Vasario 4-ąją 19 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose vyks neeilinis renginys, kuriame "nerijiečiai" susitiks su jų tradicijas tęsiančiu ir ansamblio muzikinį paveldą ir šiandien populiarinančiu to paties pavadinimo ansambliu, įkurtu 1992-aisiais, bei gausiais ir garsiais bičiuliais.
Vien pačių "nerijiečių" renginyje dalyvaus per dešimt. Keliskart sudėtį keitusiame ansamblyje dainavo ir muzikavo tokios lietuviškos estrados pažibos, kaip Stasys Povilaitis, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Birutė Petrikytė, Laima Žemaitytė, Edmundas Kučinskas, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas ir gausybė kitų.
"Nepaisant tos lengvos, nepastebimos laiko tėkmės, jis sudėlioja viską į vietas. Manau, lėkimo, skubos, materialių dalykų garbinimo laikais ypač vertingas nuoširdumas, tikras gyvas bendravimas. Viliamės, kad šis koncertas suteiks jo visiems dalyviams - tiek atlikėjams, tiek publikai", - sakė koncertą organizuojanti B. Petrikytė.
Įspūdingą renginį filmuos ir vėliau transliuos Lietuvos televizija. "Nerijos" fiesta tęsis ir koncertui pasibaigus - dainininkai rinksis į furšetą viešbučio "Navalis" restorane.
Unikalus repertuaras
1970-aisiais įkurtas "Nerijos" ansamblis, daugelio požiūriu, pranoko savo bendražygius ir konkurentus - kitus valstybinės Filharmonijos estradinius kolektyvus, turėjusius populiariosios muzikos kalba masėse skleisti socializmo nuotaikas ir tiesas.
Visi "nerijiečiai" sutaria, kad apie ilgą ansamblio gyvenimą, jo narių likimus bei muzikinį paveldą galima kalbėtis ne vieną valandą, kita vertus, paklausus, kokia jo sėkmės paslaptis, nereikia ilgai mąstyti - pasak dainininkų, labiau už viliojančią rampų šviesą akino ypatingas ilgamečio ansamblio vadovo Romualdo Bieliausko talentas, muzikinė ir profesinė nuojauta, kurios dėka ansamblis iš suplanuoto "oficiozo" nejučia tapo vienu iš madingiausių savo laikų muzikos kolektyvų.
Anot dainininko ir muzikanto Antano Čapo, "Nerija" unikali vien tuo, kad kiekvienais metais rengė naują muzikinę programą. Sausis paprastai buvo skirtas vadinamajam repeticiniam periodui. Programą turėdavo išklausyti ir palaiminti valdžia. Tam reikėdavo laikytis sovietmečiu privalomų normų, kurių esminė - nepagailėti propagandinės tematikos rusiškų dainų.
Ansambliai sukosi kaip įmanydami - per perklausas "atkaldavo" atitinkamą programą, o per koncertus nuobodžių socialistinių kūrinių dažnai atsisakydavo. Ypač sekdavosi atokesniems miesteliams, kur tikimybė per koncertą sulaukti kontroliuojančių "ausų" buvo mažesnė.
Dainų atranka buvo griežta - jas "išbandydavo" pirmųjų koncertų metu, jeigu kuri publikai neypač patikdavo - buvo taisoma arba guldavo į stalčių. Šitaip "Nerijos" repertuare likdavo tik geriausi pasirodymai ir melodijos.
Koncertų programą papildydavo vedėjai, kurių garsiausias - Juozas Zavaliauskas, vesiantis ir vasario 4-osios renginį.
"Tais laikais visa programa buvo kuo išsamiausiai pristatoma dviem - lietuvių ir rusų - kalbomis. Be to, pauzes tarp "Nerijos" pasirodymų, kol muzikantai ilsėdavosi, užpildydavau pokštais ir humoro monologais. Tais laikais tarp eilučių jau "pavarydavau" ant valdžios - žmonėms labai patikdavo", - sakė jis.
Sovietmečio prodiusavimas
Šių dienų jaunieji dainininkai veržiasi į atlikėjų atrankas ir muzikinius realybės šou, galinčius atverti kelią į sceną. Praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį panašiu prestižo reikalu buvo Filharmonijos ansambliai.
Pasak "nerijietės" Laimos Žemaitytės, einant į dainininkų atrankas, kurių komisiją sudarydavo muzikos specialistai, kinkos drebėdavo ne juokais.
"Nepakako vien turėti gerą balsą. Nemažai daliai šių dienų žvaigždučių koją būtų pakišusi prasta dikcija, tartis", - sakė ji.
Pačiai L. Žemaitytei kelią į "Neriją" atvėrė atsitiktinumas. Jaunutei dainininkei teko pavaduoti netikėtai susirgusią kolegę ansamblio "Oktava" įrašų Latvijoje metu. Šitaip 16-metė Laima tapo viena trokštamiausių ano meto vokalisčių, kurią kvietėsi įvairių ansamblių vadovai. Ji apsistojo ties "Nerija".
Ansamblyje dainavęs ir gitara grojęs A. Čapas muzikoje nebuvo naujokas, bet į R. Bieliausko akiratį pateko tarnybos kariuomenėje - kariniame orkestre - metu.
"Kai per vieną muzikinį vakarą pamačiau jį besiklausantį - pakirto kojas iš nerimo. Per pertraukėlę R. Bieliauskas priėjo ir be ilgų įžangų pasiūlė po kariuomenės ateiti į "Neriją". Pamėginkite įsivaizduoti, kaip sunku man buvo ištverti dar pusantrų karinės tarnybos metų", - juokėsi A. Čapas.
Gitarą - pro langą
Darbas ansamblyje buvo prestižinis, tačiau nelengvas. Metinis krūvis - 8 mėnesiai kasdienio triūso po 2-3 koncertus per dieną, ir apie 4 mėnesius vadinamojo poilsio - repeticijų, atostogų ir retų laisvadienių.
Kolektyvo gimtaisiais namais buvo Klaipėdos filharmonija (dabar - Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia), prie kurios kasų miestelėnai dažnai stumdydavosi eilėse nuo ankstyvo ryto. Tačiau intensyviai dirbant būdavo migruojama po visą Lietuvą - įsikūrus didesniame mieste, per nustatytą laikotarpį buvo koncertuojama visuose jį supančiuose miesteliuose, įvairių įvairiausio dydžio salėse ir salytėse.
Pasak A. Čapo, kartais autobusu buvo privažiuojama prie pat scenos lango, pro kurį atlikėjai jau pasipuošę įlipdavo į pakylą. O kartais pro tą patį scenos langelį tekdavo iškišti gitaros grifą - nes erdvės gausiam kolektyvui buvo paprasčiausiai per mažai... Skirtingai nei daugelis šių dienų šalies popatlikėjų, "Nerija" į koncertus važiuodavo gausia sudėtimi, su pučiamaisiais, būgnais, violončele, smuikais, gitaromis ir t. t.
Dabar sunkiai įsivaizduojama, kad vietinio atlikėjo koncertas į renginį galėtų sutraukti keletą ir net keliolika tūkstančių žmonių. "Nerijos" laikais didžiausiose šalies salėse - Vilniaus sporto rūmuose, Kauno halėje - tekdavo rengti po keletą koncertų iš eilės, prisiminė B. Petrikytė. Kolektyvui plojo kitų Tarybų sąjungos respublikų, Vokietijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos, Švedijos ir net Mozambiko publika.
"Uždėjo kokybės ženklą"
Stasys POVILAITIS, dainininkas
Kas man yra "Nerija"? Pirmiausia - jaunystė. Puikus profesionalus kolektyvas ir kartu draugų kompanija, kurioje nebuvo dvaro intrigų - nebent bičiuliški pasišaipymai. Nuostabus vadovas, su kuriuo ansamblis pakilo į aukštumas. R. Bieliauskas kaip reta mokėjo balansuoti tarp to, kas patinka muzikantams ir publikai, turėjo pedagogo gyslelę, mokėjo įtikinti, bet nebuvo užsispyręs. Kodėl teikiame itin daug reikšmės jo vaidmeniui? Reikia suprasti, kad tais laikais nuo vadovo priklausė viskas - repertuaras, buitis, santykiai kolektyve, galiausiai atlikėjų tarifikacija. Viskuo rūpindamasis R. Bieliauskas mums buvo tarsi šeimos galva. Visa tai lėmė, kad "Nerija" tapo itin populiari ir uždėdavo kokybės ženklą kiekvienam prie ansamblio prisijungusiam atlikėjui ir muzikantui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą