino poilsio atgulė ir vyskupas Paulius Antanas Baltakis.

Vyskupas Paulius Antanas Baltakis gimė Latvėnų kaime Troškūnų parapijoje Anykščių rajone 1925 m. sausio 1 d., augo vienuolikos vaikų šeimoje. Mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje, Anykščiuose. 1944 m. pavasarį išėjo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę.

1944 m. vasarą ją išsklaidžius, slapstėsi, bet buvo vokiečių suimtas ir išvežtas darbams į aviacijos tarnybą. Taip P. A. Baltakis atsidūrė Suomijoje, po to – Norvegijoje, o 1945 m. – Belgijoje. 1945–1952 m. Liuveno (Belgija) universitete studijavo teologiją ir filosofiją, įstojo į pranciškonų observantų ordiną, 1950 m. rugsėjo 15 d. davė amžinuosius įžadus, pasirinkdamas vienuolinį Pauliaus vardą.

1952 m. rugpjūčio 24 d. P. A. Baltakis buvo įšventintas kunigu. 1984 m. rugsėjo 14 d. įšventintas išeivijos lietuvių vyskupu. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, vyskupas P. A. Baltakis įsitraukė į Lietuvos Vyskupų Konferencijos veiklą.

2003 m. spalį popiežius Jonas Paulius II priėmė užsienyje gyvenančio lietuvių katalikų vyskupo P. A. Baltakio atsistatydinimą iš pareigų dėl amžiaus. 2018 m. balandį grįžo į Lietuvą.