Gyvenimas tarp angelų ir demonų

Dažnas sutiktas gargždiškis su pasididžiavimu mini tautodailininką Petrą Balsį, kuris jau daugelį metų nepaliauja skobęs savąjį dievų mišką.

Drožti P. Balsys pradėjo tėvonijoje - kaime keistu pavadinimu Vilkų Kampas. Ten jis tebedrožia ir po šiai dienai.

"Darau ir stambius darbus, bet žmonės dabar nelabai nori jų įsigyti, nebent pigų niekalą. Matyt, susiaurėjo vertybių laukas, žmonės yra "atšokę" nuo meno. Gal ir įvyks kada tautodailės renesansas, bet šiandien mūsų darbų neperka net muziejai. O juk tautos menas yra kaip gimtoji kalba, kaip daina", - kalbėjo Petras, priminęs, kad mūsų kryždirbystė yra pripažinta UNESCO paveldu.

Iš kur lenda velniai

"Drožiu krikščionių ir pagonių dievus, nes manyje užsukta ta kūrybos spyruoklė. Man tikra atgaiva dirbti, kai sūnus skambina pianinu, kai paskaitau jo ar žmonos poeziją", - sakė Petras, pagyręs, kad svajingoji poetė Dalia Kudžmaitė namuose yra vargo skruzdėlytė.

Tikina tikrai nesantis tironas, nors tame Vilkų kampe ilgai gyveno sulaukėjęs, vienišas senbernis, kol Dalia jį susirado parodoje-seminare.

Petras sakė pasigendąs anų laikų, nes tada "žmonės labiau veržėsi bendrauti, buvo atviresni". Dabar dauguma tūno savo kiaute. Pokalbininkui širdį glosto, kai nukanka į Žemaitijos gilumą, kur prie kiekvienos sodybos rymo rūpintojėlis, Dievo motina ar stovi koplytėlė. Gargždai yra "rubežius". Sunku buvo jam, kilusiam nuo Švėkšnos, čia prigyti, nes į kraują buvo įaugęs vokiškas leksikonas: antai gyvatę ten "šlanga" vadina...

"Klausi, kuo menininkas skiriasi nuo kitų žinduolių? Man absurdas būtų keltis ir eiti į įstaigą, o kitą dieną - vėl tas pats lažas. Viduje nuolat knieti kažkokį darbą sukurti, vieną pradedi, puoli prie kito, taip ir šokinėji, sukasi gyvenimas spirale", - sakė Petras.

Iš garsenybių, įgijusių jo darbų, prisimena K. Prunskienę, nusipirkusią Šv. Kazimiero skulptūrą. A. Brazauskas Nidoje praeidamas pro Petro medinius šventuosius tik akį užmeta.

"Šventuosius drožti įdomu - jie turi savo charakterį, bet nepasakyčiau, kad pagonių dievukams jaučiu mažesnę meilę. Svarbiausia, kad išraiškinga skulptūra būtų. Nesakyčiau, kad kitų meistrų darbai mane taip įmagnetina, kad iš koto verstų, bet man tai gražu. Aš žinau, kad kai ko niekada nesugebėčiau padaryti taip, kaip jie, bet turiu kitokių pranašumų. Tik bėda, kad priviso tų drožėjų, kurie tarsi pjūklu darbuojasi iš inercijos, nes nebėra jokių meno tarybų, kurios kėlė tam tikrus reikalavimus", - sakė meistras.

Pokalbininkas teigė, kad idėjas gimdo jo kaimiška pasaulėžiūra, kurią pats labai vertina.

"Tamsta gyveni mieste, nenutuoki, kaip ateina maistas ant stalo. O aš minkiau duoną, karvę melžiau, tvartą kreikiau. Tai man įsimetė į kulnis ir į dūšią", - sakė Petras besijuokdamas, kad galėtų išgyventi saloje kaip Robinzonas Kruzas ir įsiveistų ne prastesnį ūkį.

Kažkada jo gerbėjai tautiečiai išeiviai kvietė atvažiuoti į Ameriką, bet meistras negavo vizos. Anot pokalbininko, "amerikonai", jaučiantys nostalgiją tėviškei, yra geriausi pirkėjai.

"Kad man pavažiuos stogas, nebijau. Nebuvo, kad visai nuo platformos nuvažiuočiau, nors vaizduotė neša. Nusipaišau kontūrus, paskui jie ryškėja medyje. Nepadarysi tokio žmogaus, kad būtų kaip gyvas, nors, regis, pavyko pagauti Salio Šemerio panašumą, kai jam paminklą Karklės kapinėse dariau", - sakė P. Balsys, kurio "Karžygys" stovi Gargžduose, o "Bangpūtys" - Juodkrantėje, Raganų kalne.

Tautodailininko sūnus savo medžio drožėjo karjerą baigė, kai būdamas dvylikos metų išdrožė šį protėvių ginklą.

Savo namams Petras yra padaręs dailidės ir staliaus darbų - vieną kitą baldą, ornamentuotas langines, pagoniškų dievų atvaizdais papuoštą tvorą. Mokėtų ir lopšį išskobti. Dabar ruošiasi Kaziuko mugei Vilniuje. Vokiečiai yra šalti jo medžio stabams, o antai italai labai gyvai aptarinėja juos, žavisi ir perka.

Petras nebandė skobti nuogų moterų, juokauja, kad nebus kur jų dėti, kas jas ims, "nebent su labai dideliais papais būtų".

"Kad velnias mane apsės, irgi nebijau. Angelų antipodai irgi yra reikalingi. Kartais kokiam šelmiui kipšui nosį išdrožiu pažiūrėjęs į savo. Žemaitijoje visada knibždėjo pelkinių ir vienšniurkšlių", - sakė vyras.

Dabartinė Petro svajonė - išdrožti Žalgirio mūšio mizansceną, na, gal ne būrį karžygių ant arklių, bet bent jau trejetą.

Stichija - muzika

Petro sūnus Jonas Balsys, užaugęs Gargžduose, sako, kad jo svajonių miestas - Klaipėda. Ten atrado save, reiškia savo kūrybines mintis, tai, kas jam duota prigimties.

"Mama įvedė į muzikos pasaulį, tėvas - į tautodailės. Mano dvasinė pasaulėjauta bei pažiūros buvo artimesni vyriškajai giminės pusei. Brangiausias draugas buvo senelis Jonas Kudžma, buvęs mokytojas. Nuo mažumės su juo vaikščiojom po miškelį. Perėmiau iš jo meilę literatūrai, krašto istorijai", - sakė Jonas, vertinantis senelio pasakojimus apie skaudžią tremtį, dvasinį pasipriešinimą antihumanistiniam sovietiniam režimui, meilę žmogui.

J. Balsiui įstrigo pasakojimai apie katorgininkų darbus, kančias ir išsaugotą orumą, gebėjimą išgyventi nežmoniškomis sąlygomis. Pokalbininkas pabrėžė, kad jo mamos gyvybė užsimezgė tremtyje.

Jaunuolis sakė, kad tėvas jo nespaudė drožti medinių stebuklų, nes jis ir nepaveldėjo tokio talento. Šiuo metu Jonas dainuoja Klaipėdos muzikinio teatro chore ir studijuoja dvi specialybes - muzikos pedagogiką ir operinį dainavimą. Abiejų specialybių kurse jis yra vienintelis vyriškos lyties atstovas. Jonas nori būti tikras artistas, ne šou žvaigždė, nors tos maudosi kaip inkstas taukuose - ir piniguose, ir šlovėje.

Ivona ŽIEMYTĖ