Neringa ieško kopų sargų

Pasak KNNP vadovės Aušros Feser, daugeliui iš pirmo žvilgsnio atrodantis lengvas, malonus ir poilsiu kvepiantis darbas yra kur kas sudėtingesnis. „Jau turime ne vieną pretendentą, tačiau visa keturių žmonių komanda dar nesuformuota. Kopų sargais nori dirbti patys įvairiausi žmonės: nuo odontologijos studentės iki mokslų daktaro. Visiems paaiškiname, kad greta romantikos, nuostabios Kuršių nerijos gamtos laukia ir alinantis darbas, todėl tik ištvermingiausieji ir labiausiai motyvuoti ryžtasi jį dirbti“, – „Lietuvos žinioms“ sakė ji.

Be kita ko, nuo gegužės 26 d. iki rugsėjo 15 d. patekimas į pusiasalio perlu vadinamo Naglių gamtinio rezervato pažintinį taką – mokamas. Kaina bus tokia pati, kaip ir pernai – 2 eurai žmogui.

Po atviru dangumi

Kuršių nerija garsėja didžiuoju kopagūbriu pamaryje, mirusiosiomis, baltosiomis kopomis, kurios akylai saugomos nuo nedrausmingų poilsiautojų. Šiemet nuo birželio 1-osios iki rugsėjo 1-osios Naglių gamtiniame rezervate bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje kasdien budės KNNP reindžeriai, kopų sargai.

Norintys dirbti šį darbą dar gali kreiptis į parko direkciją iki šios dienos. Tie, kurie praeis atranką, galės pasigirti einantys vienas egzotiškiausių pareigų šalyje.

A. Feser pasakojo, jog nemažai besikreipiančių pretendentų klaidingai įsivaizduoja savo darbą ir galvoja, kad užteks tik pasivaikščioti vaizdingomis kopomis, pakvėpuoti grynu oru ir pasimėgauti gamtovaizdžiais.

„Šiemet kreipėsi ir odontologijos studentė, ir miškininkai, ir mokslo daktaras. Net vieno televizijos serialo aktorius, kuris, sužinojęs informaciją, persigalvojo. Kopų sargai dirba pamainomis kas 2 dienas: po vieną rezervate ir draustinyje. O būti savo poste tenka net 11 valandų per dieną: nuo 9 ryto iki 20 val. vakaro. Tai nėra lengva, nes tenka dirbti po atviru dangumi, kuris gali ir lietumi apšlakstyti. Ypač sunku per vasaros karščius, nes kopose nėra, kur pasislėpti šešėlyje“, – teigė nidietė.

Manantys, kad kopų sargo darbas yra pelningas, taip pat nusivilia, nes atskaičius mokesčius darbuotojas gauna per 300 eurų per mėnesį. Tiesą, už nakvynę mokėti nereikia, nes apgyvendinimu pasirūpina KNNP direkcija.

„Darbo specifika daugelį atbaido. Būna dienų, kai rezervatą aplanko 500 ir daugiau žmonių, o kopų sargo darbas yra ne tik prižiūrėti, kad nenukryptų nuo pažintinio tako, nelaipiotų smėliakalniais, nesileistų nuo jų.

Reindžeriai privalo bendrauti su lankytojais, pasakoti jiems, kas ir kodėl yra saugoma. Pavyzdžiui, šiemet Nagliuose daug kam naujiena bus išvysti specialias smėlio „šukas“, tokias medines smilčių gaudykles, kurių ten pristatyta gausiai. Tad teks paaiškinti, kam jos skirtos. Stengtis užsiimti prevencija, šviesti lankytojus, pasakoti apie gamtines vertybes“, – niuansus dėstė KNNP direktorė. Reindžeriams reikia pasiruošti susidurti ir su nemaloniomis ar net kuriozinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, pernai vienas lietuvaitis taip norėjo nučiuožti žemyn aukšta kopa, kas yra griežtai draudžiama, jog net buvo pasiryžęs 100 eurų sumokėti.

„Be abejo, tokie dalykai neįmanomi. Sulaukiame ir jaunavedžių, kurie būtinai turi nuklysti nuo pažintinio tako dėl nuotraukų. Visgi stengiamasi labiau motyvuoti žmones nesielgti chuliganiškai, ne pagal rezervato lankymo taisykles, nei pulti juos bausti piniginėmis baudomis. Žinoma, jei lankytojas piktybiškai elgiasi, neklauso, tenka imtis kraštutinių priemonių“, – teigė A. Feser.

Įspūdžių paletė

Geriausiai kopų sargų kasdienybę žino jau dirbę šį darbą. Viena vilnietė „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad atsilaikyti prieš gamtos išdaigas nėra paprasta.

„Ir saulė kepina, ir lietus lyja, ir vėjas siaučia, keldamas smėlio audras. Vienoje vietoje nebūname, daug vaikštome, tačiau labiausiai vargina ne tai. Daugiausia jėgų reikalauja psichologinis darbas, nes kasdien tenka bendrauti su įvairiais, kartais ir agresyviai nusiteikusiais žmonėmis“, – tvirtino ji.

Daug rūpesčių sukelia ir tradiciškai birželį Kuršių neriją užplūstantys moksleiviai.

„Kai kada juos lydintys mokytojai, gidai arba nepaaiškindavo, kad rezervate nevalia vaikščioti bet kur, laipioti kopomis, arba nesugebėdavo suvaldyti vaikų. Buvo ir piktybinių asmenų, kurie net mums švilpiant lipo į baltąsias kopas“, – prisiminė buvusi kopų sargė.

Bene mandagiausiais ir drausmingiausiais saugomų teritorijų lankytojais reindžeriai įvardijo vokiečių turistus, o štai lietuvaičiai jaučiasi „šeimininkais“.

„Vokiečiai yra idealūs parko lankytojai: eina tik ten, kur leidžiama, visada skaito informaciją, paiso draudžiamųjų ženklų, labai įdėmiai klauso, kai kalbame apie tai, ką galima ir ko negalima daryti. Mūsų tautiečiai dažnai elgiasi, tarsi laukiniai. Kai perspėji, kad draudžiama lipti kopų šlaitais, vaikščioti ne pažintiniu taku, pažvelgia ir atkerta: „Viską pasakei? Dabar dink iš čia!“ Kartais nedrausmingai elgiasi ir rusai, o pietiečiai, ypač ispanai, visiškai į nieką nereaguoja“, – prisiminimais dalijosi buvę reindžeriai.

Tiesa, pasitaiko ir geraširdžių žmonių, kurie siūlosi atvežti maisto, gaiviųjų gėrimų saulėkaitoje dirbantiems kopų sargams.