Į dvarą sugrįžo Tiškevičių asmeniniai daiktai

Į dvarą sugrįžo Tiškevičių asmeniniai daiktai

Kretingos muziejaus ekspozicija neužilgo pasipildys 19 itin vertingų asmeninių grafų Tiškevičių daiktų, kuriuos už 27 tūkst. eurų jie nupirko iš privataus asmens. Tai – sidabro kryželiai, indai bei stalo įrankiai, raktų ryšulys, lagaminai, vaistinėlė. Tačiau pačiu vertingiausiu tarp jų muziejininkai laiko grafienės Sofijos dienoraštį.

Išsaugojo iš paskutiniojo grafo

„Privatus mažeikiškis kolekcionierius Juozas Liutkus dažnai pravažiuodamas pro Kretingą, stebėjo, kaip keičiasi dvaro aplinka – restauruoti rūmai, ūkiniai pastatai, pildosi ekspozicija. Matydamas teigiamus pokyčius, jis nusprendė, jog jau atėjo laikas muziejui perleisti asmeninius Tiškevičių giminės daiktus. Dauguma šių daiktų 1940 m. buvo atiduoti kaip atlygis už darbą Kretingos dvaro ūkvedžiui Bronislovui Vaitkevičiui, o iš šio juos paveldėjo J.Liutkus“, – daiktų sugrįžimo istoriją pasakojo Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė.

Būsimos grafienės Sofijos Horvataitės (1837-1919) kelionėje po Europą 1857-1858 m. parašyti prisiminimai.

Jos žodžiais, dauguma šių daiktų priklausė paskutiniam Kretingos dvaro valdytojui Aleksandrui Tiškevičiui, Sofijos ir Juozapo sūnui. Užėjus sovietams, Aleksandras buvo iškeldintas iš rūmų į daržininko namelį, ir iškraustomas iš rūmų, matyt, spėjo pasiimti kai kuriuos šeimos daiktus. Vėliau jis pasitraukė į žmonos dvarą Židikuose, po to – į Vokietiją, ten ir mirė.

„Išvykdamas nuskurdęs grafas dalį asmeninių šeimos daiktų paliko B. Vaitkevičiui kaip padėką už ilgametę tarnystę, kiti turėjo būti išsaugoti kaip šeimos relikvijos. Galbūt, Aleksandras dar galvojo sugrįžti. Buvęs dvaro ūkvedys šiuos daiktus sovietmečiu saugojo, o vėliau perdavė giminaičiui, iš kurio juos ir nupirkome“, – teigė muziejaus direktorė.

Nupirko vertingiausius daiktus

Pokariu iškilių Lietuvos asmenybių kolekcijos buvo išvogtos, išblaškytos, dalis atsidūrė privačiose kolekcijose, o kita dalis – suvalstybinta ir išvežta į didžiuosius šalies muziejus. Kretingos muziejus ligi šiol neturėjo asmeninių grafų buities daiktų, išskyrus paveikslus, vazas, baldus bei dvaro fotografės Paulinos Mongirdaitės darytus grafų giminės portretus.

Ligi tol V. Kanapkienė kreipėsi į Lietuvos kolekcionierių sąjungos narius bei Valdovų rūmų vadovą Vydą Dolinską, kuris daug važinėja po pasaulį, rinkdamas ir į Nacionalinį muziejų sugrąžindamas gobelenus bei vaizduojamosios dailės kūrinius. Šie patvirtinę, jog J. Liutkaus kolekcija – autentiška ir ją verta įsigyti.

Tuomet V. Kanapkienė kreipėsi į Kretingos rajono vadovus bei tarybą, kurie ir priėmė sprendimą skirti lėšų – 27 tūks. eurų – kolekcijai nupirkti.

„Nupirkome tik vertingiausią kolekcijos dalį. Tie susigrąžinti daiktai, ypač su autentiškais grafų inicialais, turi neįkainojamą vertę, nes yra tiesiogiai susiję su mūsų krašto bei Tiškevičių giminės istorija. Atsirado unikali galimybė atstatyti Kretingos dvaro istorijos ekspoziciją. Nes Kretingoje buvo pagrindinis Tiškevičių giminės dvaras, Palangoje – vasarvietė, o kiti – Lentvario, Užutrakio, Kairėnų – dukteriniai dvarai“, – pasakojo vadovė.

Dienoraštį pateiks interaktyviai

„Turėjome didžiulį norą į dvarą susigrąžinti asmeninius grafų daiktus. Tarsi nematoma jėga ar paslaptinga Tiškevičių dvasia veda, taip sugrąžinant ir čia gyvenusių žmonių orumą bei garbę. Tai ypač svarbu, atstatant istorinę teisybę“, – įsitikinusi V. Kanapkienė.

Tų daiktų restauruoti nereikia, juos muziejininkai planuoja dar šiemet eksponuoti II rūmų aukšte, mažojoje salėje, prie Tiškevičių valgomojo. Tačiau dabar labiausiai laukiama, kol bus išverstas grafienės Sofijos dienoraštis. Tai – 63 puslapių, įrištas dienoraštis, kurio viršelius puošia stilizuotas augalinio motyvo ornamentas. Prie sąsiuvinio pridėtas ir iš žąsies plunksnos padarytas plunksnakotis, kuris apvyniotas spalvotu metalu puoštais siūlais.

Šį dienoraštį prancūzų kalba rašė būsimoji grafienė Sofija Horvataitė XIX a. 7-me dešimtmetyje, dar netekėjusi su motina ir seserimi keliaudama po Europą. Dienoraštį išsaugojo jos sūnus Aleksandras, o vėliau perdavė saugoti B. Vaitkevičiui. Dabar šį dienoraštį į lietuvių kalbą verčia buvusi muziejininkė prancūzų kalbos specialistė Janina Dauneckienė.

„Lietuvišką dienoraščio tekstą su Paryžiaus vaizdais ant sienos, skambant prancūziškai muzikai, norime pateikti interaktyviai. Juolab, kad turime išsaugotą grafienės kelioninį staliuką. Taip galėtume praturtinti dvaro istorijos ekspoziciją, lankytojams atskleisdami buvusių rūmų šeimininkų pomėgius. Visgi šie daiktai įsigyti už mokesčių mokėtojų pinigus, todėl ir norime juos kuo įspūdingiau pateikti visuomenei“, – tvirtino V. Kanapkienė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder