Jis gimė 1891 m. Kauno gubernijai priklausiusiuose Šiauliuose, čia baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, kur mokslai vykdavo rusų kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 m.
Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą, R. Žigas kartu su šimtais tūkstančių lietuvių buvo priverstas trauktis nuo fronto ir taip atsidūrė Sankt-Peterburge. Jame įsikūręs Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti komitetas rūpinosi čia apsistojusiais tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių.
Jie buvo registruojami, apgyvendinami laisvuose butuose ar tremtinių barakuose, gaudavo pinigines valdžios pašalpas. Kaip karo pabėgėlė į Peterburgą atvyko iš Kurtuvėnų kilusi 1893 m. gimusi Sofija Kazlauskaitė, 1915 m. rudenį tapusi R. Žigo žmona.
Šiauliuose šiuo metu gyvenanti R. Žigo sūnaus Henriko (1916–1992) dukra Vida Žigaitė-Aleinikovienė (gim. 1945 m.) savo archyve saugo Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti 1915 m. rugsėjo 9 d. išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad 24 metų R. Žigas yra Romos katalikų tikėjimo ir nėra buvęs vedęs.
Šis pažymėjimas buvo skirtas Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios dvasininkams, kurie netrukus ir palaimino šių jaunų žmonių santuoką. Šioje bažnyčioje, buvusioje lietuvių inteligentijos ir šviesuomenės Peterburge centru, kur 1850 m. Žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), kur šv. Mišias yra aukoję palaimintieji arkivyskupai Jurgis Matulaitis (1871–1927), Teofilius Matulionis (1873–1962) ir kiti lietuviai kunigai-misionieriai, buvo pakrikštytas ir 1916 m. liepos 15 d. gimęs jų pirmagimis Henrikas Žigas.
Nors ir gyvendami toli nuo tėvynės lietuviai karo pabėgėliai rūpinosi švietimu, stengėsi tęsti karo nutrauktus mokslus, įsigyti profesiją, reikalingą būsimam darbui savame krašte. R. Žigas studijavo 1899 m. įkurtame Sankt-Peterburgo valstybiniame politechnikos universitete, kur baigė statybos inžinerinius mokslus. To meto statybos inžinierius buvo ir architektas, ir projektuotojas, ir statybų rangovas.
Petrograde R. Žigo šeimą užklupo ir 1917 metų bolševikinis perversmas, čia 1918 m. gimė ir duktė Elena. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje į ją sugrįžo ir R. Žigo šeima, įsikūrusi Šiauliuose, dabartinės S. Nėries gatvės mediniame name.
Kadangi atsikūrusiai jaunai valstybei reikėjo darbščių, gerų savo srities specialistų, visuomeninius ir gyvenamus mūrinius pastatus projektavusiam ir stačiusiam R. Žigui darbo netrūko. Gerai apmokamas darbas leido sukurti šeimos gerovę, išmokslinti vaikus. Jo žmona Sofija rūpinosi šeimos buitimi, garsėjo kaip gera šeimininkė.
Išlikusiose fotonuotraukose šeima įsiamžinusi apsirengusi stilingais gerais rūbais, pabrėžiančiais jos statusą. R. Žigas ir darbo metu visada buvo stilingai apsirengęs, nešiojo skrybėlę, o prie frako ar kostiumo po kaklu pasirišdavo „varlytę“ – kūrybingų ir išsilavinusių vyrų aksesuarą. XX a. 4-o deš. pradžioje R. Žigas įsigijo ir „Opel“ markės automobilį, kuriuo dažnai darbo reikalais vykdavo iš Šiaulių į Kretingą ir atgal.
Kretingoje įsikūrusiems pranciškonų vienuoliams XX a. 3-io deš. pradžioje nusprendusiems pastatyti Šv. Antano misijų berniukų kolegiją su bendrabučiu, Šiaulių apylinkėse ir Žemaitijoje savo profesionalumu garsėjęs R. Žigas buvo tinkama kandidatūra jų planams Kretingoje įgyvendinti. Sunku net ir dabar, praėjus beveik 90 metų, įsivaizduoti, kad 1932 m. gegužės 26 d. pradėta 3 aukštų mūrinio kolegijos pastato statyba buvo užbaigta tų pačių metų spalio 4 d., kai įvyko jos atidarymo iškilmės.
R. Žigas puikiai organizavo ir prižiūrėjo statybos darbus, rūpinosi statybinių medžiagų kokybe, pats dažnai vykdamas į Bugenių plytinę prie Mažeikių, iš kur geležinkeliu į Kretingą buvo vežamos statybai naudoti degtos raudonos molio plytos.
R. Žigui vadovaujant, 1933 m. buvo įrengta iš lauko akmenų sumūryta lurdo grota ir šalia jos, Vilniaus gatvėje, prie kapinių, pradėta senyvo amžiaus išeivijos lietuviams skirtos prieglaudos statyba, užbaigta 1934 m. lapkričio 11 d., pastatą pavadinus Šv. Antano rūmais, iškilmingai atidarius ir jį pašventinus.
R. Žigo projektuotas ir pastatytas simetriškos kompozicijos, dviejų aukštų su šoniniais 3 aukštų rizalitais ir cokoliniu aukštu, raudonų molio plytų pastatas buvo ne tik didžiausias ir moderniausias Kretingos pastatas, bet ir prieglauda visoje Lietuvoje.
Šiame pastate inžinierius R. Žigas suprojektavo ir įrengė modernią šildymo sistemą, buvo įvestas vanduo ir kanalizacija, įrengtos vonios jo gyventojams, pastatas turėjo ir autonominę elektrinę.
Čia jos gyventojams buvo įrengta apie 60 kambarių, valgykla, susirinkimų salė, biliardo kambarys, koplytėlė, kurioje kasdien buvo aukojamos šv. Mišios, kino salė, kurioje vykdavo vieši kino seansai, ji buvo naudojama ir Pranciškonų gimnazijos bei miestelėnų reikmėms ir tapo svarbiu miesto kultūros židiniu. Čia buvo įrengta ir spaustuvė bei knygrišykla, buvo spausdinami religinio turinio leidiniai.
Henrikas Žigas su žmona Ona ir dukra Vida. 1947 m.
Įsirengęs kino salę, 1939 m. tapo ir jos savininku. 1939 m. Kretingos miesto telefonų abonentų knygoje Vilniaus g. 20 pažymėtas 76 telefono numeris, kuris priklausė R. Žigui, pavadintam statybos rangovu ir kino savininku, jis čia turėjo ir butą. R. Žigas, matydamas, kad jo sūnui Henrikui griežtesnė Pranciškonų gimnazijos aplinka padės greitesniam jo asmenybės formavimui, 1933 m. jį perkėlė iš Šiaulių į Kretingą, kur 1938 m. jis ir baigė gimnazijos mokslus.
R. Žigas dabartinės Savanorių g. pradžioje Pranciškonų vienuolyno žemėse apie 1937 m. pradėjo mūrinių gyvenamųjų namų-kotedžų statybą, kurių 3 ir 5 numeriais pažymėti pastatai išlikę ir šiandien. Netoliese jis įsigijo ir sklypą namo statybai, bet vis dėlto naujas mūrinis namas šeimai ir vaikams 1938 m. buvo pradėtas statyti Šiauliuose, J. Jasinskio g., šalia senojo medinio jų namelio.
Motinos ir sūnaus susitikimas po 18 metų. Henrikas Žigas su žmona Ona ir Sofija Žigiene (kairėje), jai grįžus iš tremties Sibire. 1960 m., Pagėgiai.
Šis modernus 3 aukštų mūrinis namas su krosniniu šildymu, vandentiekiu ir kanalizacija buvo baigtas 1940 m., tik, deja, jame gyventi R. Žigo šeimai teko neilgai. 1940 m. vasarą sovietinei armijai okupavus Lietuvą, Šv. Antano rūmus užėmė sovietinė valdžia, čia įsteigusi NKVD pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabą, tad patys rūmai ir kino salė tapo kretingiškiams nebeprieinami.
R. Žigas iš Kretingos grįžo į Šiaulius ir čia baigė įrengti naująjį šeimos namą. Čia su vaikais – 1936 m. gimusiu sūnumi Algimantu ir 1938 m. gimusia dukra Alvyda, taip pat 1940 m. birželį iš Mažeikių atvyko gyventi ir R. Žigo duktė Elena Žigaitė-Aukštinaitienė, kurios vyras Jonas Aukštinaitis Mažeikiuose dirbo Lietuvos saugumo policijoje ir 1940 m. pasitraukė į Vokietiją.
1941 m. kovo 26 d. buvo priimtas LKP (B) CK biuro nutarimas dėl „kontrevoliucinių ir socialiai pavojingų elementų“ suėmimo ir ištrėmimo iš Lietuvos. Juo R. Žigo šeimos likimas ir buvo nulemtas.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje E. Aukštinaitienės tremties byloje yra operatyvinės trejukės raportas apie tai, kad iš namo J. Jasinskio g. 8 Šiauliuose 1941 m. birželio 16 d. ištremti viso 5 „socialiai pavojingi elementai“ S. ir R. Žigai bei jų duktė Elena su 2 mažamečiais vaikais.
Ten pat pažymima, kad liko neištremtas sūnus H. Žigas, tuo metu gyvenęs Kaune, Trakų g. 13, kurio namuose nepavyko rasti. Tuo metu Kauno universitete Technologijų fakulteto mechanikos skyriuje studijavusiam H. Žigui pasisekė, nes jis tuo neramiu metu buvo iš Kauno išvykęs.
Kretingos Šv. Antano rūmai apie 1935 m.
Pagal sovietinio saugumo organų instrukcijas, šeimos galvos jiems kėlė didesnį pavojų, tad jie buvo atskiriami ir patalpinami į atskirus vagonus, nes jų laukė areštai ir kalinimas kalėjimuose, koncentracijos lageriuose.
Po varginančios kelionės gyvuliniuose vagonuose liepos 7 d. R. Žigo šeima atvyko į Altajaus kraštą, Staro-Bardinsko rajoną, buvo apgyvendinta Frunzės vardo pramonės artelėje.
Čia gyvenusieji darbingi žmonės dirbo sunkius miško ruošos darbus. Politinių kalinių ir tremtinių atminimą Rusijoje saugančios nevyriausybinės organizacijos „Memorialas“ duomenimis, paimtais iš Altajaus krašto „Atminties knygos“, R. Žigas buvo sovietinių represinių organų areštuotas 1941 m. gruodžio 7 d., NKVD „Ypatingojo pasitarimo“ 1942 m. gegužės 23 d. nuteistas 10 metų kalėjimo pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 10 dalį: „Antisovietinė propaganda ir agitacija“.
Kalinamas Barnaulo miesto kalėjime čia jis netrukus nuo bado, išsekimo, ligų ir mirė. 1989 m. gegužės 24 d. jis Altajaus krašto prokuratūros reabilituotas kaip stalininio teroro auka.
O R. Žigo šeimos laukė ilgi tremties metai ir sunkūs išbandymai, ypač karo metais, kai, trūkstant maisto, vienintelė šeimos maitintoja buvo dukra Elena, dirbusi prie sunkių miško ruošos darbų.
Jos gautą maisto davinį reikėjo dalinti į 4 dalis, nes S. Žigienė dėl sveikatos problemų negalėjo dirbti, be to, jai reikėjo prižiūrėti du mažamečius vaikus. Šeimai padėjo išgyventi miškas. Ten vasaromis tekdavo rinkti riešutus, kasti augalų šaknis ir pan., rinkti uogas, kad išgyventų ir žiemą.
Šeima glaudėsi viename medinio barako kambarėlyje, kur žiemą buvo gana šalta. Kiek lengviau gyventi tapo pokario metais, kai tremtiniai jau galėjo gauti iš Lietuvos siunčiamus Pagėgiuose pedagogu dirbusio H. Žigo siuntinius su maisto produktais, tarp jų – ir bulvių lupenomis, iš kurių buvo galima užsiauginti bulvių. Lietuvių tremtinius Sibire stebino vietinių gyventojų pasyvumas, nemokėjimas ir nenoras ūkininkauti, gyvenant derlingo juodžemio zonoje.
Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti R. Žigui 1915 m. išduota pažyma.
Žigienė, būdama gera šeimininkė, užsiaugindavo vieną kitą kiaulę, savo rūkytais mėsos gaminiais, kraujiniais vėdarais, šaltiena ir dešroms stebindama vietinius, ko jie dar nebuvo regėję. 1954 m. po sovietinio diktatoriaus Stalino mirties dukrai Alvydai, kaip ištremtai mažametei, sulaukusiai 16 metų, buvo leista grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Pagėgiuose savo dėdės H. Žigo šeimoje.
1953 m. S. Žigienės ir 1957 m. H. Žigo prašymai leisti grįžti tremtiniams į tėvynę buvo atmesti dėl neva šių žmonių „nusikaltimų“ pavojingumo sovietinei valdžiai, nors jų vienintelis „nusikaltimas“ buvo E. Žigaitės santuoka.
S. Žigienė ir jos dukra Elena į Lietuvą grįžo tik 1959 m. kartu su dauguma lietuvių tremtinių ir apsigyveno Pagėgiuose pas H. Žigą. Deja, netrukus jos turėjo persikelti gyventi į kitoje Nemuno pusėje įsikūrusį Sovietsko (buv. Tilžės) miestą, nes buvo ištremtos be leidimo gyventi Lietuvoje.
Nors SSSR 1956 m. diktatoriaus Stalino įvykdyti nusikaltimai buvo pasmerkti, Lietuvoje pokyčių buvo nedaug. Senieji A. Sniečkaus vadovaujami komunistai, patys buvę tremčių į Sibirą organizatoriai, trukdė tremtiniams ir politiniams kaliniams grįžti į savo tėvynę, susirasti gyvenamą vietą ir įsidarbinti.
S. Žigienė Sovietsko mieste 1970 m. ir mirė, palaidota Pagėgiuose, kai be jokios kaltės 18 metų sunkią tremtinės naštą nešusi E. Žigaitė-Aukštinaitienė Amžinybėn iškeliavo 1989 m. Klaipėdoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1995 m. R. Žigo giminėms po sudėtingų teisminių procesų pavyko atgauti jo statytus ir 1950 m. nacionalizuotus namus Šiauliuose, S. Nėries gatvėje.
Natūra grąžintas ir jam priklausęs sklypas Kretingoje, Savanorių gatvės rajone, tik, deja, jau ne miesto centre, o jo pakraštyje.
Manau, kad kretingiškiams būtų garbės reikalas savo miesto statytojo R. Žigo vardu pavadinti vieną miesto gatvių, kai iki šiol vaikštome ir gyvename dar iš sovietmečio paveldėtose „konstruktorių“, „melioratorių“ ir pan. gatvėse.
O Pranciškonų gimnazijai priklausančiuose Šv. Antano rūmuose galėtų atsirasti ir R. Žigo vardo salė, kuri primintų apie turtingą istoriją turinčių šio ir Pranciškonų gimnazijos pastatų tragiško likimo kūrėją ir statytoją, tapusį sovietinio stalininio režimo nusikaltimų auka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą