Tiesa, ne visi sutikti klaipėdiečiai norėjo, kad juos apkabintų nepažįstamas vaikinas ar mergina. Retas kuris Tiltų gatvę lėkęs dviratininkas sustojo, kad gautų nemokamą apkabinimą ir jį paliudijančią kortelę, su apkabinimo numeriu. „Ne, ačiū“, - šūktelėdavo dažnas ir nulėkdavo.
„Ne, tikrai ne“, - purtė galvą Teatro aikštėje šašlykus kepęs prekybininkas. Jo apsikabinti neįkalbėjo nei pats P. Naujokas, nei žavi jo padėjėja. Vienerių metų berniukas, pamatęs jo link artėjantį vaikiną išskėstomis rankomis, ėmė verkti. Trylikos metų paauglė iš karto sumosavo rankomis, lyg vytų įkyrią musę, tačiau ir ji nesutiko apsikabinti.
Užtat mielai su merginomis glėbesčiavosi pusamžiai vyriškiai, o su vaikinais – pusamžės moteriškės. Jaunimas taip pat išdrįso apsikabinti su nepažįstamais linksmuoliais.
Anot P. Naujoko, iš dešimties sutiktų praeivių vienas kategoriškai atsisako apsikabinti.
„Jo nereikia ilgai įkalbinėti, tegu. Tačiau vieną nesėkmę atperka kiti, sutikusieji apsikabinti. Yra buvę atvejų, kad pasikabinti sustadavo ir pro šalį važiavusių automobilių keleiviai. Juk prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir pasiūlyti apsikabinti, reikia ir drąsos ir pasiryžimo. Bet man tai patinka“, - VE.lt sakė P. Naujokas.
Apkabinimų Lietuvoje iniciatorius teigė sekąs australo Juano Manno pavyzdžiu, kuris 2006 m. rugsėjį išėjo į Sidnėjaus gatvę virš galvos iškėlęs užrašą „Free Hugs“ (Nemokami apkabinimai). Pasak Juano, akcijos tikslas buvo pažadinti žmonėse norą dažniau vienas kitą apkabinti. Akcija buvo nufilmuota ir patalpinta į „You Tube“ tinklapį. Per tris mėnesius šį video klipą pažiūrėjo per 9 milijonų svetainės lankytojų. Akcijos banga nuvilnijo per daugumą pasaulio šalių.
„Po pirmą kartą surengtos akcijos nutariau ją kartoti kiekvienų metų pirmąjį birželio savaitgalį. Dabar man skambina ir iš kitų miestų, klausia, ar gali jie tokią pačią akciją organizuoti. Aišku, kad gali“, - šypsojosi P. Naujokas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą