Nuo 13 val. grupė "Varnos" viliojo klaipėdiečius ir miesto svečius atliekamu lengvu roku su liaudies dainų motyvais, o vėliau - ir Gyčio dainuojamosios poezijos solo projektu.
Klaipėdos lėlių teatro lėlininkės nenuleido rankų, ir, laikas nuo laiko nupurčiusios ant palapinių viršaus susikaupusį vandenį, svetingai priiminėjo mažuosius miestiečius. Buvo gražu žiūrėti, kaip mažos mergaitės įgudusiai naudojosi, atrodo, joms jau įprastais įrankiais, kad pasigamintų originalias lėles iš pačių netikėčiausių medžiagų. Prikandę lūpą, įsijautę, iš šaukštų bei kitų indų kūrė žmogeliukus, vabalus bei mistinius personažus, klijavo jiems sparnus ir plaukus. Buvo matyti, kad tai vaikams svarbu ir malonu. Suaugusieji aiškiai pavydėjo savo vaikams tokio užkrečiamo užsiėmimo, todėl ne vienas jų savo tėviška plaštaka vedžiojo mažytės dukros ranką, ant medžio teptuku piešiančią veidą ar gyvūną.
Vėliau jaukios senamiesčio šventės vairą perėmė "Jeigu" staigmenų teatro merginos. Jos skaitė "sportines eiles", vaidino mizanscenas, žarstė sąmojus, nekreipdamos dėmesio, jog žiūrovų, šventinant lietui, vos keletas. Tačiau lietus liovėsi, ir vis daugiau praeivių sustodavo pasižiūrėti į merginų atliekamus aerobikos pratimus. Ir ne tik: elegantiškas senolis su dviračiu šuoliuote prašuoliavo į muzikos taktą, strikinėjo vaikai, šoko praeiviai, o netrukus į lazdelių žaidimą įsijungė būrelis praeivių. Tai tapo internacionaliniu žaidimu: skambėjo ne tik juokas, bet ir raginimai perduoti šokančias lazdas lenkų, vokiečių, rusų, anglų kalbomis. Nebuvo nė vieno stebėtojo, kuris suvaldytų šypseną ar smagų kvatojimą.
Na, o senamiesčio iškylos "vinis" buvo šešeto šalies skulptorių sukurtos skulptūros, įkurdintos skveruose tarp Didžiosios Vandens ir Tomo gatvių. Dar prieš oficialų jų pristatymą, į kurį keistu būdu sugužėjo minia žmonių, susirinko miesto elitas, pasmalsavome, kaip įvairių visuomenės sluoksnių atstovai vertina naujuosius senamiesčio akcentus.
Prie Jono Gelčio sukurtos skulptūros "Palikuonis" ("Klonas") fotografavosi visi, kas tik turėjo fotoaparatus, ir glostė tą padarėlį, spoksantį marmuro akimis. Lino Kutavičiaus "Gėlė" kukliai laukė, kol sutems, nes tuomet ji ima šviesti. Kai kuriems bohemiškiems praeiviams Kazio Venclovo skulptūra "Atlasas" kėlė asociacijų su moters krūtimis, tačiau elegentiškoms damoms jos priminė subtilų nėrinių ažūrą. Dovydo Klimavičiaus "Plyta" tarsi ironizavo, jog mes gal matome per daug draudžiamų ženklų ir turime per mažai vidinės laisvės.
Klaipėdietis Steponas, įnikęs fotografuoti Martyno Gaubo sukurtą skulptūrą "Virusas", atviravo, kad miestui seniai trūko tokių nuotaiką keliančių "balvonų": "Pilkų debesų fone senamiesčiui aiškiai reikia ryškių pavidalų. Tik ne griozdų. Tuos monumentus, pastatytus žymiems tautiečiams, praeini nebepastebėdamas, kaip pro plytų sieną. Atkreipi dėmesį tik tada, kai vyksta minėjimas. O šitos skulptūros "lenda į akis", sunkias mintis paversdamos lengvomis ir juokingomis."
Įdomu, kad daugiausiai praeivių dėmesio susilaukė Dano Aleksos konceptuali skulptūra "Dialogas". svečiai iš užsienio kamantinėjo jos autorių, ką reiškia kompozicija. Gimnazisčių pulkelis, stoviniavęs prie "Dialogo", sakė, jog miesto skveruose nuolat kažko pasigesdavusios, o dabar supratusios, ko: Skulptūros kaip atrakcijos.
"Rutuliojosi idėja, kad šiam skverui tiktų koks dekoratyvinis krūmas, o man norėjosi suteikti tam krūmui prasmę", - sakė D. Aleksa. Jo efemeriška skulptūra yra tarsi moralas: dvi žmonių figūros sėdi viena į kitą atgręžusios nugaras ir bendrauja virtualioje erdvėje. Skulptūros spalva ne žemiška, o "cheminė", kaip ir santykiai tų jaunuolių, kurie išties parkuose sėdi ant suoliuko, ir užuot bendravę tarpusavyje, tarškina kompiuterio klavišus.
Na, o skulptūrų atidaryme miestelėnai išgirdo sveikinimų projekto "Viešas dialogas" sumanytojams - Klaipėdos dailininkų sąjungai ir "Baroti" galerijai. Prisiminta, kad skulptoriai dirbo 12 valandų per parą, jog padovanotų savo kūrinius miestui, ir jog nė viena parodų salė nesusilauks tiek žiūrovų, kiek šias skulptūras aplankys gatvės minia.
Rašyti komentarą