Maži žingsneliai didelių svajonių link

Dar savo namų nepastačiusi šeima investavo pinigus į lėktuvų pakilimo taką prie Stepono Dariaus muziejaus-gimtinės.

"Žmogus turi gyventi ne tik sau", - tokį savo žingsnį aiškina R. Rubavičius.

Kodėl nusprendėte apsigyventi čia, Šakėnuose, Žemaitijos vienkiemyje, tarp miškų?

Su žmona Egle visada norėjome gyventi kaime. Teko gyventi ir Vilniuje, kai baigęs teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete laimėjau konkursą dirbti Nacionalinėje žemės tarnyboje. Kai dirbau sostinėje, žmona gyveno Alytuje. Dirbant valstybės tarnyboje gauti banko paskolą jaunai šeimai tuo metu buvo be šansų. Vieną sezoną sostinėje pragyvenau, užbaigiau administracinį projektą ir persikėliau į Klaipėdą, nes čia gavau geresnį darbo pasiūlymą.

APLINKA. Buvusių pelkių vietoje Rubavičiai iškasė didžiulius tvenkinius ir sukūrė įspūdingą sodybos aplinką. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Ieškojau vietos, kur apsigyventi Žemaitijoje, nes esu kietas žemaitis, net lietuviškai kalbu su akcentu. Judrėnuose gyvena mano mama. Iš pradžių nuomojomės sodybą Pėžaičiuose, bet sugrįžo jos savininkai. Stepono Dariaus memorialinio muziejaus-gimtinės muziejininkas Mečislovas Raštikis pasiūlė vietą čia, Šakėnuose. Ši sodyba buvo pati pigiausia, ją galėjome nusipirkti be paskolų. Kainavo 5 tūkstančius litų. Tiesa, ji stovėjo viduryje pelkių. Uodų čia buvo kaip Sibire, žolė kieme - iki juosmens. Kai nupirkome, tėvas pasakė, kad padirbau didelę kvailystę, Eglutės tėvai verkė, kad jų dukrą į Sibirą išvežiau. 2005 metais čia įsikėlėme.

Sodyboje buvo senas namas ir įgriuvęs tvartas. Namo langai viengubi ir tie patys perpučiami, užkalėme plėvele, tai nieko nematėme. Vanduo iš šulinio atsidavė pelke. Tokia buvo mūsų pradžia.

Daugelis miestiečių pagalvoja apie gyvenimą kaime, tačiau dažnam kyla klausimų, kaip vaikai pasieks darželius, mokyklas, būrelius. Kaip jūs sprendžiate šį klausimą?

Šiais metais jau keturi mūsų vaikai lankys mokyklą. Ją pasiekti paprasčiau nei mieste. Autobusiukas sustoja prie pat namų. Kiek sudėtingiau su papildomu ugdymu, nes trys vaikai lanko meno mokyklą Rietave. Tris kartus per savaitę juos vežioju.

Jūsų sodyboje traukia akį harmoninga aplinka, tyvuliuoja didžiuliai tvenkiniai, aplink juos mišku veda išpiltas takelis, kuriuo einate grybauti. Pasistatėte ir nedidelį rąstinį namelį.

Tai pirtis. Dabar gyvename pirties pastate, senojoje troboje gyvena šuo, ten yra ir mano darbo kabinetas. Jau yra ir naujo namo pamatai, tačiau kada jis iškils nedrįstame spėlioti. Pastatyti namus be skolų - labai didelis išbandymas, o skolintis nesinori.

Keista, jog savo namų nepastatę investavote pinigus į lėktuvų pakilimo taką prie Stepono Dariaus muziejaus-gimtinės.

Muziejininkas Raštikis, mūsų bičiulis, pasidalino nuogąstavimais, jog šalia muziejaus parduodamas sklypas, kurį aviatoriai naudoja lėktuvų pakilimui. Jis nerimavo, kad koks verslininkas, nusipirkęs sklypą, užsodins jį mišku ir pakilimo tako neliks. Tai 30 hektarų dydžio sklypas. Jį nupirkti man buvo nerealu, tačiau jo savininkas Idzelevičius, Stepono Dariaus giminaitis, sutiko pinigų palaukti. Mes sutarėme pavasarį, o iki Naujųjų metų pinigų sklypą įsigyti pavyko.

Tame sklype pakilimo laukas jau buvo, tačiau jis buvo neišartas, neišlygintas ir lėktuvai kilo jame ne ta kryptimi. Vien skrydžio lauką sutvarkyti gal 30 tūkstančių litų kainavo. Akmenis 11 kartų rinkome, arėme - 3 kartus. Kiek kartų kultivavom - net skaičių pametėm... Dabar laukas išartas, išlygintas, pakeista skrydžio kryptis, pagal vyraujantį vakarų vėją.

Kodėl jūs tai padarėte?

Žmogus turi gyventi ne tik sau. Žinoma, kad iš šito pirkinio jokios naudos nėra ir būti negali. Vertinu šį darbą kaip progą pasireikšti. Vakaruose yra tokia verslo etika, kad dalį pinigų turi skirti labdarai. Vadinčiau šį poelgį pusiau labdara, nes juk ir pats patiriu džiaugsmą tai darydamas.

Maniau, kad tokią labdarą sau leisti gali tik sėkmingas verslininkas. Kuo jūs užsiimate?

Aš konsultuoju Norvegijoje dirbančias lietuvių įmones mokesčių ir teisės klausimais. Norvegija pastaruoju metu labai sugriežtino darbo sąlygas užsieniečiams, siekia, kad visi steigtų įmones Norvegijoje, o daugelis lietuvių dirba Norvegijoje lietuviškose įmonėse. Tokią nišą suradau netikėtai ir jau dirbu 11 metų. Iš pradžių dirbau samdomu juristu, vėliau ėmiau dirbti savarankiškai ir dirbu čia, kaime, išvažiuoju tik su klientais susitikti.

Eglė: Tai buvo mano svajonė. Žmonės tuokiasi, kad būtų kartu, tačiau darbuose praleidžia didžiąją dalį savo laiko ir susitinka namuose tik rytais ir vakarais. Mano svajonė - būti su vyru nuolat - išsipildė. Buvau net pamiršusi, kad apie tai kažkada galvojau.

Jūsų svajonės pildosi. Apie ką dar svajojote?

Visada galvojau, jeigu turėsiu vaikų - tai daug. Štai ir turime - šešis. Vyriausiajam 12 metų, mažiausiajam - tik pusmetis. Visada bijojau didelių namų, man geriau jau didelis kiemas, bet mažas namas.

Rimantas: Kol kas taip ir yra, bet tokiai didelei šeimai reikia didesnio namo.

Arba dvaro... Papasakokite apie savo svajones, kurias puoselėjate įsigiję Stepono Dariaus giminaičių Idzelevičių sodybą.

Tuos įsigijimus tiek žemės, tiek sodybvietės, vadinu stebuklingais. Tikiu, kad tai Dievo atsakas į mūsų maldas. Mačiau, kad plikas laukas nėra perspektyvus, kad reikia dar kažko. Idzelevičiai jau buvo pardavę sodybą kitam žmogui, mes jam pasiūlėme nupirkti sodybą ir dar iš kito savininko nusipirkome gabalėlį miško. Dabar turime iš viso 47 hektarų valdą.

Įdomus sutapimas - senasis Dariaus kaimo pavadinimas buvo Rubiškiai, o mano pavardė Rubavičius, o senas variantas buvo Rubis. Galbūt kažkada senovėje mano protėviai čia gyveno. Dabar tyrinėjame istoriją. Sužinojau, kad Idzelevičiaus močiutė buvo Liaudanskytė ir mano giminėje yra buvę Liaudanskai. Išsiaiškinau, kad Idzelevičių sodybos vietoje anksčiau yra buvęs dvaras, Idzelevičius man davė dvaro inventorizacijos bylą. Dvaro pastatai nėra išlikę.

Kai aš įsigijau sodybą, namo jau nebuvo, o ūkinis pastatas - įgriuvęs. Svajojame tą dvarą atkurti. Šiuo metu vis dar tvarkome namų valdos dokumentus. Labai daug popierizmo. Kai popierius sutvarkysime - kitas etapas bus pirties projektas. Jau gavau leidimą kasti 2 hektarų dydžio ežerėlį. Turėtume milijoną - greitai padarytume. O kai neturime - tai mažais žingsneliais judame svajonės link. Gal jos ir neišpildysime, gal tik vaikai išpildys, jeigu Dievas duos...

Kas skraidys tame skrydžio lauke? Muziejininkas minėjo, jog Gargžduose sklandymo besimokantys vaikai vos du praeito amžiaus sklandytuvus turi ir tie patys nuolat genda.

Judrėnuose gyvena verslininkas Raimondas Rėbžda. Jis jau yra užsakęs pagaminti visai naują lėktuvą. Rudenį jis turėtų būti pagamintas. Jis padeda mums, pjauna pakilimo tako žolę. Tai labai didelė pagalba ir ji labai džiugina, nes rodo, kad yra ir daugiau entuziastų. Skrydžio laukas dabar jau geresnis nei Šilutėje. Jeigu muziejus drauge su Klaipėdos rajono savivaldybe įgyvendins sumanytą projektą atstatyti Stepono Dariaus gimtosios sodybos ūkinius pastatus ir atsiras vieta lėktuvams laikyti, tai šioje vietoje būtų aviacijos proveržis.

Todėl ir pats skraidyti mokotės? Galbūt tai - taip pat jūsų sena svajonė?

Daugiau mano žmonos svajonė, tik jai dabar dar maži vaikai trukdo, tačiau kai paaugs - ji skraidys, nes jai tai labai patinka. Aš skraidyti mokausi, bet jaučiu baimę skrisdamas.

Eglė: Aš užaugau Alytuje ir ten buvo aerodromas. Tad virš galvos nuolat matydavau sklandytuvus. Man jie labai patiko. Mama mano norą žinojo, tačiau labai bijojo, todėl neleido mokytis. O gyvenimas taip susiklostė, jog vėl gyvename šalia aerodromo, šalia žinomo lakūno gimtinės. Nekurstau savo svajonės, tačiau jaučiu didžiulį malonumą skristi.