Medingėnų žmonės pasirodė linkę nuvertinti savo paprastus, bet prasmingus darbus, tikino gyveną eilinį pilką gyvenimą, bet prašalaičiui matyti, kaip pro tą tariamą pilkumą prasimuša ryškūs audimų raštai, gražiai prižiūrimų sodybų spalvos ir šilta kaimynystės dvasia.
Vienas seniausių kaimų buvusioje Ceklio žemėje, kairiajame Minijos krante, žinomas nuo XII-XIII a. Užkopus į Pakilimo kalną matyti dalis kaimo panoramos. Bendruomenės rūpesčiu Minijoje įrengtas akmenų krioklys bei maudyklos ir pavėsinė. XVI a. čia buvo 3 500 gyventojų, šiandien liko vos keletas šimtų.
Įdomu, jog prie Šv. Trejybės bažnyčios stovi paminklas Vytautui Didžiajam. Senuosiuose Trakuose gimusį valdovą su šiuo kaimu sieja apylinkėje augantis 6,7 m apimties ąžuolas, spėjama, prieš 600 metų jo paties pasodintas, kai buvo atvykęs į savo dešiniosios rankos, Žemaitijos kunigaikščio Mingailos, valdas.
Nuotakų kaimas
"Nuskriaustas kaimelis, toks mažytis, ar palyginsi su Žarėnais?" - kuklinasi Adolfina Songailienė, prisiminusi, kad jauna atsikėlusi į Medingėnus II pasaulinio karo metais traukiantis vokiečiams rado beveik visą kaimą sudegintą. Moteris kūreno katilinę, veršelius šėrė, o vyras dirbo traktorininku.
"Mane mama išmokė siūlus apmesti, suverti, paklodes, vilnonius drabužius ir maišus išausti, o dukra Danutė geidė išmokti audimo raštų. Senoji kaimo audėjėlė Danutę kartą įkėlė į tas stakles, suvėrė, parodė - ir jai to užteko", - sakė moteris, apgailestaudama, kad išardytos staklelės jau užkeltos ant trobos aukšto, o ir siūlus pirkti per brangu.
Pagal žemaitiškus šarvojimo papročius velionio menę puošė juodai-žaliai raštuoti "divonai", tad Danutė nuo septyniolikos metų tokius ir audė. Jiems išėjus iš mados Danutė nusiaudė sau staltiesių, rankšluosčių, "kapų" (užtiesalų lovai). Puikus kraitis, tik jaunikį Medingėnuose rasti ne taip paprasta. Ponia Adolfina juokauja, kad duktė jaunystėje "didele baugšti" buvo, o dabar "jau peršoktas tiltas". Nebent našlys atsirastų doras, nes jauni kaimo bernai sugriuvus kolūkio fermoms visai vadžias atleido stipriuosius gėrimus ragaudami. O veržlesni jaunuoliai išvyko į airijas, ispanijas laimės ieškoti. Parduotuvėje, mokykloje ir pašte dirba beveik vien merginos. Tačiau Danutė nenusimena, nes kartu su tėveliais, dalyvaujančiais "Medingos" folkloro ansamblyje, dainuoja, į gastroles išvažiuoja.
Šeima prižiūri arkliuką, telyčėlių, kiaulaitę augina, bet mergina labiausiai mėgsta rūbininkės darbą vietinėje pradžios mokykloje. Ji labai myli mažuosius nenuoramas, kuriuos vadina širdies atgaiva. Danutė pasidžiaugė, kad kai bažnyčion iš Rietavo atvažiuoja vargonininkas Aloyzas Meškauskas, su kitomis moterimis ji gieda bažnyčios chore.
"Labai gražūs balsai, muzika, bet maloniausia, kad vargonininkas pradėjo giedoti mokinti ir vaikučius. Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį jie gieda per mišias", - sakė Danutė, dar kaip ryškų kaimo gyvenimo akcentą paminėjusi visuotinį Joninių šventimą.
Palikome Danutę prie siuvamosios mašinos drabužį taisančią, nes kaime nebeliko nei "šiaučiaus, nei kriaučiaus", tad išsižiojus bateliui taisyti reikia važiuot į Rietavą.
Tinginys lašinių nevalgo
Žmoną Virginą iš Tverų į Medingėnus atsiviliojęs Algirdas Budrys juokauja: "Jeigu stambesnių nebėra, gal aš ir esu stambiausias ūkininkas." Kolūkio laikais buvo buldozerininkas, mėšlus stumdė, statybose "arė". Sako, žemė čia tokia, kad kiekviename lauke gali visko rasti - smėlio, žvyro, akmenų, durpių ir molio. Gavo vieną traktorių iš ūkio, nusipirko arkliuką, ir pradėjo "šakėmis ūkį kurti". Grūdų augina tik dėl savęs, yra atsidėjęs pieninių galvijų bandos priežiūrai.
"Turėjom anuomet kiaulių, karvių, tik pinigų - ne. Vaikus reikėjo leisti į mokyklą - tris vaikėzus ir keturias mergelkas", - sakė ūkininkas, jau negalįs pasakyti, kurie pasiutesni buvo savo charakteriu. Buvo pabėgę ir iš namų, bizūno reikėjo, bet vaikus suvaldė, pristatęs šienauti. Du iš atžalų jau apženijo, du išleido po pasaulį pasidairyt. Po gimtų namų stogu liko tik dvi jauniausiosios dukros. Jis sako, kad nieko nėra smagiau, kaip gyventi dėl vaikų, turėti iš ko jiems rūkyto kumpio atrėžti, o svarbiausia, kad būsią kam ūkį palikti... Jau ketvertas vaikaičių sielos stygas virpina.
"Jeigu krioksi, nieko nepakeisi. Lašinukų, samanukės yra - ko daugiau reik? O kas neturi, tas tinginys", - sakė šiandien jau 60 galvijų bandą auginantis ir sunkmečiu nesiskundžiantis vyras.
Algirdo žmona ne tik gera gaspadinė virtuvėje ir tvarte, dabar ji ir kultūros namų vadovė. "Aš nieko nesakau, bile ji pati nori", - porino Algirdas, prisipažindamas, kad kitiems vis dar pavydi savo gyvenimo moters, todėl ne ieškoti jos einąs po vakaruškų, o pats folkloro ansamblyje gerklę plėšiąs, kojas kilnojąs. "Negi tas kojas vien tik šūde mirkysi?" - merkia akį dainuojantis ūkininkas.
"Aš ketinu dar ilgai gyventi, bet nestatau tvirtovės iš akmenų, nes turiu kitų įsipareigojimų - Europos Sąjungos paramos fondams. Turiu pabaigti kelis projektus, naują mėšlidę pastatyti", - sakė Algirdas, nekeikiantis "cirkininkų valdžios", o iš vietinės, kuriai niekas "iš aukščiau valiutos neduoda", irgi nieko nesitikintis. Jis žino - Dievas padeda tam, kuris pats sau padeda, kuris yra laisvas savo gyvenimą kurti, kaip protas ir užsispyrimas diktuoja.
Sveikatos šaltinis
Tarp netrukus žydėsiančių vyšnių skendinčioje sodyboje pietų pertraukos metu vyrą pamaitinti grįžusią užtikome visų medingėniškių gerbiamą felčerę Aldoną Laurinavičienę. Trys sūnūs jau gyvena savarankiškai, bet ranka pasiekiami - čia pat, Žemaitijoje. Ant felčerės darbastalio radome atverstą naujausią Filomenos Taunytės knygą. Garbingoje vietoje kabėjo šeimos relikvija - anytos jubiliejaus proga dovanotas paveikslas "Jėzaus malda prieš Paskutiniąją vakarienę", kuriam turėtų būti per šimtą metų. Šalia - šiuolaikės tapybos darbai.
Ponia Aldona nuo mažens norėjo būti medikė, tad jau tada gydė žemdirbių tėvelių auginamus paršelius. Bręstant dėl šio kilnaus pasirinkimo nekilo jokių abejonių. Beje, ištekėjo už veterinarijos gydytojo, dabar ūkininkaujančio.
"Gyvenvietė nėra nei labai perspektyvi, nei patraukli, kaip antai kylantys Žlibinai ar Staneliai. Kai prieš trisdešimt septynerius metus atvažiavau čia žvyrkeliais nuo Plungės, Mėdingėnai atrodė didelis užkampis. Ne daug kas pasikeitė, tik asfaltą išpylė. Prieš kelis dešimtmečius čia gyveno gal tūkstantis du šimtai gyventojų, dabar - apie penkis šimtus. Yra pilkas, paprastas gyvenimas", - sakė felčerė.
Jos prižiūrimi seneliukai ligų neišsigalvoja, atvirkščiai - kenčia, kol negalia visai prispaudžia. Vyrai išvis nesiskundžia, ir, žiūrėk, virsta kaip ąžuolai... Daugiausia kamuoja širdies ligos, kaulų skausmai, gerai, kad kaime nėra žmonių, kurie gyventų pusbadžiu - visi gauna pensijas arba socialines pašalpas.
A. Laurinavičienė sako, kad vienas ir mažesnes pajamas turėdamas gyvena sočiai, šiltai, o kitas ir dideles turintis, nemoka taupyt. Felčerė pasidžiaugė, kad jeigu bėda ištinka kokią kaimo šeimą - yra miškas kaimynų pečių atsiremti, draugiškų širdžių versmė - pasiguosti.
"Per metus čia gimsta 5-6 kūdikėliai, sumažėjo man darbo. Tekdavo skubėti pas ligonius ir naktimis, gelbėti, bet pasimiršta tos kasdienės pareigos. Kai kada žmonės primena kokį ypatingesnį atvejį, padėkoja už pirmąją pagalbą. Kartais komos ištikto ligonio namiškiams padeda ir mano buvimas šalia, kol greitoji atvažiuoja. Jie jaučiasi ne tokie vieniši, ne taip bijo", - kukliai pasakoja moteris, kurios rankos aprėpia ir nuosavo ūkio darbus.
Moteris džiaugiasi, kad šalia turi patikimą pagalbininką Petrą, su kuriuo kartu santarvėje išgyventa 33-eji metai. Jiedu laukia Velykų, kai suvažiuos sūnūs su šeimomis valgyti mielių pyrago, kimšto upėtakio ir firminio kepsnio.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą