"Žmogus turi būti laisvas - savo mintimis, dvasia ir darbais. Pagiežingas žmogus yra nelaisvas, jis dieną naktį savyje neapykantą augina", - sako Kapstatų kaimo filosofas Juozas Sriebalius.
Endriejavo seniūnijos Kapstatų kaime gyvenančius žmones gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Pažintis su vienu iš jų - Juozu Sriebaliumi, tolimu Motiejaus Valančiaus giminaičiu - tai pasivaikščiojimas po šimtamečiais ąžuolais, žemuogių skonis burnoje, protėvių iš akmenų sudėliotas Gyvybės ratas ir senovinių žemaitiškų žodžių bei pajautų pažinimas...
Susistuksena jis su geniais ir meletomis, savo girioje sodina gėles, prižiūri koplytėles, kurių išplėštus šventuosius vėl sugrąžina, gydo medžių žaizdas, o žolės nepjauna, nes mažylį ąžuoliuką bijo užgauti.
J. Sriebaliaus girioje beria giles ir 250, ir 300 metų ąžuolai. Čia auga seniausias Lietuvoje beržas - pagal rieves jį ištyrė Vilniaus universiteto mokslininkai, kurie Kapstatuose buvo įkūrę stovyklą, kad parengtų knygą "Lietuvos valsčių tūkstantmetis". Čia tekančiame šaltinėlyje net žiemą būna 9 laipsnių šilumos temperatūra.
Kai aš karves ganiau...
"Šiame kaime aš užaugau, vėliau per vargus atsiėmiau tėveliams priklausiusį mišką. Broliui kaip palikimas atiteko pievos, o man, mamos vaikui, teko miškas. Jį paliksiu savo anūkams", - sakė inžinierius, istorijos tyrinėtojas ir pedagogas.
Jam tenka prižiūrėti ir, manoma, kelių tūkstantmečių amžiaus pagonių maldavietę. Per ją iš didžiojo tyro Deivupis teka. Ant staliuko pokalbininkas pakloja gausybę savo surinktos kraštotyrinės medžiagos ir žemaičių-lietuvių kalbos žodyną.
"Mane domino, kaip viskas po šia saule vyksta, nuo tų laikų, kai čia karves su vaikūzais ganiau. Prisimenu, kaip tėvai nusipirko čia sodybą tą 1953 metų dieną, kai mirė Stalinas. Mums buvo šventė, nes paleido iš mokyklos. Buvau paliktas antriems metams, nes gerai neištariau "ė" raidės, ir šiaip buvau laukinis, nemokėjau skaityti", - juokėsi.
Endriejavas įkurtas daug vėliau negu Kapstatai. Oginskio laikais atsirado pirmasis kelias į Rietavą, atsišakojęs į Veiviržėnus, vedąs į Klaipėdą. 1780 m. kaimas jau turėjo dvidešimt sodybų. Apie jį galite pasiskaityti buvusios Juozo mokytojos Elenos Adomavičienės knygoje "Žvilgsnis į praeities Endriejavą". Su pedagogais J. Sriebaliui pasisekė: botanikos mokytojas Antanas Žemgulis išmokė skaityti gamtos knygą, žvėrių pėdsakus ir nuodingą žalčialankį pažinti.
Žemaičių žodynas
Savo per ketverius metus sudarytame žodyne J. Sriebalius surašė žemaitišką šnektą, kuria Kapstatų kaimas skyrėsi nuo rietaviškių ir net endriejaviškių, lyg atskira sala būtų. Vartau: kaimas - "suoda", pačiūžos - "ledžingos", ilgai dirbti nuobodų darbą - "smoukyties", galvoti - "baužuoti", apvalus - "konkauls", dilgėlės - "nuotrynos"...
Žodyne yra tūkstantis septyni šimtai žodžių, jau parengtame antrajame - dar daugiau, nors senovės žemaičiai išsiversdavo ir su šimtu.
"O japonų kalboje kiek žodžių yra? Tūkstantis ženklų, ir jie susišneka, ir kokius nuostabius dalykus daro! Tad žemaičiams užteko šimto žodžių - medžiams ir savo darbams įvardinti. Tie žemaičiai - urviniai. Jie net trobų neturėjo IV-VI amžiuje. Yra žemėlapių, rašytinių šaltinių, kad jie atkako iš Apeninų, dabartinės Italijos. Lietuviai atkeliavo nuo Lenos prie Baikalo, kaip byloja vietovardžiai. Kažkokia gimininga tautelė dingo pakeliui. O dėl rašto? Jeigu vieni mokslininkai etruskų rašmenų neperskaito, tai yra žmonių, kurie perskaito jį kaip žemaičių. Tokia yra Jurijaus Lipovkos hipotezė", - rodo man mumijų darymo receptą etruskų rašmenimis.
Pagal Igną Končių, kurio 1810 metų žodyną Juozas dabar verčia, yra net nenuspėjamų žemaitiškų žodžių prasmių. O žemaičių keiksmažodžiai labai švelnūs. Jie nesakys - "rupūžė", sakys - "rupkė", o labai supykę tave bestija pavadins.
"Kita vertus, kryžioką pagavę paskersdavo", - patyliukais sakė. Pasakoja, kaip žemaičiai urvuose ant akmenų mirusį didiką kaip mumiją palikdavo.
Žemuogių pievelė
"Ne vienas manęs klausia, kodėl tai darau. Sunku atsakyti - tai iš vidaus ateina. Kiekvienas mes kažką paliksime. Juk ieškome, iš kur atėjome, kas mus čia pasėjo, kas aš esu? Sako, siela lieka - aš manau, kad tai mūsų darbai. Gamta ir kūryba. Mano galva, religijos yra išgalvotos, ir sutikite, tos didžiosios - merdėja. Tik po kelių kartų gali atsirasti tikėjimas į Gėrį", - sakė pokalbininkas.
Klausiu, kodėl tuomet Juozas restauruoja koplytėles, jeigu nesijaučia krikščionis. "Tai žmonių padaryta, turi išlikti. Žmogus, kuris tiki, laimingas yra. Kaip gali atimti Dievą? Kur tą dėti, kuris netiki? Kazys Saja rašė: išimkim iš koplyčių dievuliuką, į jo vietą bus pastatytas naminės butelis", - sako Juozas.
Čia pat samprotauja, kad savęs nereikia bausti, kamuotis dėl negerų darbų - verčiau retsykiais save apdovanoti už didesnius darbus. Kokį medį pasodinti, knygą parašyti... Štai kartą save apdovanojo, Rietave įkūręs mini botanikos sodą.
Juozo girioje auga Šeimos medis: kamienais suaugę septyni juodalksniai. Žmogus saugo aptvėręs net žalčialankį - velnio medį, nuo kurio dantys išbyra, sugenda burnos gleivinė. Bet žemaičiai nė velnio nebijo.
Ponas Juozas dar ir nagingas inžinierius: naujų automobilių ir šaldytuvų neperka - senus pataiso. Baldai jo rankomis padaryti. Mėgsta sumeistrauti ką nors panašaus į mažą erdvėlaivį, suremontuoja automobilio variklį kaip niekas kitas.
"Tik perpetuum mobile nedariau, nes žinau fizikos dėsnius", - juokiasi ir sako, kad gyvenime didžiausias yra darbo džiaugsmas. Darbo, kurį ne dėl savo naudos darai, o norėdamas ateisiančiam palikti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą