Ikonų triptike – pirmieji pranciškonų šventieji

Šventieji susiję tarpusavyje

Pasak ikonų tapytojo, pirmieji pranciškonų kankiniai yra vadinami Maroko kankiniais: gavę šv. ordino įkūrėjo Pranciškaus palaiminimą, jie iškeliavo į musulmonų kraštus skelbti Evangeliją. Jų pavyzdys misionieriškai veiklai vėliau įkvėpė ir Antaną Paduvietį. Liudyti Dievo žodį į musulmonų žemes buvo iškeliavęs ir pats šv. Pranciškus, bet jam Dievo buvo parengtas kitoks planas.

„Taigi jie visi tarpusavyje yra susiję savo gyvenimais, veikla ir pašaukimu. Verždamiesi į krikščionims pavojingas zonas, per kankinystę jie siekė šventumo. Paaukoję save dėl Evangelijos, savo žemiškuoju gyvenimu, įtikėję amžinuoju, jie nugalėjo mirtį“, – triptiko siužetą, jo idėją apibūdino B. Jokubauskis.

Menininkas sakė, kad idėja pavaizduoti pirmuosius pranciškonų kankinius gimė Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonui Benediktui Jurčiui, o jis ją realizavęs. Mintį brandinęs metus laiko, o nutapęs per karantiną. Didžiosios ikonos, vaizduojančios Maroko kankinius, matmenys 145x165 cm, o dviejų mažesnių – po 65x155 cm. Kadangi tokio neįprasto dydžio ikonoms reikėjo erdvės, jų užbaigti savo dirbtuvėse jis neturėjęs galimybių. Todėl ir dirbęs vienuolyne, kurio aplinka, tyla ir ramybė leido susikaupti ir įkvėpė dvasiškai.

„Man šis darbas – artumo su šiais šventaisiais atradimas. Anksčiau niekuomet nesigilinau į jų biografijas. Šie kankiniai savo ryžtu, atsidavimu, nuolankumu nušvietė mano gyvenimą. Bažnyčios šiandien tuštėja, telefonai – pilni informacijos ir paveikslėlių, o aš radau savo gyvenimo prasmę – daryti tai, kam, manau, esu pašauktas“, – atviravo B. Jokubauskis.

Dvi ikonos – į Vatikaną

B. Jokubauskio ikonos dar puošia kitas sakralines vietas Lietuvoje: šv. Jurgio, kuris po šv. Kazimiero yra antrasis Lietuvos globėjas, – Saugų bažnyčioje, šv. Brunono – Vilkyčių bažnyčioje, Marijos Magdalietės – Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčioje. Neseniai B. Jokubauskis nutapė palaimintojo Teofiliaus Matulionio ikoną, – ši taip pat skirta Šv. Pranciškaus onkologijos centrui.

Pastarosios ikonos kelias – ypatingas ir pačiam menininkui, kuris įsitikinęs, kad nieko nėra atsitiktinio. Kai užpernai per T. Matulionio beatifikaciją į Lietuvą iš Vatikano atvyko kardinolas Angelo Amato, Kaišiadorių meras Vytenis Tomkus jam įteikė B. Jokubauskio nutapytą ikoną „Neišsenkama taurė“, o per patį beatifikacijos procesą Vilniaus katedros aikštėje vėlgi kitą Boriso tapytą ikoną „Esse Homo“ kardinolui įteikė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

„Visa tai įvyko man nė nežinant, nes abi ikonas nutapiau anksčiau, aš jas atiduodu į krikščioniškus knygynus. Dvi pastarosios, matyt, ir buvo nupirktos. Ne be reikalo sakoma, kad Viešpaties keliai nežinomi: jis vedžioja ikoną tapančio žmogaus ranką, ir per Jį ikona suranda jai paskirtą vietą“, – tikino pašnekovas.

Netrukus jam buvo pasiūlyta surengti parodą Birštono sakraliojo meno muziejuje, kur senojoje klebonijoje įrengtas T. Matulionio kambarys ir ekspozicija su asmeniniais daiktais. Taip daug sužinojęs apie šią ypatingą asmenybę, jo gyvenimą, – mintyse ir širdyje užgimė palaimintojo ikona.

Dievo žodis spalvomis

„Ikonų kūrimas eina ne iš manęs, o iš aukštybių, aš esu tarsi langas, per kurį žvelgia Kūrėjas. Svarbiausia, kad žmonės norėtų būti prie ikonos, kad ji juos trauktų“, – sakė B. Jokubauskis, įsitikinęs, kad ikonų tapymas yra jo tikrasis pašaukimas – ieškotas, išmelstas ir dėsningas. Jis sakė, kad dabar yra pasišventęs vien ikonografijai.

Ikona, B. Jokubauskio žodžiais, yra slėpinys, tai – Dievo žodis spalvomis. „Kad tai suprastum, reikia nemažai gilintis. Bizantiškojoje kultūroje tapyti reiškia rašyti, o ir pats graikiškas žodis „pisatj“ reiškia ir rašyti, ir tapyti. Menininkas ikonoje pats nieko nei prideda, nei atima. Esame tik Jo tarnai. Mūsų ranką veda Dievas, kuris pats įspaudžia savo veido žymes šventojoje drobėje“, – lakoniškai apie ikonos tapymą pasakojo klaipėdietis.

Kuriant Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų atvaizdus, pabrėžė menininkas, turi būti griežtai laikomasi kanonų. Tik tuomet ikona laikoma tikra ir ją galima pašventinti. Tačiau ikona nesiekia labai tiksliai atvaizduoti portretą, dėl to jis galėjęs širdimi, pagal jos matymą nupiešti šv. Brunoną, kurio autentiškų atvaizdų neišlikę.

Atrado prieš dešimtmetį

Ikoną B. Jokubauskis sakė atradęs gerokai prieš dešimtmetį brolių pranciškonų Gedimino Numgaudžio, Pauliaus Vaineikio bei italo Karlo Bertagnin dėka, kai šie ėmėsi kurti lietuviškąją ikonų tapybos mokyklą.

Ikonos tapymo pradžiamokslį jis jau buvo išėjęs Kauno kunigų seminarijoje, tobulinosi iš bizantiškosios ikonografijos meistrų bei pranciškoniškose ikonografijos stovyklose Kretingos, Kauno, Vilniaus vienuolynuose, Paštuvos karmeličių bei Puhtitsos moterų vienuolynuose Estijoje.

„Dabar jau ir pats dalinuosi įgytomis žiniomis: einu visur, kur esu kviečiamas – į mokyklas, bendruomenes, sambūrius“, – sakė ikonų meistras.