Metų žmogaus titulą skiria Lietuvai

Įvertinimas visų, kurie palaikė

Rinkimuose P. Vaniuchinui savo balsų daugiausiai skyrė Salantų krašto žmonės, įvertinę jo triūsą, įamžinant Salantų krašto įžymybių – generolo Prano Tamašausko rašytojo Kazimiero Pakalniškio atminimą, taip pat Kretingos muziejui valstybės 100-mečio proga padovanojus vertingą asmeninę radinių, knygų, dokumentų kolekciją.

Tačiau redakcija sulaukė skambučių ir iš toliau – salantiškį žino ir jo pastangas krašto istorijai įvertino jo draugai bei kolegos, – tarp Salantų ir Vilniaus gyvenantis P. Vaniuchinas yra Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris.

Vakar „Pajūrio naujienų“ pasveikintas skaitytojų 2018-ųjų Metų žmogumi tituluojamas 40-metis P. Vaniuchinas sakė, jog tai esąs didelis įvertinimas ir svarbus titulas. „Manau, kad tai yra skirta ne vien man, o visiems žmonėms, kurie dirbo kartu, mane suprato ir palaikė, tai – šeima, gausus būrys draugų, ne vien salantiškių – neišskirsiu nė vieno, kad neįžeisčiau. Kiekvienas jų žino, apie ką kalbu, ir taip pat yra vertas šio garbingo Metų žmogaus titulo“, – kalbėjo jis.

Garbingas jau vien todėl, kad skirtas 2018-aisiais, Lietuvai švenčiant 100-metį. „Šie metai ir mano noras padaryti Lietuvai įsimintinų darbų, užsidegimas muziejui perduoti sukauptą paveldo kolekciją brendo jau seniai, tačiau startu tapo šie jubiliejiniai metai“, – P. Vaniuchinas akcentavo, jog šis titulas jį dar labiau įpareigos dirbti ne vien Salantų, bet ir viso Kretingos krašto žmonėms. Šiuo metu jis inicijuoja projektą dėl Salantų miesto riboženklio pastatymo.

Pasižadėjo dirbti Salantams

– „Pajūrio naujienos“ paklausė salantiškio, ar Salantų kraštui pasitarnauja jo visuomeninis darbas Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijoje, reziduojančiai Vilniuje. Kokius darbus Salantuose jis numatė nuveikti artimiausiu metu?

– Ši draugija leidžia gilintis ne vien į Salantų, bet visos Žemaitijos giminių, didikų genealogiją, jų indėlį į viso krašto kultūrą, visuomeninį gyvenimą. Konkrečiai dar negaliu įvardinti, ką padarysiu, bet patikinu – visą gyvenimą dirbsiu Salantams. Esu tam pasišventęs.

– Kada susidomėjote Salantų praeities tyrinėjimu, kas tai paskatino? Gal atsimenate kažkokį ypatingą daiktą ar atvejį, davusį tam postūmį?

– Būdamas paauglys susipažinau su garsiu Salantų kraštotyrininku bei muziejininku Aleksu Gapanavičiumi, palaikiau ryšius su menininku akmenkaliu Viliumi Orvidu, kurie buvo dideli patriotai. Jie ir uždegė mane meile savajam kraštui, – ji gimė ir brendo išvien su Atgimimu. O tai, kad panirau į kraštotyrą, susiję su vienu vaikystės atsitikimu: sykį mano tėvas (Gerandas Vaniuchinas, – aut. pastaba) atnešė seną skrynią, atvožė, o ten – senos nuotraukos, monetų kolekcija. Tėvas irgi domėjosi senienomis.

Pas savo „babą“ Germaną Vaniuchiną-Kungytę irgi vartydavau albumus su prieškario Salantų nuotraukomis, kurios yra lyg gyvas senųjų laikų veidas. Tai ir davė stimulą pradėti tvarkyti dokumentus, ieškoti, domėtis.

Unikalus miestas pasaulyje

– Salantus, jų praeitį pažįstate lyg savo vaiką. Kuo ypatingas šis Žemaitijos miestas?

– Prieš daugel metų vienoje darbinėje konferencijoje Paryžiuje kolega iš Madrido manęs klausė – iš kur esi? Sakau, o tu – iš kur? Jis – iš Madrido, o aš sakau – esu iš Salantų. Jis manęs: kur tie Salantai, o aš – kur tas Madridas? Tada ir pasakiau jam, kad Salantai yra pasaulio centras – pasaulio „bamba“. Iš tikrųjų Salantai yra vienintelis unikalus miestas visame pasaulyje.

– Kuo gi taip? Garsiai pasakyta...

– Vienintelis ant kalvos, kurio apačioje teka Salantas (juokiasi). Na ir kas, kad Roma stovi ant septynių kalvų, o ją supa Tiberis. Čia – unikalus kraštovaizdis, žmonės kalba sena žemaičių kalba, kurią visi privalome saugoti ir puoselėti.

– Ar Didžiojoje Britanijoje gimusi Jūsų 6-metė duktė Vaiga Ieva Salanta irgi šneka žemaitiškai?

– Sugrįžus sunkiai net lietuviškai tešnekėjo, bet aš pasakiau – privalai išmokti. Ir dabar jau ji „rokoujas“ žemaitiškai be lietuviško akcento. Žmona Rosita per 16 santuokos metų irgi išmoko kalbėti salantiškių tartimi.

Traukia ten, kur širdis

– Kiek dažnai, dirbdamas Vilniuje, vieno stambiausių prekybos tinklų atstovybėje, buvojate Salantuose?

– Kiekvieną savaitgalį, baigęs darbus, lekiu į Salantus. Čia praleidžiu visą laisvą laiką. Čia – mano šeima, draugai, šaknys, čia – mano istorija. Salantai man yra viskas. Parodykit bent vieną žmogų, kuris nenorėtų būti ten, kur jo širdis.

– Ko palinkėtumėt žmonėms, kurie Jus išrinko Metų žmogumi?

– Optimizmo, kurio mums trūksta, pozityvumo – šito irgi trūksta. Geros energijos, daugiau šypsotis ir būti stipriems žemaičiams. Dėl savo tvirto būdo pasaulyje ir esame išskirtiniai.

---

Kretingos rajono žmonės savo balsus dar atidavė: už darbėniškę Editą Gliožerienę, kleboną Antaną Blužą, trenerį Arvydą Balsevičių, jaunųjų šaulių vadą Gintautą Pogoželską, pedagogę Eugeniją Daniuk, režisierių Nerijų Gedminą ir Budrių bendruomenės pirmininkę Janiną Lukauskienę.