Palanga statys paminklą Vytauto tėvams

Skulp­tū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja pa­gal tar­pu­ka­riu su­kur­tą žy­maus Lie­tu­vos skulp­to­riaus Vin­co Gry­bo ma­ke­tą ga­lė­tų bū­tų pa­sta­ty­ta ne­to­li Bi­ru­tės kal­no, prie pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos ąžuo­lo, ir skir­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, ku­rį mi­nė­si­me 2018-ai­siais.

Dar nuo 1931 me­tų puo­se­lė­tus, bet taip ir ne­įgy­ven­din­tus pla­nus ne­se­niai iš­kė­lė Pa­lan­gos mies­to gar­bės pi­lie­tis Vi­ta­lius Ber­nar­das Lit­vai­tis.

„Vie­na­reikš­miš­kai pri­ta­riu jo ini­cia­ty­vai. Kai tik bus for­muo­ja­mas ki­tų me­tų Pa­lan­gos sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tas, siū­ly­siu nu­ma­ty­ti lė­šų šiam pro­jek­tui įgy­ven­din­ti. Tai – gar­bės rei­ka­las Pa­lan­gai“, – LŽ sa­kė ku­ror­to me­ras Ša­rū­nas Vait­kus.

V. Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke saugomas 1937 metais sukurtas Kęstučio ir Birutės monumento, skirto Palangai, maketas./V. Grybo memorialinio muziejaus (A. Baltėno) nuotrauka

Ne­įti­ki­ma istorija

Idė­ją mo­nu­men­ta­liu skulp­tū­ri­niu kū­ri­niu pa­gerb­ti ku­ni­gaikš­tį Kęs­tu­tį ir jo žmo­ną Bi­ru­tę pir­ma­sis dar sme­ton­me­čiu iš­kė­lė bu­vęs Pa­lan­gos bur­mis­tras Jo­nas Šliū­pas. „Vi­sa­me pa­sau­ly­je žmo­nės mėgs­ta mi­nė­ti sa­vo kil­nes­nius vy­rus ir mo­te­ris: ne tik Eu­ro­po­je ir Ame­ri­ko­je, bet ir Azi­jo­je bei sa­ly­nuo­se ga­li­me re­gė­ti kiek­vie­ną ša­lį pa­si­puo­šiant gra­žiais pa­mink­lais. Vy­tau­to Di­džio­jo me­tais did­vy­rio šven­tei Pa­lan­gos sky­riaus ko­mi­te­tas su­ma­nęs sta­ty­ti ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio pa­mink­lą. Prieš va­sa­ro­ji­mo laik­me­čiui pra­si­de­dant mi­nė­tas ko­mi­te­tas yra nu­ta­ręs kreip­tis į Lie­tu­vos pi­lie­čius, į vi­so­kias drau­gi­jas, į val­džios įstai­gas ir šiaip vi­sus žmo­nes, ku­riems Lie­tu­vos pa­gra­ži­ni­mas ir jų did­vy­rių pa­ger­bi­mas rū­pi“, – tar­pu­ka­riu ra­šė J. Šliū­pas.

Bu­vęs ku­ror­to bur­mis­tras ak­cen­ta­vo, kad Kęs­tu­čio var­das ne tik ženk­li­na kar­žy­giš­ką did­vy­rį, bet ir gar­bės žo­džio žmo­gų.

1937 me­tais skulp­to­rius V. Gry­bas pa­tei­kė sa­vo mo­nu­men­ta­lios skulp­tū­ros, skir­tos ne vien Kęs­tu­čiui, bet ir jo žmo­nai, Mė­gu­vos že­mės kur­šei Bi­ru­tei, es­ki­zus bei mo­de­lį. Net 13 me­trų aukš­čio skulp­tū­ro­je su pos­ta­men­tu me­ni­nin­kas vaiz­da­vo pir­mą­jį ku­ni­gaikš­čio su­si­ti­ki­mą su vai­di­lu­te. Au­to­rius sie­kė įkū­ny­ti pa­go­ny­bės ir krikš­čio­ny­bės nuo­tai­ką bei pa­pro­čius.

Bi­ru­tė par­ody­ta kaip pa­pras­ta mer­gi­na, lai­kan­ti lauk­ne­šė­lį ran­ko­je, o Kęs­tu­tis – rai­tas ant pa­šė­lu­sio žir­go. Pa­grin­di­nės skulp­tū­ros šo­nuo­se įmon­tuo­ti ba­rel­je­fai: vie­na­me pa­vaiz­duo­tos pa­go­nių žy­nio apei­gos, ki­ta­me – Bi­ru­tė su kū­di­kiu Vy­tau­tu. Mo­nu­men­to ga­luo­se bu­vo nu­ma­ty­tos dvi ma­žes­nio mas­te­lio skulp­tū­rė­lės: kank­lė­mis skam­bi­nan­tis vai­di­la ir mo­te­ris, ran­ka nuo vė­jo pri­den­gu­si ži­bin­to ug­nį. Tai tu­rė­jo sim­bo­li­zuo­ti Tė­vy­nę, sau­gan­čią sa­vo vai­kus nuo vi­sų ne­gan­dų.

V. Gry­bo su­kur­tas pro­jek­tas taip pa­ti­ko tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos švie­suo­liams, kad šie net ren­gė cik­lą sa­vo pa­skai­tų ir per jas rin­ko lė­šas pa­mink­lui. Sig­na­ta­ras My­ko­las Bir­žiš­ka, ra­šy­to­jas Juo­zas-Tu­mas Vaiž­gan­tas, gy­dy­to­jas J. Šliū­pas, net gar­su­sis fi­lo­so­fas Vy­dū­nas ir ki­ti į ša­lies įsto­ri­ją auk­so rai­dė­mis įra­šy­ti Lie­tu­vos pa­trio­tai pri­si­dė­jo prie au­kų rin­ki­mo.

De­ja, ši idė­ja nie­ka­da taip ir ne­bu­vo įgy­ven­din­ta. „To­dėl pa­ti ver­tin­giau­sia, įsi­min­ti­niau­sia ir Pa­lan­gą iš ki­tų Lie­tu­vos vie­to­vių ga­lin­ti iš­skir­ti do­va­na bū­tų XIV-XV am­žių di­džiau­sios Eu­ro­po­je vals­ty­bės, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės, va­do­vo Vy­tau­to Di­džio­jo tė­vams skir­to skulp­tū­ri­nio pa­mink­lo su­kū­ri­mas ir pa­sta­ty­mas. Nuo 1931-ųjų iki 2006 me­tų vi­si ban­dy­mai tai pa­da­ry­ti žlug­da­vo“, – at­vi­ra­me laiš­ke tei­gė Pa­lan­gos mies­to gar­bės pi­lie­tis V. B. Lit­vai­tis.

Le­dai pajudės

LŽ pa­si­tei­ra­vus, ką ma­no apie idė­ją rea­liai įgy­ven­din­ti pa­mink­lo sta­ty­bas, Pa­lan­gos me­ras Š. Vait­kus at­vi­rai at­sa­kė: „Min­tis pa­sta­ty­ti pa­mink­lą Vy­tau­to tė­vams ne­pa­mirš­ta. Pa­lan­ga tu­ri ati­duo­ti duo­klę ku­ni­gaikš­tie­nei pa­lan­giš­kei Bi­ru­tei ir jos vy­rui Kęs­tu­čiui. Ti­krai siū­ly­siu for­muo­jant ki­tų me­tų sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tą įtrauk­ti šį klau­si­mą į ta­ry­bos dar­bot­var­kę. Ne­rei­kės ir jo­kių dar­bo gru­pių, ko­mi­si­jų: mes pri­va­lo­me tai pa­da­ry­ti! Ir ra­si­me tam lė­šų.“

Kal­bė­da­mas apie tin­ka­miau­sias vie­tas mo­nu­men­tui sta­ty­ti ku­ror­to va­do­vas nu­ro­dė Bi­ru­tės par­ką ir Mei­lės alė­jos pa­bai­gą. „Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­me, kad pa­mink­lą no­rė­ta sta­ty­ti ten, kur da­bar įreng­tas mu­zi­kuo­jan­tis fon­ta­nas. Tai ge­ra vie­ta, bet ji jau užim­ta. To­dėl, ma­nau, ga­li­ma šne­kė­ti apie plo­tą Bi­ru­tės kal­no pa­pė­dė­je, prie A. Sme­to­nos ąžuo­lo, bu­vu­sio res­to­ra­no „Vai­di­lu­tė“ vie­to­je. Ar­ba Kęs­tu­čio gat­vės ga­le, vėl­gi prie Mei­lės alė­jos. Is­to­ri­ją rei­kia at­kur­ti. Juk ši ini­cia­ty­va at­si­ra­do dar pir­mo­jo Pa­lan­gos bur­mis­tro J. Šliū­po lai­kais“, – tvir­ti­no me­ras.

Pa­klaus­tas apie ga­li­mus fi­nan­si­nius iš­tek­lius, Pa­lan­gos va­do­vas ne­at­me­tė ti­ki­my­bės, kad lė­šų pa­mink­lui ga­lė­tų bū­ti ski­ria­ma iš bū­si­mo įva­žia­vi­mo mo­kes­čio, ku­ris sieks 5 eu­rus. „Tie pi­ni­gai vie­naip ar ki­taip pri­va­lės bū­ti lei­džia­mi ku­ror­to inf­ras­truk­tū­rai ge­rin­ti. Mies­to prie­žiū­rai. Bet es­mė yra ne pi­ni­gai – jų ra­si­me. Tai pri­nci­po rei­ka­las. Pa­čių iš­ki­liau­sių švie­suo­lių idė­ja nuo tar­pu­ka­rio iki šiol li­ko ne­įgy­ven­din­ta. Pra­džio­je bū­tų ren­gia­mas tech­ni­nis pro­jek­tas“, – dės­tė po­li­ti­kas.

Iš­li­ko maketas

Įdo­mu tai, kad iki šiol yra iš­li­kęs ori­gi­na­lus 1937 me­tų skulp­tū­ros ma­ke­tas. Jis sau­go­mas V. Gry­bo me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je Jur­bar­ke.

„Ta skulp­tū­ra iš­ties tu­rė­jo bū­ti mo­nu­men­ta­li, net 13 me­trų aukš­čio. Jo­je vaiz­duo­ja­mas Kęs­tu­tis, su­tram­dęs sa­vo žir­gą. Ta aki­mir­ka, kai ku­ni­gaikš­tis pir­mą kar­tą iš­vy­do bū­si­mą žmo­ną Bi­ru­tę. Kiek ži­nau, vi­si, ku­rie ban­dė įgy­ven­din­ti šį tar­pu­ka­rio pro­jek­tą, su­si­dū­rė su prob­le­ma – mo­nu­men­to mas­tu. Skulp­tū­ra bu­vo ma­ži­na­ma iki 7 me­trų. La­bai ma­lo­nu, kad Pa­lan­ga vėl pri­si­mi­nė ma­no se­ne­lio kū­ri­nį“, – LŽ sa­kė V. Gry­bo anū­kė, jo mu­zie­jaus ve­dė­ja Ra­sa Gry­bai­tė.

Pa­šne­ko­vė ti­ki­no, kad yra iš­li­kę vi­si duo­me­nys apie skulp­tū­ros mas­te­lius, o ma­ke­tas – itin de­ta­lus, to­dėl šiuo­lai­ki­niams kū­rė­jams te­rei­kė­tų at­kar­to­ti gar­sio­jo skulp­to­riaus dar­bą.

Pa­lan­gos ku­ror­to mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Jū­ra­čio Lia­cho­vi­čiaus žo­džiais, pa­gerb­ti Vy­tau­to tė­vus Pa­lan­go­je bū­tų ne­iš­si­pil­džiu­sių sva­jo­nių įgy­ven­di­ni­mas. „Ne vie­na jau at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos val­džia Pa­lan­go­je ban­dė tą pro­jek­tą įgy­ven­din­ti, bet vis užs­trig­da­vo. O idė­ja net ne­dis­ku­tuo­ti­na: ją rei­kia pa­lai­ky­ti, plė­to­ti ir įgy­ven­din­ti. Juk vi­sai Lie­tu­vai aiš­ku, kas to­kie bu­vo Kęs­tu­tis ir Bi­ru­tė. Bū­tų la­bai džiu­gu, jei ši ka­den­ci­ja pra­muš­tų le­dus“, – vy­lė­si J. Lia­cho­vi­čius.