Pro šią Šilutės rajono gyvenvietę siuva autobusai ir pūkščia traukiniai. Kažkada Juknaičiai buvo visos Tarybų Lietuvos šviesulys - ir savo architektūra, ir stachanovietišku darbu, ir tarybinio kolūkiečio mąstysena atspindėję sovietinį rojų.
1983 m. projektuoti kompleksą buvo pakviestas architektas S. Kalinka, vitražus kūrė S. Stoškus, o kraštovaizdį - gabūs apželdinimo meistrai Rūta ir Rimas Kiškiai. Nors per 2006 m. gaisrą sudegė modernus sveikatingumo kompleksas su pirtimis, baseinu ir žiemos sodu, iš buvusių stebuklų išliko neįkainojamos Stanislovo Kuzmos skulptūros, retų rūšių medžių guotai, dešimtys pavyzdingai prižiūrimų sodybų, archjiškais akmenimis grįsta gatvė. Išliko ir tradicija siautulingai atšvęsti Jonines.
Niekada negęsta elektra
"1959 metais parėjau čia gyventi - iš Šilutės tarybinio ūkio, kur buvau autogaražo vedėjas. Siūlė statytis namą, bet patingėjau, todėl gyvenu daugiabutyje", - šypsojosi Evaldas Preikšas.
Jis sakė, kad anuomet net paprastas artojas ar darbininkas galėjo nemokamai mėgautis sveikatingumo komplekso ir kitais malonumais. Dirbo autoūkio vedėju, komandavo šimtui mechanizatorių, kuriuos suvaldyti nebuvo lengva.
"Kai atėjo demokratija, tauta mane nuėmė, nes buvau per griežtas, papeikimus rašiau, kovojau su girtuokliavimu. Vėliau dirbdamas ūkio inžinieriumi pailsėjau - sandėliai, vandentiekis, katilinės nereikalavo tiek jėgų", - sakė dabar ūkininkaujantis pokalbininkas.
Jis augina pašarą savo keturioms karvutėms. Žmona jau - anapus, tad kai jis susirgo ir važinėja visą šią žiemą gydytis į Klaipėdą, karves melžia kaimynės, o jų vyrai padeda su mėšlu susitvarkyt. Vienas sūnų - teisininkas, antrą kadenciją einantis Lazdijų teismo pirmininko pareigas, o antrasis - nešioja laikraščius Anglijos miestelyje, nors yra baigęs Baku karo akademiją.
"Anais deficito laikais juknaitiškiai buvo kaip grietinės prisilaižę - ūkio direktorius Zigmas Dokšas sugebėdavo nuvažiuoti į Vilnių ar Maskvą ir gauti visokių leidimų, privilegijų. Reikėjo sugebėt pradėti ir baigti tokias statybas! Juknaičiams pavydėjo visi kaimai. Ir šiais laikais nėra dingusi elektra, visi kabeliai - po žeme, jau vien tai ką reiškia. Parduotuvėse irgi nestigo "deficitų". Visi namai buvo valdiški, bet kaip iš katalogo. Vieną vienaip pasuko, kitam - vėl kokį kampą, vien dėl išskirtinio grožio ir jaukumo", - prisiminė.
Nepriklausomoje Lietuvoje ponas Evaldas buvo sukūręs komunalinių paslaugų įmonę, o dabar, kai jau tryliktus metus yra pensininkas, susibūrė su darbo veteranais. Švenčių nedaug ir liko...
Žmonės nebesusieina
"Ne toks jau blogas tas laikas buvo, kokį kiti piešia, bet dabar man geriau - Lietuva laisva, ir aš pats laisvas. Noriu dirbu, noriu ilsiuosi", - juokavo ponas Adolfas Petrošius, keturiolika metų valdęs ūkį, o šiandien užsiimantis tik namų restauracijos ir dailidės darbais.
"Mūrinis namas tarybinių laikų - darbų milijonas, viską reikia perdirbti, juk žinote, kokios tuomet buvo nekokybiškos medžiagos. Pagaliau ir trims savo vaikams reikia padėti. Meistrauju tvoras ir ką tik sugebu", - sakė vyras.
Kriminalinių įvykių jis neprisimena, išskyrus tą, kai dirbo skyriaus valdytoju. Sudegė fermos daržinė - 400 tonų šieno užsidegė naktį. Šalia buvo grūdų džiovinimo punktas, kaminas, prigrūsta nereikalingos technikos, o kai po dviejų mėnesių sausros vežė šieną - dulkėjo kaip pragare. Atsakomybė krito ant skyriaus valdytojo pečių, buvo tardomas. Prokuroras važinėjo po laukus, klausinėjo traktorininkų, kokį šieną vežė ir kaip, bet šie liudijo Adolfo naudai. Taip jis išvengė grotų.
"O šviesesnių dienų buvo daugybė - žmonės plūdo į vakarones, tarpusavy sueidavo, šventė ir gimtadienius, ir vardadienius. O dabar kultūros namai - mirę, griuvę, pas kaimyną neatsiklausęs nebeužeisi. Kaip Vakaruose gyvename. Nebėra bendravimo, kai po darbų, po vargų, su šake per dieną mosavo, pokario metais vakare eidavo dainuodamos panos", - sako ponas Adolfas.
O tarybiniais metais Juknaičiuose buvo pompastikos - visada pirmūnai, reikėdavo pirmiems patekti į laikraščius. Dar kulti gamta neliepia, derlius drėgnas, bet varu išrikiuodavo kombainininkus laukuose... Ir filmuoja. Vienai socialistinio darbo didvyrei namą per porą mėnesių pastatė, nes filmavo. O koks poilsio parkas buvo - 2 km takas miške su nuostabiais atrakcionais. Dabar suniokotas raganos namelis ant vištos kojelės baigia sugriūti.
"Daug buvo gražaus, dabar išdraskyta. Kas ta bendruomenė - gyva tik ant popieriaus arba mažumos susiėjimuose", - liūdnai kalbėjo Adolfas, apgailestaujantis, jog dar neatsirado žmogaus, kuris surašytų nepaprastą Juknaičių istoriją.
Likimas nepašykštėjo žuvies
Juknaičių senelių namai - išsvajotas senolių prieglobstis. Vien durys atspindi senukų pomėgius - su paveikslais, gėlėmis, medinėmis raižytomis pašto dėžutėmis. Aplankėme Zofiją Dargienę, mezgančią raštuotas kojines kažkuriam iš dešimties vaikaičių.
"Kilusi esu nuo Telšių, mano seneliai ir tėvukai buvo kumečiai, ėjo per dvarus. Kai atėjo rusas, mano uošviai neturėjo žemės, mes su vyru irgi buvom beturčiai, tad atklydome į šį kraštą geresnio gyvenimo ieškoti. Čia buvo kur įsikurti. 1945 metais gretimame kaime, prie Nemuno, Lenino kolūkyje, apsigyvenome pas tokius Prūsus", - pasakoja moteriškė, prisiminusi laikus, kai nebuvo daug traktorių, todėl laukų darbus dirbo plikomis rankomis.
Zofija pasiėmusi mažiausią vaiką grėbė rugius, rišo, kupsčiavo pievose šieną. Kiti trys vaikučiai namuose būdavo paliekami - iš gimtinės keturis pabiručius atsivežė. Karvytę augino, veršį laikė paslėpusi tamsiojoje, nes kolūkių kūrimosi pradžioje buvo leista tik vieną maitintojėlę laikyt. Vėliau močiutė gyrėsi gyvenusi kaip inkstas taukuose - ir po dvi karves laikė, ir paršelių, ir paukščių.
Moteris, žvelgdama į sustirusias, druskų išėstas rankas, prisimena, kaip vėliau ilgus metus rūkydavo žuvį tarybiniams ponams. Pats ūkio direktorius užsakydavo pobūviams ir vidurnaktį suvirsdavo žvejai su žuvimis - "čia tau darbo, Zofija". Iki šeštos ryto turėdavo būti paruošta.
Pokalbininkė savo gyvenimo žmogaus, nors jis ir išgerti mėgo, kaip ir kiti žvejai, nepeikė: "Pačioms reikia būti geroms, bus ir vyrai geri." Jau dvidešimt metų ji našlauja. Likimas nelepino - palaidojo keturis savo vaikus iš pagimdytų aštuonių. Du sūnus pasiglemžė vanduo: antrokas per ežerą, šiam vos ledu apsitraukus, į mokyklą ėjo ir įlūžo. Kitas, sulaukęs brandaus amžiaus, nuskendo žvejodamas. Dar du vaikai nuo ligų pasimirė - anuomet, kai buvo badmetis, viena dukra mirė dviejų savaičių amžiaus.
Senelių namuose smulkutė, darbšti ir judri Zofija gyvena jaukiai, mus išlydėdama sakė, kad artimiausia jos laukianti šventė - Kazimierinės. Gal ją aplankys Klaipėdoje gyvenantis sūnus Kazimieras su marčia.
Ivona ŽIEMYTĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą