Pajūrio piliakalnį pavers turistų meka

Klaipėdos rajono savivaldybė kartu su Pajūrio regioniniu parku (PRP) užsibrėžė tikslą šį protėvių paminklą sutvarkyti ir labiau pritaikyti lankytojams, ateities perspektyvoje – galbūt atkurti ant piliakalnio buvusias geležies amžiaus medines konstrukcijas bei pastatus.

Pagal dabartinę teisinę bazę Kukuliškių piliakalnyje negalima nieko daryti, tad reikės atlikti nemažai biurokratinių procedūrų.

„Šis piliakalnis gali tapti vienu lankomiausių pajūryje turistų objektų. Tačiau dar reikės atlikti nemažai biurokratinių procedūrų, nes pagal dabartinę teisinę bazę ten negalima nieko daryti“, – „Lietuvos žinioms“ sakė PRP direktorius Darius Nicius.

Kreipsis į Vyriausybę

Vos už 320 metrų nuo Baltijos pakrantės, archajiškos Litorinos jūros terasoje, įrengtas Kukuliškių piliakalnis – vienas žinomiausių pajūryje. Kuršiai kadaise pasinaudojo natūralia aukštuma ir įrengė gynybinius įtvirtinimus ten, kur dabar į pietus nuo Olando Kepurės driekiasi vaizdingas Litorinos pažintinis takas. Nuo piliakalnio iki plento – vos keliasdešimt metrų, yra automobilių stovėjimo aikštelės.

„Atrastas piliakalnis yra turizmui jau pritaikytoje vietoje, jokia papildoma infrastruktūra nebūtina. Tereikia sutvarkyti patį piliakalnį, šis procesas nebus toks paprastas“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Klaipėdos rajono merijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Šmatauskienė. Anot jos, dabar Kukuliškių miškas, kuriame glūdi pilies kalnas, priklauso valstybei, formaliai piliakalnis – miško žemė. „Miškas – ypatingas. Ten yra saugoma vadinamoji kertinė miško buveinė – žmonių veiklos nepažeistas plotas. Didelė tikimybė ten aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių“, – niuansus dėstė D. Nicius. Kitaip tariant, tokiame miške negalima jokia ūkinė veikla, tai tarsi rezervatas.

Norint tvarkyti piliakalnį teks kreiptis į Vyriausybę. Jos būtų prašoma iš valstybinio miško žemės eliminuoti šį objektą, specialiai piliakalniui suformuoti žemės sklypą. Viena vertus, piliakalnis jau turi apsaugines ribas ir yra valstybės saugomas kaip kultūros paveldas. Kita vertus, jis yra ir valstybinio miško dalis. „Jei būtų pritarta mūsų pasiūlymams, tą sklypą patikėjimo teise valdytų Klaipėdos rajono savivaldybė, ji taptų piliakalnio šeimininke. Tuomet būtų galima ir tvarkyba, atsivertų galimybė dėl finansavimo kreiptis į Europos Sąjungos fondus“, – pasakojo PRP vadovas.

Atlikus biurokratines procedūras, būtų valomas pilies kalnas ir jo aplinka, būtų pašalinama menkavertė sumedėjusi augmenija, krūmai. „Kalnas nebus visiškai plynai iškirstas, tiesiog praretinti medžiai. Svarstoma idėja atverti miško proskyną, kad nuo piliakalnio aikštelės būtų matyti jūra. Prieš šimtą metų ir buvo toks vaizdas, ne veltui vokiškuose žemėlapiuose piliakalnio vieta prancūziškai pavadinta Bellevue (liet. gražus vaizdas)“, – aiškino S. Šmatauskienė.

Intriguojantys tyrimai

Šiemet pirmieji prie Kukuliškių piliakalnio paslapčių prisilietė neatlygintinai jį tyrinėję Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) archeologai Edvinas Ubis ir Miglė Urbonaitė-Ubė. Archeologai pavasarį specialiais zondais išžvalgė piliakalnio aikštelę, o vasarą ištyrė 10 kv. m plotą.

Prie spėjamo gynybinio pylimo tyrėjai aptiko specialiai suneštų ir kai kur nedegtu moliu sutvirtintų akmenų sankaupą, menančią čia buvus įtvirtinimus. Žemėje buvo pilna degėsių, joje rasta beveik 300 lipdytos keramikos šukių, arklių ar ožkų dantų, per 50 neapdirbto gintaro gabaliukų. Pasiekus įžemį pasirodė buvusių struktūrų pėdsakai – stulpaviečių dėmės. Greta aptikta ir ugniaviečių pėdsakų.

„Kitąmet norima tęsti tyrinėjimus. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija yra gavusi BRIAI prašymą skirti finansavimą tyrimams. Jei rajono taryba pritars, žvalgomiesiems tyrimams bus skirta 5 tūkst. eurų. Archeologai šįkart ieškotų piliakalnio aplinkoje buvusios senovės gyvenvietės, numanomo kapinyno vietos. Jeigu pavyktų šiuos paminklus aptikti, jie būtų įtraukti į kultūros paveldo registrą, o archeologinio komplekso saugoma zona – praplėsta“, – pasakojo S. Šmatauskienė.

Medinė rekonstrukcija

Anot D. Niciaus, žvelgiant į ateitį verta svarstyti galimybę neapsiriboti vien Kukuliškių piliakalnio sutvarkymu. „Po kokių penkerių metų, jei bus atlikti išsamesni piliakalnio aikštelės tyrimai, galima galvoti apie tam tikrų buvusių struktūrų atstatymą. Turėtume dar vieną turistinę vietą, kurioje būtų galima užsiimti gyvaisiais amatais, organizuoti įvairius renginius“, – kalbėjo jis.

Tačiau Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas atkreipė dėmesį į tam tikrus idėjos įgyvendinimo niuansus.

„Buvo leista atstatyti buvusią medinę pilį ant gerai ištirto Šeimyniškėlių piliakalnio. Tuomet padaryta išimtis, nes manome, kad piliakalniai turi išlikti nepaliesti. Valstybė saugo struktūras, reljefą, žemės sampilus. Tačiau būtų įdomu ne ant piliakalnio, o kur nors šalia atkurti kuršių gyvenvietę ar pilaitę, jos elementus“, – „Lietuvos žinioms“ sakė jis.

Panašiu keliu nuėjo mūsų kaimynai latviai – keliasdešimt kilometrų nuo Žagarės stūkso garsusis žiemgalių genties Tervetės piliakalnis. Jis buvo kruopščiai ištirtas, o medinė pilis pastatyta greta saugomo archeologinio komplekso, miško pakraštyje, natūralioje aukštumoje. Tervetės pilyje yra muziejus, vyksta edukaciniai užsiėmimai, rengiamos šventės.