Jūros audrų metraštininkas

"Šventojoje turiu tai, kas svarbiausia - šeimą, namus ir jūrą. Jeigu ko stinga iki pilnos laimės, tai išsikelti vėtrungę virš sodybos, kuri rodytų vėjo kryptį", - šypsojosi Šventosios šviesuolis Edvardas Britmanas.

Ponas Edvardas yra Būtingės liuteronų evangelikų parapijos, kuri
šią liepą švęs savo 450-ies metų jubiliejų, bendruomenės pirmininkas, todėl kalbą pradėjome nuo jos. Dabartinė, jau penktoji Būtingės liuteronų bažnyčia pastatyta 1824 metais, o pirmoji - 1520 metais Šventojoje. Ją nuplovė jūra... Kitos keturios medinės Šventosios bažnyčios laikėsi apie šimtmetį ir sugriuvo nuo senatvės.

"Kai apie 1816 metus Rusijos caras Aleksandras I atvažiavo į Rucavą, buvo surengtos didelės sutiktuvių vaišės. Kunigas gavo sutikimą statyti bažnyčią Būtingėje, kuriai caras paaukojo 40 000 sidabrinių rublių. Buvo numatyta ją pastatyti Šventojoje, bet architektai nusprendė: tebūnie Būtingėje. Kilo konfliktas tarp būtingiškių ir šventojiškių, net peštynių, nors parapija buvo bendra. Intrigos buvo tokios aštrios, kad darbų vykdytojas bažnyčios šventinimo dieną pasikorė", - pasakojo žmogus.

Vėjo žvaigždė

Šventosios tautodailininkas Petras Baronas, sukūręs Šventosios vėliavą ir herbą, sukūrė ir Vėjo žvaigždę, kurioje glūdi viso pasaulio vėjai. Ir kryžių, ženklinantį, kad Būtingės bažnyčiai sukako 185 metai. Ant kiekvieno jo šono užrašyti visų keturių bažnyčių pastatymo metai, viršuje - paskutiniosios, o apačioje iš akmenų padaryta penkiakampė Liuterio žvaigždė.

"Mes, kuršiai, rytų vėją vadiname Žemės vėju, šiaurės - Žieminiu, pietų - Launagiu (išvertus į lietuvių kalbą - "pikti nagai"), pietryčių vėją - Ožiniu, vakarį - Jūriniu, pietvakarį - Saksiniu, šiaurės vakarų - Suominiu, o šiaurės rytų - Aušriniu. Norėtume savo sodyboje vėtrungę iškelti", - sakė 2009-aisias gražiausia pripažintos sodybos šeimininkas.

Apie 200 narių jungiančios bendruomenės giesmėms akompanuoja vargonininkė Ingrida Liachavičienė. Dviejų šimtų metų, galingų "plaučių" švedišką fisharmoniją padovanojo Birutė Petrikytė. Bendruomenės įprotis - nuolat švarinti gamtą, miestelį ir savo dvasios namus. Jubiliejų proga žilagalviai sveikinami, apdovanojami gėlėmis ir įrėminta fotomenininko Ado Sendrausko bažnyčios fotografija. O didžiausia Dievo dovana parapijiečiai pavadintų kunigą Saulių Varanavičių - jis niekada neskaito pamokslų iš lapo, tačiau jie sukrečia savo giliaprasmiškumu.

Ponas Edvardas filmuoja visas miestelio šventes, kultūrinius renginius, susiėjimus per Jonines, viešnagę Rucavoje ir dviejų Šventosios moterų dainų ansamblių pasirodymus (beje, viename jų dainuoja ir jo žmona Vida).

Giminės šaknys

Šis žydras burlaivis kabo Būtingės bažnyčioje kaip visų čia gyvenančių jūros darbininkų simbolis.

"Mano giminė seniai įsišaknijo Šventojoje: vokietis tėvelis yra iš Laukžemės, mamytė - Būtingės ūkininko dukra. Mūsų šeima ūkininkavo, o nuo dešimties metų mes, vaikai, eidavome kolūkio šieną grėbt, statyt gubas, runkelius sodint ir ravėt. Visos vasaros buvo "parduotos". Įsigijau suvirintojo profesiją, virinau laivus iš pradžių Klaipėdoje, vėliau, po kariuomenės - Liepojoje renovuodavau laivus", - pasakojo pokalbininkas.

Ponas Edvardas su gyvenimo moterimi Vida susipažino, kai ši atvažiuodavo pajūrin poilsiauti, ir ilgai nemerginęs vedė. Ponia Vida juokėsi, kad pirmiau pamilo vyro tėvus - jos uošvį, pasakorių ir dainininką, visi šventojiškiai mylėjo. Jis taip pat ilgus metus patarnavo bažnyčioje.

Du sūnūs gyvena netoli nuo tėvų, tik dukra Rasa įsikūrė Palangoje. Ji tapo nepaprastai gražias bažnyčias. Britmanus džiugina trys vaikaitės ir kalytė Bitė.

Ponas Edvardas apgailestauja, kad neužrašė išėjusių anapilin senųjų kuršių pasakojimų, kurie su savimi išsinešė neįkainojamas istorijas. Bet šią klaidą ištaisys - drauge su Šventosios kraštotyrininku ir muziejininku Mikeliu Balčiumi eis per žmones užrašyti jų prisiminimų.

Kai jūra labai arti

"Gaila, per "Anatolijaus" uraganą dar neturėjome kameros, bet dabar jau porą metų einame su žmona per audras filmuoti šėlstančios jūros. Grožis nenusakomas - švilpia bangos per kopas, o įspūdingiausia prie Beždžionių tilto, kur bangos krenta tiesiai į upę. Einant per tiltą rodosi, kad jau plauki. O tas mūsų gūbrys yra labai trapus - per stiprią audrą jūra galėtų ir Šventąją nuplauti. Sovietmečiu bangos paplovė pajūrio namo pamatus, o paskui pusę jo nusinešė. Filmavo jį, vietos gyventojai sušneko apie bangolaužių ir cementinių polių statybą", - pasakojo vyras.

"Ir kvapą užgniaužia, bet ta audros jėga ir didybė! Ir žmonės nebijo, minios atvažiuoja filmuoti. Bangos nėra didelės, bet putojanti, verdanti pilkai balta jūra yra labai arti. Gintarų ji nebeišmeta, seniau buvome radę delno dydžio gintarą", - sakė ponia Vida.

Kai po vedybų ji buvo vyrą išviliojusi gyventi į Kauną, dažnai vaikščiodavo po mišką ir prie marių, tačiau šis ilgėjosi jūros. Sakė, kad be jūros tarsi erdvės užsiveria... Po metų jiedu grįžo į Šventąją, ir joje laimingai gyvena per tris dešimtis metų.

Žiemą Šventąją užpusto, bet niekas negali sulaikyti Britmanų nuo teatrų ir operų lankymo. Pasak pokalbininkų, kartais žmogui reikia gero, prasmingo žodžio, todėl dažnai klausosi Bulato Okudžavos ir Vysockio įrašų. Ponas Edvardas ne per vienerias Kalėdas bažnyčioje buvo Kalėdų Seneliu - ne tik vaikai neatpažįsta, bet moterėlės kasmet klausia "Kas tas toks buvo?".

Vasarą poilsiautojai krečia eibes. Ypač tie, kurie apsigyvena palapinėse. Edvardas sakė, kad atvažiuoja gražus jaunimas, bet kai pradeda "nešti balti žirgai" - lyg kas pamainęs būtų. Užsikelia ant stogo kolonėles ir visu garsu paleidžia "bumčikus". Bet šiaip niekas nieko nėra pavogęs nei sulaužęs.

"Sykį vienas žmogus užmigo lauko tualete. Bičiuliai pro skyles kišo virbą, kad jį pažadintų. Išsigandau, kad gali akis išdurti, o tie tvirtino, kad jis jau yra pripratęs. Kai pagaliau jį iš ten iškrapštėme, žmogus kad pasileis laukais! Tiesiai link tvenkinio. Bijojom, kad nenuskęstų, tad bėgome iš paskos. Taip visą naktį ir pralakstėm", - juokiasi.

Ivona ŽIEMYTĖ