Pajūryje prasidėjo paukščių kruša

Or­ni­to­lo­gai per tre­je­tą sa­vai­čių prie vie­no pa­sta­to jau su­skai­čia­vo per 200 į stik­lus at­si­tren­ku­sių spar­nuo­čių. 95 proc. jų – ma­žy­čiai, vos 5 gra­mus sve­rian­tys nykš­tu­kai.

Pa­ste­bė­ta, kad šie­met į pie­tus pa­jū­riu mig­ruo­jan­čių smul­kių­jų pa­ukš­čių ypač daug, to­dėl or­ni­to­lo­gai ra­gi­na žmo­nes ne­lik­ti abe­jin­gus ir pa­sis­teng­ti ap­sau­go­ti skra­jū­nus nuo bep­ras­mės žū­ties. „Paukš­čiai ak­ty­viau­siai skren­da prieš­pie­ti­nė­mis va­lan­do­mis ir at­si­tren­kia į tuos pa­sta­tų lan­gus, ku­riuo­se at­sis­pin­di me­džiai. Kuo di­des­nis at­stu­mas tarp me­džio ir lan­go, tuo di­des­nis smū­gis pa­ukš­čiui ten­ka. Dau­gu­ma jų iš­kart ne­žū­va, tik su­si­tren­kia ir nu­krin­ta ant že­mės. To­kie pa­ukš­te­liai kaip nykš­tu­kai, bumb­te­lė­ję ir gu­lė­da­mi aps­vai­gę, la­bai grei­tai su­šą­la. Tad juos dar ga­li­ma iš­gel­bė­ti: pa­im­ti, par­si­neš­ti į šil­tą pa­tal­pą, leis­ti at­si­gau­ti ir vėl pa­leis­ti į lau­ką“, - LŽ pa­sa­ko­jo Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos na­rys Ju­lius Mor­kū­nas.

Jo tei­gi­mu, ga­li­ma ir ap­sau­go­ti spar­nuo­čius nuo pra­žū­tin­gų spąs­tų.

„Jei jū­sų biu­re ar na­mie yra ža­liu­zės, rei­kė­tų jas pa­lik­ti su pra­vi­rais tar­pais. Tuo­met lan­gas ne­be­tu­rės veid­ro­di­nio at­spin­džio, jis taps ma­ti­nis. Ga­li­ma ir leng­vai nu­si­va­lan­čiu spal­vik­liu nu­brai­žy­ti li­ni­jas ar­ba iš­tep­ti lan­gą mui­lu, kad jis tap­tų ma­ti­nis. De­ja, pra­kti­ka par­odė, kad juo­di plėš­rių­jų pa­ukš­čių si­lue­tai, pri­li­pin­ti ant lan­gų, be­veik ne­pa­de­da. Pa­ukš­čiai jų ne­ma­to, to­dėl rei­kia la­biau steng­tis su­ma­žin­ti lan­go spin­de­sį“, - pa­sa­ko­jo or­ni­to­lo­gas.

Kar­tu jis pri­dū­rė, kad ra­dus nuo smū­gio aps­vai­gu­sių pa­ukš­te­lių žmo­nėms at­si­ve­ria pui­ki pro­ga su­si­pa­žin­ti su jais iš ar­čiau, par­ody­ti vai­kams ir iš­mo­ky­ti šiuos rū­pin­tis gam­ta.

„Ti­krai ra­gin­čiau ne­praei­ti pro ša­lį, jei ma­to­te gy­vus, nu­kri­tu­sius nykš­tu­kus. Jie ar­ba su­šals, ar­ba taps leng­vu gro­biu var­noms, ka­tėms, šu­nims. Na­mie par­si­neš­ti pa­ukš­čiai po ke­lių va­lan­dų vi­siš­kai at­si­gau­na ir ga­li tęs­ti sa­vo ke­lio­nę į pie­tus. Šie­met – nykš­tu­kų bu­mas. Bu­vo ge­ra va­sa­ra, daug jau­nik­lių iš­si­ri­to. Ta­čiau į stik­lus tran­ko­si ir zy­lės, li­pu­čiai, net nak­tį mig­ruo­jan­čios į per­kū­no ože­lius pa­na­šios slan­kos. Yra uos­ta­mies­ty­je ras­tas at­si­tren­kęs ir jau­nas višt­va­na­gis, ir net sau­go­ma pe­lė­da lu­tu­tė“, - var­di­jo gam­ti­nin­kas.

Di­džia­ja­me pa­ukš­čių ru­de­ni­nės mig­ra­ci­jos ke­ly­je Klai­pė­da tam­pa tar­si kryž­kė­le: štai ko­dėl tiek daug spar­nuo­čių ne­iš­ven­gia did­mies­čio ža­ban­gų. Mat ties uos­ta­mies­čiu mig­ruo­jan­čių pa­ukš­čių srau­tai pa­sis­kirs­to į dvi sro­ves: da­lis jų skren­da į pie­tus pa­lei Kur­šių ne­ri­ją, da­lis – į Ven­tės ra­gą. Ties Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je, ne­ri­jo­je esan­čiu Ra­sy­tės kai­me­liu šie srau­tai vėl su­si­jun­gia.