Labdaros valgykla – tikėjimo išbandymas

Pavalgo per 10 minučių

Praėjusio trečiadienio rytas. Gūsingas vėjas ir lietus neišvaikė valgytojų, prieš 10-tą ryto besibūriuojančių prie vienuolyno durų, į valgyklą vedančių iš J. Pabrėžos gatvės. Tačiau gerokai praretino kasdieninių valgytojų gretas, – tądien jų tesusirinko apie 30.

Lygiai 10-tą duris jiems atvėrė labdaros valgyklos šeimininkė Vita Petrauskaitė su savanore padėjėja Danute Mikulskiene: valgytojai šuoru įvirto į šiltą patalpą, kur ant stalų jau garavo iš anksto išpilstyta sriuba bei porcijomis išsinešti namo sudėti produktai – tądien duona, batonas, bandelės, dešrelės.

Užsiėmę vietas prie stalų, varguoliai garsiai sukalba maldą ir paskubomis sėda valgyti karšto viralo su mėsa bei daržovėmis. Po to, į krepšius susikrovę gėrybes, kiekvienas išskuba savo keliais. Veiksmas tetruko vos 10 minučių.

„Natūralu – visgi žmonėms nesinori užsibūti tokioje vietoje, juolab – būti kitų pastebėtiems. Nors žino tvarką, tačiau visko pasitaiko: užgaulioja viens kitą, kimba į plaukus ar atlapus. Bet tai – jų iš gatvės atsinešti reikalai“, – pastebėjo labdaros organizacijos „Rūpestėliai“ vadovė Akvilė Virbalienė.

Olytei uždega žvakelę

Valgykloje įrengtame altorėlyje pagarbiai laikoma ir Olytės nuotrauka.

Valgykloje įrengtas nedidelis altorius su šventųjų paveikslais, tarp kurių – ir pernai amžinybėn iškeliavusios ilgametės valgyklos šeimininkės legendinės varguolių globėjos Apolonijos Bernotienės, Olyte vadintos, nuotrauka su gedulo juostele.

„Nuostabios moterys: ir dabartinės šeimininkės, ir Olytė – bažnyčioje jai žvakelę kaskart uždegu. Joms tikrai rūpi varguoliai, jei aukoja savo laisvą laiką dėl mūsų, skurstančių žmonių“, – sakė „Pajūrio naujienų“ pakalbintas tądien valgykloje apsilankęs senjoras Jurgis Kriaučiūnas.

Vyras neslėpė, jog pirmąkart šios valgyklos duris atvėręs prieš 4-erius metus, bet pirmiau jam reikėję peržengti per savo puikybę. Visą gyvenimą dirbęs kultūros srityje, išgyvenęs 2 sudėtingas stuburo operacijas, dabar tegaunąs 234 eurus pensijos, todėl maistas, sakė, – stipri parama jo, vienišiaus, gyvenime.

Vida Staniuvienė drąsiai išklojo aplinkybes, atvedusias ją į labdaros valgyklą: balandį grįžusi iš įkalinimo įstaigos, šiandien ji neturinti nei iš ko, nei kur gyventi.

Kretingiškis Algis Karpas sakė visa savo gera išdalijęs kitiems, šiandien pats priimąs kitų pagalbą. „Jei žmonės neturėtų, kur pavalgyti, eitų vogti, plėšti, žudyti. Ir taip už gyvenimo borto išmestiems žmonėms nėra lengva – vien pernai 10 likimo draugų netekau“, – bėdojo 66-erių vyras. Tuo pačiu pasidžiaugė, jog valgykloje ne tik pavalgo, bet dar ir vakarienei parsinešąs maisto – konservų, kondensuoto pieno, daržovių, vaisių, kruopų, makaronų.

Prieš mirtį pasižadėjo tarnauti

Po Olytės mirties labdaros valgyklos šeimininkės pareigas perėmė ilgametė Kretingos ligoninės medikė Vita Petrauskaitė.

Kasdien valgyklos šeimininkės kaičia 80 litrų sriubos puodą, žiemą papildomai – dar 10 l. „Kas rytą ateinu 6-tą, iš vakaro pagalbininkai jau būna supjaustę daržoves, mėsą. Kai žmonės pavalgo ir išeina, vėl pradedame ruoštis kitai dienai“, – įprastą darbų ritmą apibūdino 78-erių dabartinė šeimininkė Vita.

Moteris sakė, jog ji, medikė – 45-erius metus dirbo Kretingos ligoninėj rentgeno laborante – į pagalbą ankstesnei šeimininkei Olytei atėjusi 2015-aisiais, savo sesers Valės paskatinta. „Prieš mirtį pasižadėjau Olytei perimti jos darbą ir savo pažadą esu pasiryžusi tesėti“, – atviravo ji.

Padengti ir sutvarkyti stalus, išplauti indus ir patalpas, supjaustyti daržoves V. Petrauskaitei padeda savanoriai iš tų pačių pačių valgytojų, viena jų – Irena Narvilienė.

I. Narvilienė neslėpė, jog jos gyvenimas taip pakrypęs, kad valgykloje su mažamečiu sūneliu ėmė lankytis nuo pirmųjų jos atidarymo dienų, po to apsigyveno Vaineikiuose, bet likimas vėl grąžino atgal – tačiau dabar jau ji ne tik prašo pagalbos, bet ir kitiems padeda. Ji sakė prisimenanti ir labai sunkų metą, kai Olytei nebuvo iš ko sriubos išvirti, kai jos važinėdavę pas ūkininkus, prašydamos paaukoti daržovių ir turguje rinkdavę kretingiškių išmaldą duonai.

Mecenatas – Maisto bankas

Nuo 2002-ųjų broliams pranciškonams siekiant, kad chaotiškas savanoriškas judėjimas įgautų tvarką, buvo įkurta labdaros organizacija „Rūpestėliai“ ir prie jos vairo stojo A. Virbalienė, dirbanti Klaipėdos universitete Slaugos ir socialinės gerovės katedros vedėja. Nuo tol vargana situacija pasikeitė.

„Atėjusi radau gerą širdį ir skurdą, kurį reikėjo paversti vadyba. Pirmas žingsnis – registruoti valgytojus, kad žinotume, kiek reikia produktų. Valgytojai manipuliuodavo, sakydami, kad neša maistą vaikams. Bet, kai klaipėdiečių bendrovės „Philips Moris“ remiami, sumanėme nupirkti kalėdines dovanas vaikams ir surengėme eglutę, į ją atėjo vos keli vaikai. Tuo pat metu mynėme kelius į Savivaldybę, pradėjome dalyvauti Maisto banko akcijose“, – pirmuosius veiklos žingsnius prisiminė A. Virbalienė.

Šiandien produktų šeimininkės turi apsčiai: daržovių kas rudenį suveža ilgamečiai geradariai ūkininkai iš Ankštakių, Kumpikų, Latvelių kaimų bei pavieniai žmonės iš savo sodų. V. Petrauskaitė sakė, jog šiemet ji užkonservavo 60 trilitrinių stiklainių žmonių suneštų agurkų. Kretingiškiai prineša virtų uogienių, – sukaupusi jų atsargų, šeimininkė varguoliams išdalija po stiklainiuką.

Tačiau pagrindinis mecenatas yra Maisto bankas, iš kurio 2-kart per savaitę tiekėjas Linas Puškorius parveža įvairiausių produktų. Kretingos rajono savivaldybė „Rūpestėlių“ labdaros valgyklai kasmet taip pat skiria 3 tūkst. eurų padengti komunalines išlaidas.

Nori ne meškerės, o – pagautos žuvies

„Rūpestėlių“ vadovė Akvilė Virbalienė 17-tus metus atsakinga už valgyklos vadybą.

A. Virbalienė sakė, jog didžiuma valgytojų šiandien yra senyvo amžiaus skurstantys ir ligoti žmonės, tačiau yra ir tokių, kurie šioje valgykloje užaugo.

„Jiems negalioja principas – duoti meškerę, kad patys pasigautų žuvį. Jie nori pagautos žuvies, – deja, mūsų visuomenėje yra tokių žmonių. O kad jų nebūtų, turėtų susitelkti įvairios Savivaldybės socialinės tarnybos – mes pamaitiname, tačiau žmogui vien tokio maisto neužtenka“, – pabrėžė A. Virbalienė.

Labdaros valgyklą po savo stogu priglaudę broliai pranciškonai taip pat nesitikėjo, kad ji gyvuos taip ilgai. „Broliams labai svarbu globoti mažutėlius, jie negali prieš tokius užtrenkti durų. Tie brolio Astijaus vadinami „pumpurai“ – tai visi žmonės, kuriems reikia Dievo pagalbos, neišskiriant nė labdaros valgyklos valgytojų. Manau, kad broliai, o ir mes visi, savotiškai per juos išbandome ir savo tikėjimą“, – apie aplinkybes, kodėl labdaros valgykla ligi šiolei gyvuoja po Kretingos pranciškonų vienuolyno stogu, samprotavo „Rūpestėlių“ vadovė.

Tam, kad kretingiškiai prisidėtų prie labdaros valgyklos, vis dar reikalingos miesto žmonėms, gyvavimo ir žinios skleidimo, rengiamas jau 4-asis tradicinis Šv. Pranciškaus – neturtėlių globėjo – bėgimas.

„Būtent miesto gatvėmis, kaip yra Europoje, nešime žinią, kad čia, Kretingoje, esame vieni dėl kitų. Esame pasirengę suprasti, užjausti, dalintis, nes nežinia, kokios negandos ir kada gali užklupti bet kurį iš mūsų “, – į skeptišką pastebėjimą, kad bėgimas turėtų vykti parkų takais, o ne centre, atsakė A. Virbalienė.