Ko turėtume mokytis iš senųjų klaipėdiškių

Ar 14 hektarų iškirsto miško - didelis praradimas miesto bendruomenei?

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos narių nuomone, - labai didelis. Miestą juosiantys miškai, bendruomenės rūpesčiu pradėti sodinti prieš porą šimtų metų, patikimai saugo miestą nuo vėjų, taršos ir triukšmo. Ir jeigu į juos kėsinasi pramonininkų kirvis, miestui turėtų būti kompensuota - medžiais apsodinant lygiai tokius pat ar net didesnius žemės plotus.

"Turime galvoti ne tik apie šiandienos miestiečių ir valstybės poreikį gyventi komfortiškai ir turtingai. Turime mąstyti apie ateinančias kartas, kokioje Klaipėdoje gyvens palikuonys. Lygiai taip pat, kaip miesto ateitimi rūpinosi senieji Memelio gyventojai, prieš 200 metų pajūryje vėl pradėję sodinti mišką, rusų okupacinės administracijos iškirstą per Septynmetį karą", - sako architektas Edmundas Andrijauskas.

Geležinkelių plėtrai trukdo miškas

Praėjusią savaitę Klaipėdos savivaldybės tarybos Strateginės plėtros ir Miesto ūkio komitetų posėdyje pristatyti "Lietuvos geležinkelių" infrastruktūros plėtros projektai uostamiestyje, įkainoti net 360 mln. Lt, nesulaukė didesnio politikų pasipriešinimo. Juolab kad deklaruojami tikslai - kilnūs: 30-50 proc. sumažinti krovinių srautą ir sąstatų manevravimą centrinėje miesto stotyje, nutiesti geležinkelio aplinkkelį ties Giruliais, pastatyti viaduką iš Labrenciškių. Kad visa tai būtų įgyvendinta, geležinkelininkams reikės iškirsti apie 14 ha Girulių miško (anksčiau planuota - 30 ha): pirmame darbų etape "kristų" 5 hektarai miško, vėliau, įrengiant žadamą geležinkelio aplinkkelį aplink Girulius, - dar 9 ha.

"Lietuvos geležinkelių" Plėtros departamento direktorius Virgilijus Jastremskas tvirtai žadėjo, jog jeigu tik bus pritarta pramonininkų užmojams, visas iškirstas plotas bus atsodintas bet kurioje miesto nurodytoje vietoje. Maža to, užsiminė apie galimybę kada nors ateityje parku ("žaliaisiais plaučiais") paversti dalį centrinės stoties teritorijos (apie 20 ha). Tiesa, spėjusieji apsidžiaugti tokiu geranorišku sumanymu buvo atvėsinti - kol kas tai esanti tik graži idėja, nepatvirtinta jokiais oficialiais sprendimais ar planais.

Kompensacija: hektaras už hektarą

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija šiemet minėdama savo profesinę šventę ypač akcentavo darnios plėtros idėją. "Darni aplinka - darnus žmogus", - šis šūkis tampa dominuojančia filosofija kuriant naujus pažangių Europos miestų plėtros projektus. Miestai, kuriuose suvokta, jog komfortiškai žmonių aplinkai nepakanka vien tik patogių pastatų, rūpinasi, kad gyvenamoji aplinka turėtų ne tik būtinąją socialinę infrastruktūrą, bet ir rekreacines erdves.

Architektų bendruomenės įsitikinimu, Klaipėdoje taip pat laikas įtvirtinti praktiką, jog bet koks būtinai miesto infrastruktūros plėtrai paaukotas žaliasis plotas (medžiai, žolynai) turi būti kompensuotas. Ir kompensuotas ne taip, jog vienur ar kitur vietoje nudžiūvusio ar sunykusio augalo atsodinamas medis ar krūmas. Čia turėtų galioti principas: aras už arą, hektaras už hektarą. Tik tokiu atveju nepasmerksime bendruomenės ateity dusti miesto dulkėse.

PAVYZDYS. "Finansinė miškų atsodinimo našta gulė ant to meto verslininkų pečių. Ir jie jos nesikratė. Istorinė patirtis turėtų būti sektinu pavyzdžiu ir šiandienos miesto valdžiai, ir verslo žmonėms, ir bendruomenei", - prisiminti ir pasinaudoti 200 metų senumo istoriją siūlo architektas E. Andrijauskas.

"14 iškirstų Girulių miško hektarų turėtų virsti nauju, dideliu miesto parku. Miesto valdžiai tik reikia parodyti deramą ryžtą ir principingumą, nustatant naujas erdves parkams ar tiesiog miškų plotams. Ir neatidėlioti šio reikalo. Jeigu rytoj numatomas kirsti miškas, šiandien turėtų būti kuriamas naujas želdynas, nenukeliant šių darbų neapibrėžtai ateičiai", - įsitikinę uostamiesčio architektų bendruomenės atstovai.

Sektinas pavyzdys

Klaipėdos universiteto Botanikos sodo mokslininkai atliktoje uostamiesčio želdynų studijoje akcentuoja, jog žaliųjų plotų ypač stokojama senamiestyje ir pietinėje miesto dalyje. Galbūt pats laikas čia skelbti apželdinimo vajų, koks prieš 200 metų vyko senojoje Klaipėdoje?

Istorikas Johanas Zembrickis "Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijoje" vaizdžiai aprašo, kaip tuometinis miesto magistratas rūpinosi pajūrio juostos apželdinimu. Tam, kad miestas sustabdytų smėlio pustymus, apsisaugotų nuo pajūrio vėjų, vienas po kito skriejo laiškai Prūsijos karaliui su prašymu paskirti žemės plotus miškams sodinti. 1809 metais tam buvo skirtas "... smėlio plotas prie švyturio, nuo Bomelsvitės pradedant, netoli jūros, kurio plotas nurodytas 10 ūbų 7 margai 285 kvadratinės kulminės rykštės, vien miesto nuosavybei ir apželdinimui, kas šiuo metu ir vyksta..."

Tai buvo sunkaus, bet nuoseklaus darbo pradžia. Būtent tuo laiku buvo pradedamas ir Smiltynės apželdinimas.

"Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus. Iš to kyla labai didelė ir visapusiška nauda plaukiantiems į jūrą ir čionykščiams gyventojams", - tokius Klaipėdos magistrate advokato J. H. Forsterio žodžius cituoja J. Zembrickis.

AUKA. Pask Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, apie galimybę traukiniams "apeiti" Girulių gyvenvietę kalbama jau seniai, tai numatyta ir miesto Bendrajame plane, o siekiant tokio tikslo, esą būtinos ir aukos. Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.

Prieš 200 metų klaipėdiečiai labai aiškiai suvokė savo atsakomybę ateinančioms kartoms ir sunkiai dirbo, kad šiandienos klaipėdiečiai džiaugtųsi brandžiais pajūrio miškais, kvėpuotų švariu oru.

"Finansinė miškų atsodinimo našta gulė ant to meto verslininkų pečių. Ir jie jos nesikratė. Istorinė patirtis turėtų būti sektinas pavyzdys ir šiandienos miesto valdžiai, ir verslo žmonėms, ir bendruomenei. Spręsdami šios dienos problemas, turime pirmiausia įvertinti ateities perspektyvą. Tik taip galėsime Klaipėdoje sukurti aplinką, kurioje jauku ir gera gyventi", - įsitikinęs architektas E. Andrijauskas.