Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (7)

Pradžia liepos 5 d. "Vakarų ekspreso" numeryje.

Kaip klostėsi įvykiai Klaipėdoje liepą, rugpjūtį, rugsėjį, rašyta ankstesnėse publikacijose. Dabar žvilgtelėkime į Lietuvą įsiūbavusį Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Steigiamąjį suvažiavimą. Į jį išsirengė didelis klaipėdiečių sąjūdininkų delegatų ir suvažiavimo svečių būrys. Deja, nėra dokumentuota, kas į suvažiavimą iš klaipėdiečių sąjūdininkų buvo deleguoti.

Vienas žodis sukėlė paniką

Prabėgo 25 metai, kai įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kurį klaipėdietis istorikas Vygantas Vareikis yra pavadinęs kolektyviniu sapnu. Bet tas sapnas vos per kelis mėnesius įgijo labai realius kontūrus, kuriuos tarsi brūkšninis kodas 1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus Sporto rūmuose įvykęs LPS steigiamasis suvažiavimas žymėjo kryptis, kur link Lietuva suka.

Suvažiavime dalyvavo 1 021 delegatas iš visos Lietuvos, o jį stebėjo arti 4 000 svečių, tarp kurių - ir Lietuvos nomenklatūros viršūnės, ir užsienio viešnios bei svečiai, įskaitant ir gausų žurnalistų būrį. Kiek į suvažiavimą vyko klaipėdiečių, kaip minėta, nėra dokumentuota. Tačiau beveik kiekvienoje įmonėje ar organizacijoje išvykstančiuosius laimino tie, kurie taip pat "dalyvavo" suvažiavime, nes dvi paras neatsitraukdami nuo televizorių stebėjo, kas ten vyksta.

SUVAŽIAVIME. Nors daugelis delegatų ir svečių suvokė LPS Steigiamojo suvažiavimo reikšmę, tačiau klaipėdiečių delegatų nuotraukos istoriniame fone - retos. Šioje - klaipėdietė, suvažiavimo delegatė Nijolė Laužikienė. Redakcijos archyvo nuotr.

Iki šio suvažiavimo nepriklausomybės idėjos sklandė pridengtos tarptautiniu žodžiu "suverenitetas". Tačiau, kai "Nepriklausomybė" kauniečio Rolando Paulausko lūpomis nuskambėjo iš suvažiavimo tribūnos, kai kurie delegatai supanikavo ir tą pareiškimą pavadino provokacija. Juk tuos penkis mėnesius tvirtėjantis Sąjūdis mojavo "perestroikos" vėliavomis, tegul jau ir nudažytomis Lietuvos trispalvės varsomis.

Suvažiavime Lietuvos ateities gaires brėžė jau didelį populiarumą ir autoritetą pelnę daugiausiai vilniečiai, įskaitant ir tautos sąžine pradėtą vadinti poetą Justiną Marcinkevičių. Nuo klaipėdiečių sąjūdininkų kalbą pasakyti buvo įpareigotas Dionyzas Varkalis. Keturių minučių (toks buvo reglamentas kalbantiesiems) pasisakyme klaipėdietis daugiausiai telkėsi ties lietuvių kalbos vartosenos klausimais. Mat Klaipėdoje ne tik didžiosiose organizacijose, bet ir mažesniuose kolektyvuose dokumentai buvo pildomi rusų kalba, rusiškai buvo vedami ir gamybiniai pasitarimai, nepaisant net to, jei lietuviškai kalbančiųjų buvo dauguma. Kaip ir kitų delegatų pasisakymai, D. Varkalio kalba buvo pasitikta audringais plojimais.

Dvi dienas vykusiame suvažiavime buvo patvirtinta LPS programa ir įstatai, išrinktas Sąjūdžio Seimas bei Taryba, kuriuose buvo ir klaipėdiečių sąjūdininkų.

NUOMONĖ. Aleksandras Žalys: "Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas buvo viena gražiausių ir aukščiausių Lietuvos socialinio gyvenimo viršūnių." Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Suvažiavimo rezoliucijos

Nors esu iš tos kartos, kurios akivaizdoje viskas vyko, tačiau, žinoma, jau daug kas primiršta, nuo ko ir kaip prasidėjo. Apsivertusi pačiais įvairiausiais spausdintais ir internetiniais šaltiniais, radau ir suvažiavime priimtų rezoliucijų sąrašą. Įdomu tai, kad jose tebefigūruoja "Lietuvos TSR" žymė. Tad gali būti, kad kai kurių suvažiavimo delegatų paniką dėl nepriklausomybės įvardinimo galėjo patirti ir Sąjūdžio vedliai, gal kiek per anksti išgirdę šviesiai tiesiai įvardintą siekį. Taigi, rezoliucijos:

- dėl Lietuvos TSR suvereniteto sampratos;

- dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo;

- dėl tautos švietimo sistemos;

- dėl lietuvių kalbos statuso;

- dėl Lietuvos visuomenės vienybės;

- dėl nacionalinių santykių;

- dėl imigracijos į Lietuvos TSR;

- dėl lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų;

- dėl Lietuvos TSR teritorinių ginkluotųjų pajėgų;

- dėl privilegijų ir nomenklatūros likvidavimo;

- dėl LTSR pilietybės;

- dėl Konstitucinio Teismo įsteigimo;

- dėl LPS konstitucinio įteisinimo Lietuvos TSR politinėje sistemoje ir kitos.

Nors kai kurie sąjūdininkai prisipažino "ėję aklai", šios rezoliucijos buvo aiškus brėžinys, kaip ketinama tvarkytis, pildantis kolektyviniam sapnui.

Dar reikėtų pažymėti, kad vis dar pasielvartaujame neturį visa apimančios Sąjūdžio istorijos. Tai netiesa. Yra ir mokslinių studijų, ir monografijų, ir publicistinių straipsnių ciklų, ir gausybė memuarų. Tačiau Sąjūdis buvo toks įvairialypis, toks įvairiaspalvis ir toks nepakartojamas, kad jo istoriją tvarkingai į stalčiukus sudėlios tik ateities istorikai, neišgyvenę euforijos, pradedant Sąjūdžio užgimimu, baigiant Baltijos keliu ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu.

Klaipėdiečio įspūdžiai

Tuometinis Konservatorijos Klaipėdos Menų fakulteto, dabar Klaipėdos universiteto dėstytojas, poetas Aleksandras Žalys, 1988 m. spalio 22-23 buvęs klaipėdiečių sąjūdininkų delegacijos narys, apie LPS steigiamąjį suvažiavimą yra išdėstęs ir savo mintis bei emocijas.

"Sąjūdžio suvažiavimas, kaip ir bet kuris kitas daug žmonių vienijantis renginys, turėjo savo nuotaiką ir dvasią, tačiau šiuo atveju toks apibūdinimas būtų ne tik per silpnas, bet ir neteisingas - tai gerai jautėme visi - ir pakankamai didelis klaipėdiškių delegatų, ir svečių būrys - įspūdis buvo ypatingas, visi išgyvenome kažką nepaprasta, lemtinga - ir intuicija, ir sąmone suvokėme, kokios prasmingos ir reikšmingos yra tos akimirkos, minutės, valandos, kada sėdėjome Sporto rūmuose, kai su degančiomis žvakėmis ir fakelais žygiavome Gedimino prospektu, dalyvavome Mišiose prie atgautos Katedros.

Suvažiavimas buvo viena gražiausių ir aukščiausių Lietuvos socialinio gyvenimo viršūnių. Dabar, kai mintimis sugrįžtu į tas dienas, reikšmingiausiais dalykais man atrodo trys pajautos, trys suvokimai. Pirmiausia - tai tiesiog fizinis ir dvasinis laisvės potyris, kuriame jungėsi visa: ir Tėvynės (savos, konkrečios) istorija bei dabartis, ir gimtojo krašto meilė, ir šviesios ateities viltys bei tikėjimas, ir tiesos, teisingumo atkūrimas.

Antrąjį dalyką pavadinčiau tuo, kas siejasi su stebuklu, su kažkokia atvertimi, kurioje galėjai justi ir sunkiai nusakomą dramatizmą, įtampą, tačiau drauge daug stipresnis skleidėsi ramumo, tvirtumo jausmas, kurį patikimai kėlė ir laikė tai, kas mūsų tautos himne Vinco Kudirkos pavadinta vienybe.

Trečiąjį dalyką, kurį pats stipriai jutau ir mačiau, jau po Sąjūdžio suvažiavimo man pasakė viena moteris: "Kokie gražūs jūs visi buvote!" Ji tai patyrė žiūrėdama televizorių. Ir iš tiesų - tai buvo dienos, kai visi ir visa buvo gražu. Nors, žinoma, reiškėsi ir kitokie išgyvenimai, tačiau svarbiausieji buvo trys minėtieji.

Tie trys įspūdžiai - laisvės, vienybės bei grožio ir šiandien yra be galo gyvi, įkvepiantys, aiškiai suvokiant, kad juos reikia ne tik branginti, bet ir nuolat saugoti, jais rūpintis", - dėstė A. Žalys.

Po LPS steigiamojo suvažiavimo jau pradėjome telktis Baltijos keliui. Bet dar tarsi stajeriams reikėjo ištvermės, ryžto įveikti daug barjerų.