Negirdėtos Senosios Įpilties istorijos

Negirdėtos Senosios Įpilties istorijos

Tęsiame pasakojimą apie kuršių paveldo objektus Kretingos rajone iš archeologo, baltų šventviečių tyrinėtojo prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojos, semiotikės dr. Daivos Vaitkevičienės projekto "Vykinto keliai" ekskursijos "Kuršiai: nuo genties ištakų iki pražūtingo karo".

Viena svarbiausių kuršių vietų, anot V. Vaitkevičiaus, Senosios Įpilties piliakalnis su senovės gyvenviete ir šventviete.

Paskutinis bastionas

"Pirmieji šios teritorijos archeologiniai tyrimai buvo daryti tarpukariu. Kretingiškis Vladas Nagevičius, Karo muziejaus įkūrėjas ir direktorius, tuomet būdamas generolu, turėjo galimybes surengti ne tik šios teritorijos archeologinius tyrimus, bet net ir įamžinti juos begarsiame dokumentiniame kino filme. Taip Įpiltis tapo viena pirmųjų vietų Europoje, kurios kasinėjimai buvo nufilmuoti ir nufotografuoti iš viršaus, skrendant kariniu lėktuvu", - intrigavo ekskursijos dalyvius vadovas.

Vėliau gamtininkų ir archeologų ekspedicija Įpiltyje dar buvo surengta 1998 m. Jos metu buvo nustatyta, jog X-XI a. šioje vietoje buvo ganomos pievos ir dirbami laukai. Tai padėjo nustatyti atrastos kviečių, miežių bei šių kultūrų piktžolių žiedadulkių liekanos. Pylimas piliai pradėtas pilti tik XI amžiuje. Mokslininkai tai nustatė paėmę grunto mėginį iš šalia pylimo telkšančio tvenkinio dugno. Gruntas buvo iš XI amžiaus.

Įpiltis, anot V. Vaitkevičiaus, skirtingai nuo kitų kuršių piliakalnių, buvo kelių šimtų metų trukmės įspūdingas inžinerinis projektas. Įvažiavimas į piliakalnį iki šiol išlikęs toje pačioje vietoje, tačiau anksčiau patekti į pilį buvo įmanoma vieninteliu keliu - pro 8 metrų ilgio ir 3 metrų pločio tunelį.

SUPILTAS. Įpilties piliakalnis pilti buvo pradėtas XI amžiuje.

"XIII a. viduryje dirbami laukai buvo apleisti, mažėjo dirbamos žemės plotų. Tai sutampa su paskutine ir, deja, pralaimėta kuršių genties kova. 1263 m. krito dvi paskutinės kuršių pilys - Įpiltis ir Kretinga. Jos buvo užimtos ir sudegintos jau susivienijusio Kryžiuočių ir kalavijuočių ordino. Metraštyje paminėta, kad pilies gynėjai pasitraukė į Lietuvą", - kuršių istorijos pabaigą pažymėjo V. Vaitkevičius.

Kuršių palikuonys

"Kuršiai buvo viena pirmoji genčių po žiemgalių, kuri pralaimėjo. Nors 1260 m. Durbės mūšio pergalė buvo pakėlusi ant kojų baltų gentis. Buvo tikimasi išsivaduoti, tačiau sukilimas buvo nuslopintas pačiu žiauriausiu būdu - žudant visus vyrus, moteris imant į nelaisvę. Tie kuršiai, kurie liko savo žemėse, buvo priversti pasikrikštyti ir tapo baudžiauninkais. Tačiau, sakoma, kad buvo nedidelė dalis kuršių diduomenės, kuri apsikrikštijo, tačiau susitarė, kad jų žemės ir vardas bus išsaugoti.

Prieš kelis dešimtmečius latvių mokslininkai tyrinėjo kelių kaimų grupę prie Turaidos miestelio, vadinamą Kionigciems. Jų teigimu, keturiuose kaimuose gyveno kuršių didikų palikuonys, kurie dar prieš 100 metų su bet kuo nesituokdavo, pasižymėjo išskirtinėmis pavardėmis.

Vienas ypatingų dalykų, kurį išsaugojo ši bendruomenė, yra didelis (daugiau kaip kibiro talpos) apeiginis, medinis kaušas, iš kurio gerdavo apeiginį gėrimą. Dabar tas kaušas saugomas Kuldygos muziejuje.

Prie Kionigcems yra šventgirė. Vietos gyventojai ten nelaužia nė šakelės, elgiasi labai pagarbiai. Tik mirus žmogui ten užkuriama ugnelė", - pasakojo archeologas.

UGNIS, anot Vykinto Vaitkevičiaus, niekada nebuvo ant akmens degama.

Ugnis ir akmuo

Senosios Įpilties gyvenvietės pakraštyje guli didžiulis 7 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 1,5 metro aukščio akmuo. Ilgą laiką matoma buvo tik dalis akmens, 2008 metais vietos bendruomenė atkasė visą akmenį, kad pamatytų, koks jis didelis.

Pavadintas jis Aukuro akmeniu. Informaciniame stende šalia akmens rašoma, kad ant akmens kuršių gentys aukojo aukas. Pavaizduota nuotrauka, kurioje matyti ant akmens deganti ugnis.

KALBA. Pasak Vykinto Vaitkevičiaus, kuršiai turėjo savitą kalbą. Anot kalbininkų, kuršių kalboje garsas "g" kaitaliojasi su "dz" (gintaras - dzintars), "k" kaitaliojasi su "c" (kelias - cels), kuršiškais žodžiais laikomi "cyrulis", "zuikis" ir žemaičių dounininkų tarmė iš dalies yra kuršiška.

V. Vaitkevičius pažymėjo, jog niekada ugnis nebuvo deginama ant akmenų, nebent siekiant juos suskaldyti, sunaikinti arba kaitinant akmenis pirčiai. "Ugnis būdavo degama šalia akmens", - pabrėžė archeologas.

Karalienės lova

Pasak ekskursijos vadovo, apie Aukuro akmenį nėra užfiksuotų istorijų ar pasakojimų, patvirtinančių jo pavadinimą, tačiau yra pasakojimų, jog akmuo vadintas Karalienės lova.

"Karalienė, išlikusi pasakojimuose, be abejonės, yra dievybė ir šios vietos šeimininkė, globėja. Iš po akmens trykšta šaltinis ir šalia jo teka upelis, o kitapus jo yra kalnas, pavadintas Marijos kalnu. Sakoma, kad Mergelė Marija ten pasirodžiusi. Tikėtina, kad Marija užėmė prieš tai garbintos dievybės vietą.

Tik deivės ir ponios nieko nedirba ir gali gulėti lovoje arba sėdėti krėsle. Vienintelis joms leistinas užsiėmimas yra siuvinėjimas. Būtent ši veikla nurodo į deivę Aušrinę, kuri buvo įsivaizduojama pasirodanti savo soste prieš Saulei užtekant. Būtent ji siuvinėja ir jos prašoma užsiūti žaizdas", - sakė V. Vaitkevičius.


POKYTIS. Ant Alkos kalno stovinti koplyčia ir mažos koplytėlės patvirtina, kad šventumas šioje vietoje išliko.

Šaltinis trykštantis iš po Karalienės lovos, anot ekskursijos vadovo ypatingas tuo, jog teka rytų kryptimi. "Labai mažai tokių pavyzdžių, kad šventu būtų laikomas prieš saulę tekantis vandens šaltinis. Apeigos, kurios galėjo būti čia atliekamos, galėjo būti susijusios su pavasario lygiadieniu, kai Saulė teka tiksliai rytuose. Žmonės šią dieną eidavo prie šaltinių dar saulei nepatekėjus apsiprausti ir parsinešti švento vandens.

Ši tradicija savitai interpretuota ir krikščionybėje, Didįjį ketvirtadienį Jėzus plovė kojas apaštalams. Baltiškoje kultūroje gi buvo svarbu plauti veidą, kad jis būtų baltas, be dėmių, strazdanų, kurios buvo laikomos bausme už išardytus kregždžių lizdus", - pasakojo ekskursijos vadovas.

Ant Alkos kalno

Įpilties kompleksui priklauso ir Alkos kalnas, kuris nutolęs nuo piliakalnio daugiau kaip kilometro atstumu.

"Dabar kalnas apaugęs medžiais: beržais, pušimis. Mišku šių medžių nepavadinsi, labiau tinka žodis "gojus", kuris XVI a. lietuvių kalboje pakeitė žodį "alka". Mokslininkai pagal žiedadulkių tyrimus patvirtina, kad X-XIII a. Įpiltyje gausiausiai augo beržai ir pušys", - tęsė pasakojimą archeologas.

Alkos kalnai, pasak V. Vaitkevičiaus - yra kuršių ir iš dalies žemaičių vizitinė kortelė. "Alka arba alkas - tai šventovė, kurią sudaro keletas svarbių sudedamųjų dalykų: kalnas, miškelis, šaltinis, upelis. Visi šie komponentai yra ant Įpilties alkos. Tai, kad šiandien čia stovi koplyčia ir mažos koplytėlės, tik patvirtina, kad šventumas šioje vietoje išliko iki šių dienų", - pažymėjo ekskursijos vadovas ir paskaitė keletą 1993 m. apie šią vietą užrašytų vietinio gyventojo Antano Nongaudo, gimusio 1942 m., ir kitų žmonių pasakojimų.

"Alkos kalnas, nes išeina ten nubaus žmogų, paliks be maisto. Išeina, kad anie alko ten. Nuo to alka."
"Pasakojo, kad švedai tą kalną supylė ir apsigyveno, rabavojo. Kalne yra aukso paslėpto prancūzų, o ne švedų. Gal net 6-7 bačkos. Kalno šiaurės rytų krašte yra durys, sklepas toks, bet dabar jo nerasi, nematyti, užslinkęs. Aš sapnavau, kad švedai, jų kariuomenė per šv. Jurgį atjojo rabavoti ir savo aukso pasiimti. Tai kaip bus?"
"Tėveliui mano visąlaik per sapną sakė, taip tikrai buvo. Tris kartus jam sapnavosi. Sako aik ant kalno kasti. Alkos kalno. Atrasi daug bažnytinių dalykų. Ale mūs tėvelis nekalbus buvo, mums tada nepasakė, o ir pats nėjo."
"Kartą, kur kalnas yra, motina, tėvas išėjo, tik brolis paslikęs buvo su mum ir šuva mūsų lakstė. Žiūrim, pareina nuo kalno sena, sena moteriškėlė. Puolėm prie šuns, pririšt, o moteris, o ta kaip kartas prapuolė."
"Pasitaikė man per naktį žiūrėti, kad čia visur palei kelią prie kalno dega. Visas kalnas dega. Kaip dieną šviesu."
"Kalną norėjo švedai atpirkti ir perkasti dėl to savo aukso, bet karas aniems sutrukdė. Sako, kai jūra užšals, ledas bus, švedai vėl ateis."

Bus daugiau.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder