Bendruomenės narius, įvairias kūrybines pajėgas sujungęs aktorius bei režisierius Valentinas Masalskis sumanė Kulių miesteliui, kuriame pats neseniai apsigyveno, ir visam Plungės rajonui suteikti naują kultūrinę tradiciją - Sofijos festivalį.
"Kuliai - tvarkingas, grakštus, svetingas miestelis, į kurio istoriją įrašyta ne viena unikali asmenybė. Iškiliausia iš jų - Sofija Čiurlionienė. Šios moters fenomenas, jos ypatingas ryšys su M. K. Čiurlioniu leido mums pritraukti į Kulius apie 120 organizatorių ir dalyvių: Čiurlionių giminės narius, jaunus ir brandžius Lietuvos menininkus iš muzikos, teatro, vaizduojamojo meno, fotografijos, kino, šokio sričių... Idėja gimė prieš dvejus metus, šiemet ją realizavome ir tikimės, jog Sofijos festivalis taps kasmetis, tradicinis", - "Vakarų ekspresui" sakė V. Masalskis.
SOFIJA, studentė Krokuvoje.
Ištekėjo Šateikiuose
Sofija gimė bajoraitė, tačiau jos tėvai materialiai vertėsi sunkiai. Kai mergaitei buvo 7 metai, persikėlė gyventi į Kulius pas motinos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį. Tėvas klebonijoje ūkininkavo, mama padėjo šeimininkauti, o Sofija dėdės paramos dėka galėjo lavintis: iš pradžių mokėsi privačiai, paskui lankė Palangos pradžios mokyklą mergaitėms. Būdama 12 metų, Kuliuose susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu - jis tapo pirmuoju mergaitės lietuvių kalbos mokytoju.
ŠATEIKIŲ bažnyčia.
Vėliau Sofija mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje Peterburge, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904-1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau - filosofiją bei literatūrą. Grįžusi į Lietuvą, J. Tumo-Vaižganto paskatinta, įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Būdama vos 21 m., pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune skaitė pranešimą.
Sofija ir Mikalojus Konstantinas susipažino 1907 m. Vilniuje. Tuo metu dailininkas vadovavo "Vilniaus kanklių" draugijos chorui. Sofijos ir kitų entuziastų padedamas, rengė Antrąją lietuvių dailės parodą Vilniuje ir Kaune, pats joje eksponavo daugiau kaip 60 naujausių darbų.
1908 m. liepą pora kartu praleido Palangoje. Tuo metu Čiurlionis nutapė penktąją - "Jūros" - sonatą, diptiką "Preliudas ir Fuga", triptiką "Fantazija". Dviese planavo kurti operą "Jūratė".
Tų pat metų rugpjūtį ir rugsėjį sužadėtiniai lankėsi pas Sofijos dėdę dekaną Vincą Jarulaitį Plungėje, jos tėvus Kuliuose ir Kurklėnuose, vėliau abu išvažiavo į Druskininkus. Susituokė 1909 m. sausį Šateikiuose - mažame miestelyje netoli Plungės.
MAMA. (prie "Ištekėjo Šateikiuose") Sofijos motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė sėdi pirmoji kairėje. Šalia jos - brolis kunigas Vincas ir sesuo Julija. Fotografuota prie Plungės parapijos senosios klebonijos 1902-1905 m., fotografas nežinomas. (Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotr.)
Sofija atsiminimuose rašo: "Dėdė nori kelti iškilmingas vestuves - nenoriu. Kam man reikalinga ta Plungės "ponybė" - dargi šliūbo nesutinku imti Plungėje - prigarmės tiek žmonių į bažnyčią žiopsoti... Ne. Diplomatiškai įtikinu dėdę, kad šliūbas įvyktų Šateikiuose - ten klebonauja mielas kun. (Antanas) Bajorynas - nuvažiuosime, ir tyliai įvyks jungtuvės. Dėdė sutinka. Konstantinas atsiveš brolį Stasį - stud. pirmo kurso, atvažiuos mano mylimiausia draugė Marinė Skrutkowska - ir jokių balių."
"Kostui pagaliau buvo vis tiek, nors Plungė kažkaip rišo jį gilesniais ryšiais. Ten irgi bus gerai, - galvojo - mažiau žmonių ir intymiau, o antra - mažiau jausis skolingas dėdei, - atsiminimuose rašo menininko sesuo Jadvyga Čiurlionytė. - Vis dėlto ir tenai buvę nemaža svečių, pasakojo Stasys, grįžęs į namus. Nuotaika buvusi nepaprastai linksma. Kostas buvęs dėmesio centre, atrodęs laimingas, vartojęs sąmojį, daręs išdaigas. O Zosė kokia buvusi graži!"
Po vestuvių
Po vestuvių iš Plungės, sėdę į roges, jaunavedžiai išvyko į Mažeikius, paskui į Petrapilį.
Po dviejų parodų Petrapilyje buvo aišku, kad Kostas iš savo kūrybos nepragyvens. Namo apsisprendė grįžti anksčiau nei ketino. Iš Petrapilio parsivežė sunkų rusų kritikos įspūdį. Ir lietuviai, vietiniai rusai ir lenkai sutiko tylomis jo paveikslus Trečiojoje lietuvių dailės parodoje, kurioje Kostas eksponavo daugiau kaip 30 darbų. Be atgarsio praėjo ir muzikinis konkursas.
SOFIJA ir Konstantinas 1909 m., po vedybų.
Birželio pradžioje į Druskininkus atvyko vasarotojai, ir Kostas su Sofija turėjo užleisti jiems savo namuką. Laimei, netrukus gavo laišką iš Plungės klebono, Sofijos dėdės, kviečiantį jaunuosius paviešėti pas jį.
1909 m. liepą ir spalį pora praleido Plungėje. Kostas rašė tėvams: "Teta užleido namus, savo du kambarėlius, o pati išsikėlė į klėtį. Zosės dėdė jau daugiau kaip mėnuo išvažiavo į Šiaulius gydytis, tai esame beveik vieni."
Dienomis Kostas tapė, Sofija rašė knygą "Kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją", vakarop abu eidavo pasivaikščioti - pro kapines, per tiltą, keliu link Šateikių, per parką, kartais vaikščiodavo Kretingos keliu. Laiškuose artimiesiems Kostas rašo, jog kartą per savaitę atvažiuodavo Zosės mama pasižiūrėti, "ar gerai atrodome", arba jiedu važiuodavo dienai kitai į Kurklėnus - apie 8 kilometrus, kur motina nuomojo ūkį. Zosės gimtinėje Kuliuose gyveno tik tėvas - "dirbo berods monopolyje ir tik retkarčiais atvykdavo į Kurklėnus padėti žmonai".
 |
DĖDĖ Vincas Jarulaitis, pas kurį užaugo Sofija ir vėliau viešėjo su Konstantinu, Kuliuose turėjo stiprų pagalbinį ūkį. Jo šeimininkė buvo Sofijos motina Kymantienė. Palaikė glaudžius ryšius su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kunigaikščiu Mykolu Oginskiu. Plungėje įkūrė inteligentų grupelę - draugiją "Kultūra", vėliau išaugusią į Žemaičių draugiją.(Iš Gedimino Sriebaliaus fotografijų albumo "Kuliai") |
Laiškuose dailininkas pasakoja, jog Sofija, šalia rašymo, pradėjusi skambinti; pradėjusi tiesiog nuo Bacho ir labai gerai. Jau nebenešiojanti skrybėlės, kai eina pasivaikščioti, nes kartą, einant Kretingos keliu, "nei iš šio, nei iš to kaip perkūnas išlekia su dideliais ragais karvė ir, baisiai mosuodama uodegą, stačiai puola Zosę. Aš, žinoma, kaip vyras, be to, apsiginklavęs bambukine lazda su misinginiu bumbulu, drąsiai pastojau įsiutusiai karvei kelią... Paskui mums pareiškė savininkė, kad tai nepaprasta karvė, kone socialistė, nes puola tiktai ponias, pasipuošusias skrybėlėmis. Po to Zosė įsitaisė kepurę."
Pora buvo laiminga, tik Sofijai, kurią jis vadino Zose, Zosyte ir Zuliuku, pradėjo kliūti jo rūkymas. "Kasdien surūkau nuo 20 iki 25 papirosų. Zosei atrodo, kad ir tai per daug, ir ji būtinai nori mane visai atpratinti, bet aš laikausi, ir iš to ne kartą kyla šeimyninės scenos, kurios tuoj praeina, ir vėl būna nepaprastai gera."
Sofija pasiūlė važiuoti į Kulius, pas tėvą, kuris Kostui buvo padaręs molbertą, "net baisu kokį gerą - stiprų, patogų ir praktišką". Senolis irgi Kostui labai patiko: "Baisiai simpatiškas, originalus ir įdomus žmogus. Nedidelio ūgio, drūtas, su didžiuliais baltais ūsais. Kalba visuomet garsiai ir mėgsta pasakoti tiktai apie karalius, imperatorius, didžiuosius kunigaikščius, popiežius. Mokyklinės istorijos beveik nepažįsta, bet turi savo fantastinę ir šimtą kartų įdomesnę istoriją. Dažniausiai pasakoja dialogais... Baisiai vaišingas, tvarkos atžvilgiu pedantas ir su didele meile daro iš kadugių fantastiškiausias lazdas, kurias vėliau dalina į kairę ir į dešinę visokiems savo pažįstamiems... Mane vadina ne kitaip, kaip Monsieur le comte (ponas grafe), o Zosę - Madame la comtesse (ponia grafiene) ir bamba, šaukia, kad net darosi malonu."
Vienatvė Petrapilyje
1909 m. lapkritį Sofija išlydėjo vyrą iš Plungės. Prieš išvykdamas Petrapilin Kostas aplankė tėvus. "Rudens pabaiga buvo tamsi, debesuota ir siaubingai tyli. Mama pasislėpusi verkė, lyg ką nujausdama. Kastukas nerimavo ir nervinosi", - rašo sesuo Jadvyga. Tuomet šeima sužinojusi, kad Kostas ketina tapti tėvu. Sofija atvažiuosianti į Petrapilį vėliau, o vasarai grįšią atostogauti jau trise.
Petrapilyje Kostas skaičiavo dienas, kada atvyks Sofija. Pažadėjo jai tramdyti savo ilgesius ir liūdesius, tačiau jautėsi vienišas, erzino "rėksminga, triukšminga ir tamsi" aplinka, ubagiškas gyvenimas be perspektyvos.
"Jau vienas gyventi nebegaliu... Jau nebenoriu būti vienas, nes su Tavim šimtą kartų stipresnis ir šviesesnis esu." "Tu viena supranti mane, supranti mano nedrąsumą ir nesumanumą ir žinai, kur to viso pradžia." "Keistai kažkaip man atrodo gyvenimas nuo tada, kai atsiskyrėm... Viskas yra "tuo tarpu" ir "pusiau", ir savęs negaliu surasti visame tame. Tiktai esu tikras, tikiu, jaučiu ir įsisąmoninu, kas "buvo" ir "bus", o tai kas "yra", tartum kažkur dingo ir negaliu surasti. Ar patyrei tai kada nors? Kaip tatai keista. Negaliu su tuo apsiprasti. Pirmą kartą tokį jausmą patiriu. Dabartis man atrodo, kaip gatvės klegesys, kuris pasiekia, bet jo negirdi, susikaupęs prie darbo, o vis dėlto girdi."
Laiškai Sofijai buvo jo stiprybės šaltinis.
Pas vyrą Sofija išsiruošė iš Plungės gruodžio 11-ąją, bet ketino dar stabtelti Vilniuje dėl reikalų. "Kaip visa tai bus? Gal aš Tau nebepatinku, gal aš truputį įgrisau, o gal ką nors tokio pasakysiu, Zuliuk mielas, ką? Tu nepradėsi tuoj atvažiavus pykti? Tiesa?" - jaudinosi Kostas. Ar ji tikrai atvažiuos, ar norės dalintis su juo vargu, ar bus ta pati, kokią pažino Vilniuje, Palangoje, Plungėje?..
Praėjo gruodžio 20-oji, o žmona vis dar nebuvo atvykusi.
"Maniau, bene išprotėsiu; taip man buvo sunku, liūdna ir be galo ilgu... kažkokia keista sunkumo dvasia nusileido ant manęs, tokia didelė, su juodais sparnais. Ir buvo labai bloga. Aš nesiskundžiu, nors gailėjausi, kad nebesu vaikas ir negaliu taip dorai ir širdingai išsiverkti."
Kostas susirgo. Apie tai buvo pranešta Sofijai, ir ji atvyko Kūčių rytą. Popietyje ji susirado Kosto draugą Juozą Tallat-Kelpšą, paprašė užeiti pas juos ir nepalikti jos vienos su Čiurlioniu, nes jis jai pasirodęs labai keistas.
Psichiatras V. Bechterevas nustatė "didelį pervargimą" ir patarė išvykti. Sofija parašė į Druskininkus, kad abu atvažiuosią. Kostą per žiemą globojo broliai. Jis nebeimprovizavo, kaip seniau, ir nekūrė, teptuko taip pat neėmė į rankas. Kartais per dieną neištardavo žodžio, o kartais būdavo triukšmingai linksmas.
Dukters gimimas
Sofija tuo metu rašė: "Oras čia puikus, aplink pušynas - pasivaikščiojimai ir vonios labai gerai veikia. Nuotaika kinta į gerą, bet idee-fixe nepalieka." Kas buvo ta įkyri mintis, niekur neprasitaria. "Laikaus, nes turiu laikytis dėl jo - ir dėl kūdikio, kurs ateis jau gegužės mėnesį."
DUKRELĖ Danutė.
Kostas tarp savųjų, Druskininkų aplinkoje, su savąja Zose, atsigavo. Bet tai truko tik dvi savaites. Po to vėl užsisklendė savyje. "Pas mus blogai", - rašė Sofija vasarį, pridurdama, kad būtina guldyti į ligoninę. Žmona, brolis ir draugas išvežė Kostą į sanatoriją netoli Varšuvos. Iš ten jis gyvas nebegrįžo.
Draugai kalbėjo, kad tiesiog perdegė: nuo kūrybos, nuo meilės, nuo įtampos...
SANATORIJA prie Varšuvos, 1911 m.
Sofijai buvo likę trys kūdikio laukimo mėnesiai. Ji grįžo į Druskininkus, čia išbuvo ligi ankstyvo pavasario, po to išvyko pas savo studijų drauges į dvarą prie Minsko.
Iš sanatorijos žinios gerėjo. "Ramus jau mažne visai, vien sąmonė dar pritemus", - draugams rašė Sofija. Tikėjosi, jog liepos pradžioje vyrą išrašys iš ligoninės. "Rodos, važiuosime į Palangą prie jūros..."
Gegužės 30 d. gimė duktė Danutė. Kostui vasarą pagerėjo. Sofija tikėjosi, kad visi galės nuvykti į Palangą, tačiau liepą iš gydytojo gavo tokį pranešimą: "Atėjo visiška apatija - niekas nedomina, nieko nekalba, neklausinėja ir tikro brolio, kuris dažnai atvažiuoja iš Varšuvos aplankyti, beveik nepažįsta."
Viltis ir neviltis
Rugpjūčio mėnesį Sofija su dukrele persikėlė į Druskininkus, bet "sėdėti pas gimines be darbo buvo pernelyg sunku". Jonas Jablonskis jai pasiūlė lietuvių kalbos dėstymą Kaune. Ji ten išsiruošė su 10 mėnesių kūdikiu ant rankų.
"Pavasariop, - rašo sesuo Jadvyga, - atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: "Kastukas pasveiko!" Atsimenu, kaip tėvai, lyg vieno impulso pagauti, abu atsiklaupė ir abu verkė. Tai buvo dėkingumo ašaros. Po to sekė ir Kastuko trumpas atvirukas - "Vasarą praleisime Druskininkuose".
IŠSISKYRIMAS. Sofija ir Konstantinas prieš jį išvežant į ligoninę. (Nuotrauka iš knygos "M. K. Čiurlionis. Kūrėjas ir žmogus")
Bet po mėnesio jis buvo jau mirties patale. Po vieno pasivaikščiojimo sušalo ir susirgo plaučių uždegimu. Prieš mirtį dar spėjo atvykti Sofija. Ji rašo: "Kovo gale gavau telegramą apie staigų pablogėjimą ir nuvykusi ten radau savo vyrą be sąmonės." Galutinė mirties priežastis pagal žinią, gautą iš žmonos, buvo ši: "Staiga pasimirė kraujo išsiliejimu į smegenis" ("Židinys", 1926 m.). M. K. Čiurlioniui tebuvo 35 metai.
Vilnietė psichiatrė Danguolė Survilaitė iškėlė hipotezę, kad Čiurlionis sirgo "šizoafektiniu sutrikimu". Rusų psichiatras A. Tiganovas skelbia manąs, jog dailininkas kentėjo nuo "endogeninio proceso", pasireiškusio ir depresija, ir psichozės reiškiniais.
Dangaus muzika
Sofija mirė 1958 m. gruodžio 1-ąją, sulaukusi 75 metų. Paskutinę gyvenimo vasarą keliavo per Žemaitiją, Kulių ir Plungės apylinkes, rinko medžiagą apsakymams iš žemaičių buities. Stabtelėjo Palangoje, savo didžiosios meilės mieste. Vėlyvą rudenį atsigulė ligoninėn. Čia išgirdusi sapne nepaprastą muziką. Atsikėlusi pravėrė langą - dangus buvęs giedras, aukštai plaukiojęs vienas baltas debesėlis, o ant jo sėdi Kostas ir groja. Jinai pasijutusi sėdinti šalia jo, tik ant juodo debesėlio. "Palauk, kai baigsiu groti, tave pasiimsiu", - pasakęs Kostas." Papasakojusi šį sapną, jinai pridūrė: "Dabar tai jau tikrai pasveiksiu." Nepraėjus nė pusvalandžiui, ji mirė.
SU ŽENTU. Sofija Čiurlionienė ir žentas Vladys Zubovas 1938 m. Danutės vyras buvo grafų Zubovų giminės ainis. Abu susilaukė trijų vaikų: Dalios, Konstantino ir Vytauto.
Savo laiškus Kostui Sofija buvo sudeginusi. Jos dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė LRT laidoje yra sakiusi, jog 47 našlavimo metus ji neskaitydavo vyro laiškų, jų neliesdavo. Kai reikėjo atrinkti, išversti ir atiduoti knygos leidybai, pasiėmė juos skaityti, labai sunkiai išgyveno, ir to darbo nebaigė, po dviejų infarktų mirė.
Šaltiniai: Stasys Yla "M. K. Čiurlionis. Kūrėjas ir žmogus", V. Landsberis "Laiškai Sofijai" ir kt.
Iš laiškų Sofijai
"Mano vienintele"
Druskininkai, 1908 m. birželio 4 d.:
"Zose, Zose, mano vienintele. Kaip nuostabu buvo galvoti apie Tave, žiūrint į rausvėjančius debesėlius, į tolimą gimstančią šviesą, į kylančią dieną. Zose, ar Tu girdi tylą, kuri dabar mane gaubia - varlių kurkimas, medžių siluetai ir tyla. Siluete, glaudžiu ir myluoju Tave ir jaučiu Tavo lūpas ir matau akis ir ilgiuosi. Zosele! Ką tu galvoji dabar, ką jauti, kur esi, kad Tavęs čia nėra, kai aš toks laimingas? Atsimeni, kai drauge [Trakuose] irklavome? Atsimeni? Ar tiesa, kad būsime drauge Palangoje? Būsime? Zose? Zosele mano! Kastukas stipriai glaudžia ir myluoja Tave, bučiuoja stebuklingas Tavo žvaigždes ir yra labai laimingas ir ilgisi. Tavo Kastukas."
***
Druskininkai, 1908 m. birželio 9 d.:
"Beturiu 25 rub. - kas bus? Skaičiau, kad Palangoj grafienės Valevskos pensione esą kambarių nuo 50 kap. parai, tai nebrangu, tiesa? Maitinsiuos žuvimis, kurių iš anksto prisižvejosiu visai savaitei, rinksiu ir pardavinėsiu gintarus, kasdien duosiu pamokas grafienei Valevskai po 20 kap. už valandą, bet į Palangą važiuosiu. Pamatysi - niekas nepadės. Siluete. Kodėl nėra Tavęs čia šią akimirką, Zose, vienintele Zosele mano."
***
RAŠYTOJA visuomet pirmiau rašydavo vyro ir tik po to mergautinę pavardę: S. Čiurlionienė-Kymantaitė. (M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus nuotr.)
Druskininkai, 1908 m. birželio 24 d.:
"Žinai, Zose, nuogąstaudamas galvoju, kaip aš ten pas Jus atvažiuosiu, juk aš beveik visai neturiu drabužių. Atrodau kaip paskutinis driskius - tai, žinoma, menkniekis, bet liūdina mane, ir žiauriai pykstu ant savęs už savo aplaidumą. Et, kaip nors susitvarkys. Svarbiausia tai, kad po kokių 10 dienų pamatysiu Šviesiąją savo, ar ne tiesa, Zose? <...>
Įdomu man, ką tu tada su savo tapytoju darysi? Irgi skonis, fe! Reikėjo geriau su žveju susipažinti. Nėra geresnio už žvejį, sakau Tau. O tapyba - žinai, dėl tos tapybos į neviltį įpuoliau. Visą dieną šiandie tapiau ir vakare sunaikinau, o tai retai man pasitaiko. Nieko neišeina, o tai, kas jau yra, kabo ant sienos kaip sąžinės priekaištas ir šnabžda man visomis savo spalvomis apie negabumą, apie storaodiškumą ir kitus liūdnus dalykus. Zose, gal aš Tau to nerodysiu? Nepyksti? <...>
Man taip buvo liūdna ir sunku, kai Tu pykai ir šaukei ant manęs. Saulė atrodė man juoda, viskas manyje sustingo, o širdis buvo kaip riešutas spaustukuose, šiandien visai kas kita, nes gavęs laišką. Taigi nebepyksti?"
Peterburgas, 1908 m. spalio 15 d.:
"Ką tik gavau Tavo trečią laišką, Zosele, ir viskas baisiai man patinka, ir nuotaika pasitaisė, ir norom nenorom vėl pakėliau galvą aukštyn. <...>
Neturi supratimo, kaip ilgiuosi Tavęs. Kuo šviesiau jaučiuosi, ar kai matau ką nors gražaus, ar kai šiaip viduje kas suvirpa, tuoj bėgu pas Tave, ir glaudžiuosi, ir trokštu, ir ilgiuosi be galo. Žinau, kad esi mano gerasis genijus, kad už visa, kas gražu, Tau turiu būti dėkingas, o vis dėlto? Zose, aš bijau. Manyje yra kažkas brutalu, įtartina, kas mane daro nelaimingą ir tolina nuo Tavęs. Gelbėk mane, Zosyte."
Spalio 17 d.:
"Ei Zosyte, o vis dėlto jaučiu, kad ir Dobužinskis, ir visi jie - niekas, palyginus su vienu Tavo laišku - su viena raide. <...> Ei Tu, mažute mano, kad Tu žinotum, bet Tu nieko nežinai. Taigi žinok - baisiai ilgiuosi Zosės, bet taip, kad iškęsti sunku. Nesinori tikėti, kad visa tai buvo, Zose! Zosyte! Ar gali būti? O juk tai tiesa, kad žiurėjau į Tavo akis, glaudžiau ir glamonėjau Tave, ir Tu tokia šviesi, puiki mano. Dieve, kaip seniai tai buvo! Tiesa? Mano tu pasakiškoji visata."
Spalio 23 d.:
"Zosele mano mieliausia! Sveikinu Tave Plungėje, Tavo salkoje, salone, sode ir visur, kur buvome kartu - kaip gyvą matau visą Plungės aplinką, tą namą tokį rimtą ir sodelį su išsiklaipusiomis obelų šakomis, ir Tavo salką, supamąjį krėslą - visa tai matau ir labai ilgiuosi Tavęs tenai. <...>
Keista - kaip dėl tų visų nesėkmių (šiaip ar taip, materialinių) darausi nedrąsus su Tavim, pristingu drąsos myluoti ir glausti Tave ir kalbėtis - žinai, taip - su Tavim. Rodosi man, kad nusikaltau kažkaip, o siela veržiasi pas Tave, ir sunku ir liūdna kartais labai. Skaitau sau tada Tavo paskutinį laišką ir nurimstu, nes matau aiškiai kaip ant delno, kad Tu tikrai esi Žmona mano ir džiaugsme ir liūdesyje ir visam gyvenimui. Zose, tikrai? Mano Tu vaikeli mieliausias, mažute mano. O vis dėlto man labai liūdna, mintys painiojasi, ir verčiau palauksiu truputį iš Tavęs mylimų žodžių Tavo - ak! ir kodėl gi Tavęs čia nėra! Taip norėčiau į akis Tau pažvelgti, ir taip ramiai, gerai pakalbėtume. Bučiuoju delnus Tavo."
Lapkričio 28 d.:
"Galvoju apie Tave ir matau, kad aš toks menkas ir toks nevertas Tavęs esu, tiktai tikriausiai po laiminga žvaigžde gimęs - ir kad tai nieko, kad aš pasitaisysiu."
Peterburgas, 1909 m. lapkričio 26 d.: "Vienatinis mano šv. Jono Vabalėli, nepyk, bet Tu man esi tokia mažutė ir mylima, kaip gražiausia žvaigždelė danguje, ir kaskart tvirčiau žinau, kad Tu - visa mano laimė, ir visas mano likimas Tavyje. Zuliuk mielas, nepyk ir duokš man čia rankas savo mylimas ant kaktos; esu pavargęs ir labai glaudžiuosi prie Tavęs, ir žinau, kad Tu mane myli, tik Tu tuoj negali atvažiuoti, bet Tu atvažiuosi, ir tada jau viskas bus gerai, ar ne tiesa? Zosyte Vienintele mano!"
Gruodžio 4 d.:
"Zosele mano mieliausia, tai jau atrodo, kad apie viską parašiau. Vaikeli mano Vienatinis, tai reiškia, kad pasimatysime tik gruodžio 20! Dieve mano, kaip tatai dar baisiai toli. Motule mano, tai tu manai, kad aš ištversiu čia vienas be Tavęs tiek laiko."
----------------------------------------
CITATOS
Prof. Viktorija Daujotytė:
"Sofija kaip rašytoja neišsemia savo asmenybės gylio. Programiškai užsibrėžia daug, tačiau arba turi imtis kokio kito darbo, vykdyti kitas pareigas, arba tiesiog nuo idėjų nutolsta. Bet yra įstabių kūrinių. Jos kūrybos lauko kraštinės toli viena nuo kitos - sakysime, įstabioji, spalvingoji "Šventmarė" ir viso gyvenimo kūrinys "Giria Žalioji", dedikuotas M. K. Čiurlioniui. Nutolusios kraštinės rodo platų kūrybos diapazoną. Stipriausia, kai pasakoja remdamasi žemaičių koloritu. Ir kai pasineria į tautosaką."
YPATINGAS RYŠYS. Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių santykius yra pavadinusi "išskirtiniu reiškiniu Lietuvos kultūros istorijoje". Be Sofijos Čiurlionis nebūtų taip įaugęs į lietuvių kultūrą, o be Čiurlionio Sofija nebūtų tapusi tokia kūrybinga, gilia kultūros asmenybe. (Nuotrauka iš ciurlionis.eu)
"Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė buvo Mokytoja, ne tik konkrečia prasme, bet ir platesne - tautos ugdytoja, dvasinių, kūrybinių galių, doros ir darnos pradų skatintoja. Kad šiais momentais tikrai buvo artima Vydūnui. Manau, kad ir Stasiui Šalkauskiui. Buvo ir vadė, vadinasi, vedanti, labai pabrėžusi valią, susitelkimą, net kritiškai žvelgusi į lietuviškąją melancholiją, kartais artimą ir ištižimui, išglebimui. Sunki asmeninė istorija, bet savo gyvenimą, kai tik kiek atsigavo, valingai kreipė didelių uždavinių linkme, neleido sau užsidaryti gėlos ir liūdesio kiaute. Iš patirties žinojo, ką ir kiek gali padaryti valingas žmogus."
------------------------------------------------
FESTIVALIS KULIUOSE
16 d., šeštadienis
14.00-15.45 val. Kulių kultūros centro (J. Tumo-Vaižganto g. 6) salėje koncertuos pianistai Rokas ir Sonata Zubovai; Nijolė ir Vilija Sinkevičiūtės; saksofonininkas Petras Vyšniauskas; Kulių etnografinis ansamblis "Vaisgamta" (vad. Mirga Gulbinskienė); Kulių kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis (vad. Giedrutė Idzelienė); trupės "Aštuonetas" muzikos ir ritmo spektaklis "Kubas" (rež. Valentinas Masalskis, kompoz. Nijolė Sinkevičiūtė).
16.00-17.00 val. vyks bendruomenės piknikas "Sofijos šeštadieniai". Parke prie bažnyčios bus atidengtas Sofijos suolelis (skulptorius Mykolas Sauka).
17.00-17.45 val. Kulių kultūros centro fojė vyks literatūrinė - muzikinė kompozicija "Einu visas pas tave su tavimi" (Čiurlionio laiškai Sofijai); atlikėja aktorė Kristina Kazakevičiūtė, klarnetu gros ir laiškus skaitys Karolis Kaminskas.
18.00 val. bus rodomas dokumentinis filmas "Mūsų miestelis", nufilmuotas 2017 m. Kuliuose (rež. Elena Kairytė).
19.00 val. šokių vakarėlyje gros pianistas Rokas Zubovas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, aktorius Gytis Šimelionis; šokių pamoką ves studijos "Sfinx" šokėjai.
17 d., sekmadienis
Garsius knygnešius menantis jaukus, tvarkingas Kulių miestelis gali teisėtai didžiuotis savo bažnyčia, kuri minima šaltiniuose nuo 1644 metų. Rugsėjo 17 d. 13 val., prieš sekmadieninio mišias, Klaipėdos menų akademijos studentai gera akustika garsėjančioje Kulių bažnyčioje giedos sakralines giesmes, o po mišių, 14 val., bažnyčią užlies Petro Vyšniausko saksofonu ir vargonais atliekama klasikinė muzika. Festivalį uždarys Plungės simfoninio orkestro pasirodymas (vadovė Ieva Lygnugarienė, dirigentas Paulius Lygnugaris).14.00-15.00 val. Kulių Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje gros Plungės simfoninis orkestras (vad. Ieva Lygnugarienė, dirigentas Paulius Lygnugaris).
Renginys nemokamas.
----------------------------------------------------------
APIE KULIUS
Miestelis yra 17 km į pietvakarius nuo Plungės, prie plento į Klaipėdą.
Kuliai pradėjo kurtis XVI a. pabaigoje. 1644 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia.
Kuliai buvo grafo Zubovo nuosavybė, vėliau buvo parduoti Mykolui Oginskiui.
1831-1874 m. Kuliuose kunigavo kunigas šviesuolis Kazimieras Skrodzkis, mokęs tikinčiuosius lietuviško rašto, išleidęs lietuvišką katekizmą, rūpinęsis parapinėmis mokyklomis.
1898-1901 m. vikaravo Juozas Tumas-Vaižgantas. Klebonija buvo virtusi draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru.
Kaip buvo nuostabu galvot apie tave, įsižiūrėjus į tolimą gimstančią šviesą... Ar tu girdi tą tylumą, kuri dabar mane apgaubia? Tik medžių siluetai ir tyla... Ir tu...
M. K. Čiurlionis - S. Kymantaitei -------------------------
Koliške saka Kolee. Tas žuodi yra paimts iš kuršių kalbuos ir reišk akmenuotą proc kulėškių žuodelių yra koršių kilmies, o reišk tom patį - vietovę. Žemaitiška būtom Kūlee, vo kuršių kalba Kolee. Upelis Alonts kuršių kalba znuočėi žovį - meknė. Alonts - meknių upė. Dar svarbus yr koliškių kirčiavims. Tikle kaip koršių Kuršių kalba paplita visose Šiaurės vakarų - daunininkų vietuoviese. Meluodijas, šuokiai, jonkeliai.
Kuliškis Jonas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą