Klaipėdietės - tarsi ledlaužis tradicijų sukaustytoje jūroje

Kai susitikome su ROTARY klubo "Aditė" pirmąja prezidente Nijole Požarskiene ir pažarstėme klubo įkūrimo istorijos faktus, pagalvojau, kad kiekviename juokelyje, šiuo atveju čikagietiškame, yra tiesos.

Šių metų gegužę sukako 20 metų, kai įsteigtas moterų klubas "Aditė". O 1996 m. vasarį klubas įregistruotas kaip "ROTARY International" (RI) klubas. Ir tai tuo metu buvo analogų pasaulyje neturintis darinys, jungiantis ne vyrus, ne mišrus, o moterų...

INAUGURACIJA. ROTARY moterų klubas "Aditė" - pirmasis pasaulyje, pralaužęs ledus vyriškoje tvirtovėje. Centre - Karstenas Lethas, rėmęs klaipėdietes jų kovoje.

Na, ir kam Jums toks, o ne koks kitoks klubas buvo reikalingas? - "Vakarų ekspresas" paklausė N. Požarskienės.

Kai pradėjome žygius, vyrai, regis, įsižeidę dėl mūsų įžūlumo, irgi to paties klausė. Siūlė įvairiausius variantus, kad tik "atšoktume" nuo ROTARY idėjos. O mane labai sužavėjo rotariečių pasiekimai savose profesinėse srityse, taurūs ir kilnūs tikslai, jų tradicijos. ROTARY vienas iš pagrindinių principų - dalintis, padėti. Ir aš svajojau - kuo daugiau ROTARY klubų Lietuvoje, tuo daugiau paramos Lietuvos žmonėms. Na, ir radau bendraminčių moterų, su kuriomis ir įkūrėme "Aditės" klubą pagal visus "ROTARY International" konstitucijos reikalavimus. 1993 metų birželį mūsų klubo įstatai buvo įregistruoti savivaldybėje. Bet, kol buvome pripažintos ROTARY bendrijoje, dar praėjo treji metai.

Kovų su vyrais metai?

Na, galima sakyti ir taip. Rašėme laiškus į tarptautines organizacijas, palaikėme ryšį su tais, kurie mus drįso palaikyti. Juk iki 1989 metų pasaulyje ROTARY klubai nė artyn moterų neprisileido. JAV narsuolės nuo 1962 iki 1989 metų bylinėjosi dėl teisės priklausyti ROTARY klubams. Ir tik per teismus minėtais metais jos išsikovojo teisę priklausyti mišriems - vyrų ir moterų - ROTARY klubams. O čia, pamanykit, klaipėdietės įsigeidė ir be vyrų paramos kažką veikti...

Taip, jautėme tarptautinį rotariečių priešinimąsi. Bet ypač aršiai mūsų siekiams prieštaravo tautiečiai. Palaikančių mus buvo viso labo du rotariečiai - klaipėdiečiai šviesaus atminimo Rimantas Ulevičius ir mus užtariantis Kazimieras Vaišvila. Situacijai keisti intensyviai pradėjome susirašinėti su "ROTARY International" valdininkais, Danijos, Švedijos ROTARY klubų apygardomis. Pasiekėme tik tiek, kad 1995 metų gegužę Vilniuje vykusioje ROTARY apygardos konferencijoje buvo leista pristatyti "Aditės" klubą. Tuometinis apygardos valdytojas Karstenas Lehtas (Carsten Leht), švelniai tariant, buvo priblokštas, kiek mes per dvejus metus pagal visus "ROTARY International" reikalavimus buvome spėjusios nuveikti. Tų pačių metų spalį mes jau gavome iš pono Karsteno informaciją, kad RI direktorių taryba sutinka "Aditės" klubą priimti į tarptautinį ROTARY judėjimą.

Darbų - daugybė

Jūs pagal išsilavinimą - teisininkė. Spėju, kad be teisinių žinių sugriauti ROTARY brolijos tvirtovę nebūtų pavykę.

Ir aš pati esu įsitikinusi, kad taip. Įvairiuose susitikimuose, konferencijose tekdavo bendrauti su rotariečiais teisininkais. Ir jau kai kas pajuokaudavo - teisininkas su teisininku visada susitars...

Ką jūsų klubas yra nuveikęs visuomenės labui?

Atvirai kalbant, dabar tik ir pradedam skaičiuoti, ką nuveikėme per 20 metų. Su norvegų jūreivių žmonų klubu vykdėme didelį projektą Klaipėdos zonos neprigirdinčiųjų centrui įrengti. Kartu su "ROTARY International" padėjome Vaikų ligoninę sutvarkyti, įsigyti įrangą, rėmėme lopšelį-darželį "Pelėdžiukas". Bendradarbiavome su neįgaliųjų klubu "Viltis". Padėjome ne tiek neįgaliesiems vaikams, kiek jų mamoms bent trumpam atsikvėpti nuo kasdieninės įtampos, auginant neįgalius vaikus. Kokios jos buvo laimingos Kretingos žiemos sodo vakaronėje...

Su norvegais rotariečiais teikėme paramą Tuberkuliozės dispanseriui, organizavome dailininkų plenerus Jūrininkų ligoninėje. Esame atsigręžusios ir į kaimo vaikus, kurie neturi galimybių pamatyti tikrų spektaklių. Kalėdiniu periodu geltonaisiais autobusiukais jie suvežami į Koncertų salę pamatyti profesionalių koncertų ir spektaklių. Bendradarbiavome ir su Eduardo Balsio gimnazija, lėšomis padėjome įsigyti brangų instrumentą.

Paradoksas, bet visuomenė daugiausiai dėmesio skiria socialiai remtiniems žmonėms - vaikams ir suaugusiems. O labai nedaug kas pagalvoja apie gabius vaikus, kurių tėvai neišgali jų suruošti į tarptautinius konkursus, neišgali nupirkti gero instrumento. Tad mūsų klubas ėmėsi šios misijos - paremti gabius jaunus muzikantus jiems išvykstant į tarptautinius konkursus ar įsigyjant instrumentus. Kelerius metus vyko mūsų klubo organizuoti "VoxRotary" vokalistų konkursai, kurių nugalėtojams skyrėme premijas ir prizus. Kasmet skiriame dvi stipendijas gabiems jaunuoliams studijuoti Lietuvoje ar užsienyje.

Didelis pasitenkinimas

O ką priklausymas ROTARY davė Jums pačiai?

Aš į šį judėjimą įsijungiau su dideliu poreikiu daryti gera. Ir tai turi "eiti" iš kiekvieno rotariečio vidaus. O daryti gera - tai yra kartais net labai sunkus darbas. Bet ir didelis pasitenkinimas, moralinis pasitenkinimas ateina, kai pavyksta kažkam padėti. Antras dalykas - tobulėjimas. Juk mes tokių skirtingų profesijų į šitą klubą susibūrusios. Ir visos puikios profesionalės - pedagogės, medikės, menininkės, teisininkės. Jau vien bendravimas tarpusavyje kiek teikia. O kiek draugų įvairiose šalyse įgijau...

Ir tas žinojimas - kur benuvykčiau, galiu belstis į bet kurį ROTARY klubą, ir man durys bus atviros. Bet tą reikia užsitarnauti veikla. Neveiklus klubas - kaip automobilis be vairo. O kam toks automobilis reikalingas? Džiaugiuosi, kad klubas "Aditė" dažnai minimas tarp veikliausiųjų ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse "ROTARY International" konferencijose ir sueigose. Buvome vienais metais Danijos-Lietuvos apygardoje netgi pripažintos kaip veikliausios. Tiesa, niekur neakcentuojama, kad tai moterų ROTARY klubas...