Gargždiškiai garbina žemę, medžius ir debesis

Vakarų Lietuvos miestas, po jį pasižvalgius, panašus į kaimą, nes kiekviena sodyba skendi medžiuose, žydinčiuose vaismedžiuose ir laukinėse gėlėse.

Gargždiškiai didžiuojasi Lakštingalų slėniu, o įsiklausęs gali išgirsti tylią jų širdies giesmę savo žemei...

"Klaupiuosi žemei"

"Mano pavardė tarsi įpareigoja globoti paukščiukus, žvėriukus, augaliukus", - šypsojosi aštuoniasdešimtmetis Stanislovas Globis. Jis ir už save senesnį ar nepajėgesnį žmogų pagloboja. Dar neseniai su kaimyne Kaubriene vežiojo varguoliams labdarą po apylinkes.

"Antai penkių vaikų šeima įsiskolino, persikėlė į negyvenamą sodybą, tai mes su kaimyne pirmiausia nupirkom jiems ožką. Ir moskvičiuje ant sėdynės tą gyvulėlį vežėm, o jis mums žandą laižė. Ir tuos vaikus visus pakrikštijom," - pasakoja patriarchas, pas kurį renkasi jo išslaugytieji žilagalviai kaimynai ir susėda po kėniu. Jis tikina, kad medis turi gerą aurą ir kvapą.

"Kai čia atkakau iš Ketvergių mokyklos, Gargždai dar mediniai buvo, o mano Parko gatvė vadinosi Tarybinės armijos. Klaipėdoje baigiau Mokytojų institutą, anuomet, tik metams po karo praėjus, pedagogų trūko, todėl studijavau biologiją ir geografiją. Pats turėjau puikų mokytoją, šaulį Dambrauską. O šauliai buvo pareigingi visose srityse, net brakonierius gaudė, budėdavo pasilinksminimų vakaruose, mat buvo labai madinga vyrams muštis dėl panų. Girtų tai nebuvo, bet pasibaigs šokiai - žinok, tvorų "štankietų" nebeliks, ir tvodavosi kaimas su kaimu", - juokiasi pats mėgęs šokti grojant bandonijai.

Pokalbininkas prisimena, kaip Ketvergiuose prie mokyklos pasodino 60 arų gėlių, o paskui tai virto manija. Dar jis apsodino stadioną, aplink mokyklą - liepų alėją, ąžuoliukų, kaštonų ir maumedžių giraitę.

"Neįsivaizduojat, su kokiu entuziazmu vaikai važiuodavo miško sodinti, apželdinti fabriko. Mieste kai kurie topoliai jau pasenę, negražūs, meta šešėlį jaunuolynui, bet dabar gamtosaugininkai žiūri į medį kaip indai į šventą karvę", - samprotauja mokytojas, dar ir inkilus kalęs iš papuvusių medžių.

S. Globis lenktyniavo su garsiu klaipėdiečiu mokytoju, savo bičiuliu Benediktu Gaižausku - abiejų mokyklos zoologijos soduose gyvių knibždėti knibždėjo. Paskelbė anuomečiame laikraštyje "Raudonasis švyturys", kad sužeistus gyvūnus gargždiškiai jam neštų.

"Man didžiausia trauma buvo dviejų gulbių mirtis. Išlaikėm šiltnamy, o paskui girininkas išprašė jas savo gražiam tvenkiniui. Pasirodo, reikėjo jas visą žiemą maudyti, kad plunksnos išskirtų tepalus, tad mūsų augintinės mirė nuo plaučių uždegimo", - ir šiandien apgailestauja vyriškis.

Užaugino mokytojas du sūnus ir dukrą, bet labiausiai džiaugiasi anūkais. Viena vaikaitė iš Kauno perbėgo gyventi pas senelius į provinciją. Mokytojas savo palikuonis dievobaimingus užaugino - sovietmečiu slapčia veždavosi į atlaidus, o šventadieniais meldėsi Rietavo bažnyčioje.

"Ar žinote, jog japonai atskrenda į Kamčiatką, išsinuomoja žemės sklypą, pasisodina rūgštynių, ridikų, kopūstų, tik tam, kad rankas į žemę pamerktų. Kasu bulves be pirštinių. Koks džiaugsmas apima pro pirštus byrant žemės trupiniams, o per kelienius eina žemės srovių srautas...", - sako S. Globis.

Gananti debesis

"Tas procesas yra be galo malonus, ir niekada nesiliauja", - sakė Valerija Jurevičienė.

Užaugę Gargždų tautodailininkų vadovės Valerijos Jurevičienės sūnūs su marčiomis ir penkiais anūkais gyvena jos name, sulipdytame kaip kregždžių lizdas. Močiutė ginasi anūkų neauklėjanti, nes nuolat yra pasinėrusi į save ir menus. Tačiau visi palikuonys - mėgėjai dailininkai ir muzikantai. Valerija meninę gyslą iš mamos - kulinarės, itin dailiai stalus serviravusios, paveldėjo. Tik ji valgį gamina priešokiais, buities darbų atsiriboja.

Moteris sovietmečiu duoną valgė puošdama prekybines vitrinas "rajkoopsąjungoje", plakatus paišė, prekybos palapines išpaišydavo. Valdiškų darbų išsivadavusi jaučiasi baltas žmogus, kuria tekstilę, raižo ofortus, siuvinėja gobelenus. Šiuos po parodos pirkėjai išgrobstė. Yra iškeliavusių į Paryžių.

Bet kokio darbo tema moteriai gimsta skaitant eiles, dainų klausantis, ypač įkvepia Veronika Povilionienė. Šiuo metu Gargždų miesto gimtadieniui ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui raižo grafikos darbus. Juose - gandralizdžiai, koplytėlės, lelijos, kryžiai ir Minija - viskas iš gamtos.

"Man labiausiai patinka tapyti debesis, keičiančius pavidalus. Juodų nepaišau, tik paslaptingus, su vakaro žaromis. Man regis, danguje tvyro nepaaiškinamos galios, planetos turi gyvybę", - sakė pokalbininkė.

Įkvėpimas ponią Valeriją aplanko kiekvieną dieną, kai baigia darbų ciklą, tuštuma neužplūsta, nes mintis tarsi srauni upė neša...

Žolės pjovėjas

"Darbas gamtoje suteikia ir nuovargio, ir sveikatos", - sakė Antanas Rapalis.

Poną Antaną Rapalį nutvėrėme parke kvepiant žaliems jo aplink medinį kryžių nupjautos žolės syvams. Labai jau graži buvo žmogaus šypsena, sakytumei darbas jam - relaksacija.

"Ten, kur kryžius, seniau buvo kultūros namai. Anais laikais aš pats čia šokdavau ir gitara grojau. Trys dukros nepajautė meilės gitarai, bet pats sau pagroju", - sakė Antanas, porindamas, kad mergaičių jis nelepino, jos nebuvo pašėlusios.

"Kaipsyk viena dukra dabar vieši. Atvyko iš Vokietijos su savo gargždiškiu vyru ir trejų metų dvynukais Luku ir Matu. Tai nors pražilęs galiu pasidžiaugti berniukais. Kita dukra su italu gyvena Anglijoje, dirba valgykloje, jai sekasi, bet norėtų grįžti į Lietuvą, jeigu italas panorės", - juokiasi vyras, kurio pagrandukė dukra studijuoja Vilniuje vadybą.

Ponas Antanas diena iš dienos gražina gimtuosius Gargždus. Minijos parke, sakė, žmonės "šėlsta žiauriai". Patikino, kad jam Gargžduose gyventi gera. Retai bevaikšto į pirtį alaus bokalą su draugais išlenkti, nes darbo dieną "ataręs", lepinasi lovoje su laikraščiu, viena akimi žiūrėdamas serialus apie marijas ir chose.

Ivona ŽIEMYTĖ