Ir Plungės rajono me­ro žmo­na ap­link ba­lą su­kio­jo­si - ma­ši­nos nu­me­rių ieš­ko­jo

Ant­ra­die­nio nak­tį Plun­gės ra­jo­ne ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je žai­bai jau ne tik rykš­tė­mis dan­gų čai­žė, bet ir bal­to­mis skrais­tė­mis ap­deng­da­vo tai vie­ną, tai ki­tą jo pa­kraš­tį. Švie­sos grei­čiu dun­dė­ti ne­spė­jan­tis per­kū­nas, tar­si rit­mą pa­me­tęs būg­ni­nin­kas, ne­pa­ten­kin­tas bumb­sė­jo. O lie­tus, pa­čio­je nak­ties pra­džio­je žir­niais pa­ži­ręs, po pu­siau­nak­čio ėmė pliaup­ti lyg gir­tuok­lis ne­mo­ka­mai alaus sta­ti­nę ga­vęs. To­dėl ry­tą plun­giš­kiai vai­ruo­to­jai ne­si­ste­bė­jo ir bu­vo at­sar­gūs, priar­tė­ję prie „už­keik­tų“ vie­tų. Pri­va­žia­vę gat­ves pa­slė­pu­sias ba­las ir iš­vy­dę po jas be­si­mur­kdan­čius žmo­nes bei „čiau­din­čias“ ma­ši­nas, ne vie­nas vai­ruo­to­jas ryž­tin­gai ap­suk­da­vo au­to­mo­bi­lį ir rink­da­vo­si te­gul ir šiek tiek to­lė­les­nį, bet pa­ti­ki­mes­nį ke­lią.

Taip el­gė­si ne vi­si. Pramonės ir Salantų gatvių san­kry­žą už­tvin­džiu­sio­je „jū­ro­je“ pa­me­tę vals­ty­bi­nius au­to­mo­bi­lių nu­me­rius, vai­ruo­to­jai ar jų ar­ti­mie­ji, ap­sia­vę gu­mi­nius ba­tus, iki pie­tų ba­lo­je žve­jo­jo. Tarp jų bu­vo ir me­ro žmo­na Ele­na Kli­mie­nė. Ka­dan­gi nei ap­ran­ga, nei apa­vas jai ne­lei­do į „jū­rą“ bris­ti, mo­te­ris vaikš­ti­nė­jo pakraščiu ir brai­dan­čių­jų pra­šė pa­žiū­rė­ti - gal tarp ras­tų­jų yra ir jos ma­ši­nos nu­me­ris. Ne­bu­vo. Žmo­nės siū­lė nuei­ti į ša­lia ba­los esan­čią įmonę, kur, kaip jie tvir­ti­no, ki­ti „na­rai“ ras­tus nu­me­rius bu­vo nu­ne­šę. Po ba­lą il­go­kai brai­džiu­si vie­na mo­te­ris jau bu­vo ra­du­si ar tik ne pen­kis vals­ty­bi­nius nu­me­rius, bet vi­si - ne jos. Po ke­lis ma­ši­nų nu­me­rius tu­rė­jo ir du vai­ki­nu­kai, ta­čiau taip pat ne sa­vo tė­vų au­to­mo­bi­lių...

Tie, ku­rių, kaip ir E. Kli­mie­nės, ko­jas puo­šė va­sa­riš­ki ba­te­liai ar ba­su­tės, sto­vė­jo pakrašty ir... kei­kė val­džią, žo­džių į va­tą ne­vy­nio­da­mi. Kliu­vo ir UAB „Pro­fi­le­na“ dir­ban­čiam bei už lie­taus ka­na­li­za­ci­ją at­sa­kin­gam Ze­no­nui Vaiš­ta­rui. Žmo­nės jam pri­mi­nė ir pri­va­čios bend­ro­vės ape­ti­tą, kai už tų tra­sų prie­žiū­rą iš Sa­vi­val­dy­bės iš­mel­žė šim­tus tūks­tan­čių li­tų, o ka­na­li­za­ci­jos taip ir ne­su­tvar­kė. Z. Vaiš­ta­ras ti­ki­no, kad įmo­nei pri­klau­so tik pa­grin­di­nė tra­sa, o van­dens nu­te­kė­ji­mo gro­te­lės - Sa­vi­val­dy­bei. Iš pra­džių įro­di­nė­jęs, jog gat­vė pa­tvi­no dėl už­si­kim­šu­sių gro­te­lių, vė­liau iš­vy­dęs, kad šios - neuž­kimš­tos, ap­kal­ti­no gam­tą - kam tiek daug van­dens pri­py­lė.

At­sa­ko­my­bės kra­tė­si ir Plun­gės se­niū­nas Gin­ta­ras Do­mar­kas - esą ši tra­sa pri­klau­so pri­va­ti­nin­kams, tad jie ir tu­ri tra­są tvar­ky­ti. Taip, po­tvy­niai mi­nė­to­je san­kry­žo­je tu­ri rū­pė­ti pri­va­ti­nin­kams, ta­čiau mie­ga­muo­siuo­se Plun­gės ra­jo­nuo­se pa­tvi­nu­sios gat­vės - jau se­niū­ni­jos rū­pes­tis. Ne pir­mi me­tai po di­des­nio lie­taus tas rū­pes­tis iš­ky­la... iki ki­to lie­taus. Ir taip tę­sia­si jau gal 20 me­tų. Žur­na­lis­tai fo­tog­ra­fuo­ja, ra­šo, va­do­vus kal­bi­na... Jei­gu nuo to kas keis­tų­si, Plun­gė ir per di­džiau­sią liū­tį bū­tų sausutėlė.

Kur gat­vės ir rū­siai bu­vo sau­si, ten kai ku­rie gy­ven­to­jai be elekt­ros li­ko. Tie­sa AB „Les­to“ šį­kart grei­tai ap­si­su­ko - žmo­nės rim­čiau nė su­pyk­ti ne­spė­jo. Net­rū­ko tą nak­tį dar­bo ir ug­nia­ge­siams. Po vi­dur­nak­čio Pla­te­liuo­se, Že­mai­čių gat­vė­je, kvad­ra­ti­nio met­ro dy­džio sky­lė me­di­nio na­mo sie­no­je nuo žai­bo smū­gio at­si­ra­do. Lai­mė, jog ne­ki­lo gais­ras, o ir sie­na ne­su­griu­vo. Be­veik tuo pat me­tu Pla­te­lių se­niū­ni­jos pa­sta­te, nors nie­kas ne­de­gė, ėmė kauk­ti prieš­gais­ri­nė sig­na­li­za­ci­ja. O iš­si­gan­dę Tve­rų se­niū­ni­jos Lo­pai­čių kai­mo gy­ven­to­jai pra­ne­šė, kad de­ga elekt­ros pa­sto­tė. At­lė­kę ug­nia­ge­siai iš­vy­do tik žai­bų pa­švais­tę - jo­kio gais­ro ne­bu­vo.