Mamos tiems, kurie tiktų į tėvus

Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje mūsų pašnekovai buvo tie žmonės, kurie, galima sakyti, yra arčiausiai ligonių, kai šie ieško peties, ant kurio be gėdos išverktų visą žmogiškąjį skausmą.

Žemiausioji personalo grandis be "juodo" darbo atlieka labai svarbią misiją: sugrąžina ligoniukams
galimybę prisikelti kūnu ir siela, pajusti prarastą žmogišką orumą, atmintį ir gyvenimo skonį. Slaugytoja užimtumui Danguolė, sanitarė Gitana ir bibliotekininkė Laimutė savo darbą laiko prasmingu.

"Šiems žmonėms reikia specifinės pagalbos ir nuoširdesnių santykių nei kitiems, nes jie jautresni ir nori, kad juos priimtų kaip ir visus kitus. Ir jaučia giliau, ne pinigai atsako jiems į esminius gyvenimo klausimus. Todėl dauguma jų - labai kūrybingi. Paskatintas kurti ir tai išdrįsęs, išlaisvina troškimus ir jausmus neįskaudindamas savęs nei kitų", - sakė moterys.

Jos geriau už kitus žino, kad žaizdotų sielų žmonės ne iš Mėnulio nukritę, jie tik yra pažeidžiamiausia mūsų visuomenės dalis.

Giliausi jausmai neišblėsta

"Maniškėje žemdirbių giminėje medikų nebuvo. O aš dar maža būdama piešdavau mergaitę dėvinčią kepurėlę su kryželiu ir taip iki dvyliktos klasės įsikaliau į galvą, kad turiu būti sesute", - sakė slaugytoja užimtumui Danguolė Paulauskienė.

Baigusi Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą mergina pirmąja darboviete pasirinko gimtajame miestelyje, arčiau tėvų.

"Penkerius metus mano mama dirbo psichiatrijos ligoninėje sanitare. Kai aš atėjau, buvo keista, įdomu, truputį baugu pacientų. Šešerius metus dirbau slaugytoja, o kai atsirado užimtumo centras, parinko mane, nes manė, kad maloniai bendrauju su ligoniais. Stresavau, nežinojau, ką jiems pasiūlyti. Pirmiausia senyvo amžiaus žmones, sergančius silpnaprotyste, Alzheimerio liga, sunkiai judančius, išvesdavau į kiemą, į miestelį pasivaikščioti žąsele, kaip mama su vaikais. Dabar kiekvieną rytą atliekame mankštą, parenku tokią, kad nesvaigtų galva, išvengtume kritimų ir traumų. Jeigu aš nerodyčiau - jie nedarytų, tas susėda ratu ir stebi kiekvieną mano judesį. Dabar jau įsiminė pratimus, mes net mename mįsles, žaidžiame atmintį gerinančius žaidimus", - pasakojo Danguolė, išjudinanti kiekvieną senolių raumenį ir sąnarį, kad nesustingtų.

"Dalindamasi gerumu, su kaupu sulauki grąžos", - įsitikinusi bibliotekininkė Laimutė Žiogienė.

Anksčiau slaugytoja pacientams parinkdavo temų apie širdies ligas, mitybą, kaip žvalinti organizmą, vėliau jie patys rinkosi pokalbių temas - apie meilę. Pasirodo, net atminčiai nusilpus, neišnyksta tikri jausmai, jaudina jaunystės prisiminimai.

"Aš net išsigąsdavau, kai kokia močiutė griebdavo man už rankos, bučiuodavo iš dėkingumo, kad jiems buvau dėmesinga. Bet dabar aš jiems dėkoju po užsiėmimų, kad buvau reikalinga", - pasakojo Danguolė.

Slaugytoja pastebi, kad jeigu žmogus buvo piktas, irzlus, paūmėjus ligai, paviršiun išlenda nemalonūs charakterio bruožai. Bet yra geruolių, kurie visada mato šviesiąją gyvenimo pusę. Kai kurie savo slaugytoją ir įsimyli, nes įsivaizduoja, kad jiems ji skiria ypatingą dėmesį. Bet ilgainiui supranta, kad Danguolė savo atjautos ir simpatijų atseikėja visiems po lygiai.

Atmintį sugrąžino daina

"Pasakau jiems, kad dainuoti reikia dėl to, jog plaučiai vėdintųsi, bet greitai jie ima dainuoti iš širdies, kaip kuriam išeina. Susiėjimai prie kavos pakelia nuotaiką, ištraukia žmogų iš tylos slėnio. Ligoniai nori individualaus bendravimo, išeina, jeigu mato, kad su kuriuo pernelyg įsigilinu į pašnekesius. Jie labai gražiai piešia - iš pradžių tamsiom spalvom, niūrius, piktus paveikslus, o prieš išeinant iš ligoninės akvarelės skaidrėja. Fantazija beribė - iš anapus pasaulio, kartais - iš kosmoso. Kitas tapo draugo portretą", - sakė Danguolė.

Viena senučiukė, serganti Alzheimerio liga, visiškai nekalbėjo, nesiorientavo aplinkoje, o pasiklausiusi, kaip kiti dainuoja užsiėmimuose, puikiai prisiminė dainų iš savo jaunystės žodžius.

Skyriuje mėgstama šokti poromis valsą ir tautinius šokius. Net ir sunkia psichikos liga sergantys su laiku pakyla ir kviečia šokiui partnerį. Susikuria romantiškos poros, norinčios atsiskirti, flirtuoti dviese prie kavos puodelio, pasidalinti lauktuvėmis iš namų ir svajonėmis. Ši gera patirtis davė impulsą Danguolei pakviesti savo vyrą šokti Švėkšnos tautinių šokių ansamblyje "Šalna", kai tik ištaikys laisvo laiko.

Danguolė mėgsta nerti, megzti, rankdarbius. Ji godoja savo aštuntą dešimtį baigiančius tėvelius, kurie yra pasišventę vienas kitam, myli ir savo gyvulėlius. Kartą, su paciente nuėjusi tvarkyti apleistų ligonių kapų, sutiko ten savo gimdytojus. Šie pasikalbėjo su dukros palydove, ir nustebo: "Jūs kaip geros draugės. Dabar mums ramiau, žinosime, kad tavo darbas nėra toks sunkus ir betikslis".

Kantrybė vietoje vaistų

VI skyriaus sanitarė Gitana Žvirblienė pripažįsta, kad jos darbe reikia turėti ir stiprius raumenis, ir kantrybę. Sunkius ligoniukus reikia ir pižama aprengti, ir į tualetą vedžioti, ir maudyti kaip vaikus, šukuoti. Kai sveikata pablogėja, sunkesni ligoniai ir lovas sumaišo, ir sienas nešvarumais išteplioja.

"Jie nori jausti švelnumą. Ir man dar nepasitaikė, kad kuris visai iš kantrybės išvestų. Juk mes ir saviesiems senoliams ne visada būname pakantūs, o kai miršta dėl to apgailestaujame, atgailaujame. Todėl darau, ką galiu, stengiuosi, kad ligonis nejaustų gėdos jeigu apsišlapina ar nebegali apsitvarkyti", - sakė Gitana.

"Turbūt žmogui sunkiausia, kai pats nebegali rūpintis savo kūno švara ir reikmėmis. Turiu įgyti jų pasitikėjimą", - sakė sanitarė Gitana Žvirblienė.

Ji prisipažino iš pradžių irgi bijojusi ligonių, nes buvo prisiklausiusi visokių nutikimų ir mitų apie jų agresyvumą. Bet baimes ir įniršį galima numaldyti paglostymu, maloniu žodžiu.

"Įsimintiniausia diena, kai grįžusi iš atostogų, pamačiau nušvitusius veidus. Viena moterėlė, ilgą laiką su niekuo nebendravusi, mano prišnekinta, prisijaukinta, pasitiko mane kaip mylimą dukrą", - pasakojo G. Žvirblienė.

Kūrybingos sielos

"Iš jų pasimokau dvasios ramybės. Jie trokšta knygų apie meilę, gyvenimą. Ligoniukai turi neįprastą humoro jausmą. Šis išsivaduoja ir atsiskleidžia per renginį, kai skaito savo kūrybą, vaidina spektaklį, kuriame, tarkime, vyrai persirengia moterimis, ir atvirkščiai", - sakė bibliotekininkė Laimutė Žiogienė, šiuo metu siekianti socialinio darbo mokslų bakalauro.

Kartais, kai šventė įsisiūbuoja, senbuviai su liūdna nostalgija prisimena liaudies kūrybos perlą, sukurtą sovietmečiu, kai psichiatrijos ligoninė labiau panašėjo į konclagerį, o ne į dabartinę atvirą bendruomenę: "Neišeik, neišeik tu iš Švėkšnos, nepalik sanitarų vienų. Lovos suverstos, ašaros byra nelaimingų likimo draugų. Su termometrais seserys vaikšto, o mes gulim lavonai gyvi, mūsų sieloj - negyjančios žaizdos, iš gyvenimo mes išbraukti. Tai nerūstauki, daktare mielas, kad tablečių praryjam šimtais, o kad reikia namo išvažiuoti, išvažiuojam vis tiek mes durnais".

Pasak L. Žiogienės, pacientai jaučiasi kur kas geriau, kai randa klausančių jų sukurtų poemų, kai pasidalina išgyvenimais, jie tampa lengviau pakeliami, susigyvenama su ligos sukelta kančia. Pasijunta išskirtiniai kaip meniškos sielos.

"Kartais žmogus pasakoja įvairius įvykius iš savo gyvenimo ir man sunku atskirti fantazijos tai ar tikrovė. Jie taip tuo tiki, kad ir mus įtikina. Iš pradžių viena moteris tikino esanti politikė, rašė potvarkius, laiškus į Seimą", - sakė Laimutė.

Būna ir užsidariusių savyje, mintimis esančių paraleliuose pasauliuose. Kartais prasitaria, kad bendrauja su šventaisiais, turi savų paslapčių. Ilgiau bendraujant jomis pasidalina ir tampa patiklesni.

Auksarankė Laimutė pina iš šiaudų sodus ir skrybėles, savarankiškai išmoko vėlimo. Jau buvo ligoninėje surengusi veltinių segių, rankinių, karolių, piniginių parodą.

"Sako, kad socialinį darbą studijuoja jautrios sielos žmonės, norintys padėti kitiems. Įsivaizduoju, kad galėčiau padėti ligoniams užmiršti ligą ir džiaugtis gyvenimu, atskleisti jų gebėjimus", - sakė ji.

Ivona ŽIEMYTĖ