Palangiškių gyvenimai karantine: teko gudrauti, kad patektų į ligoninę, privertė atsisakyti verslo planų

„Palangos tiltas“ domėjosi, kaip karantinas ir saviizoliacija veikia palangiškių gyvenimus.

Emigrantė Lina Paulauskaitė:

 – Karantinas mano gyvenimą paveikė smarkiai. Prieš karantiną gyvenau Ispanijoje, Barselonoje, dirbau per atstumą iš coworking ofiso.

Savaitgaliais kartu su draugais tyrinėjome žygių Katalonijos kalnuose maršrutus ir miesto siūlomų veiklų gausybę. Prasidėjus karantinui, lankiausi Vilniuje darbo reikalais ir lėktuvo bilietą į Koronos viruso apgultą Barseloną teko išmainyti į viešnagę tėvynėje.

Dabar gyvenu saugiame gimtąjame mieste, Palangoje.

Nesitikėjau tokio ilgo karantino, kuris pakeis ne tik gyvenamąją ir darbo vietas, bet ir kasdienines pramogas.

oworking ofisą pakeitė vaikystės kambarys tėvų namuose, ispanišką gyvenimo ritmą teko vėl pritaikyti prie lietuviško tvarkaraščio. Bet džiaugiuosi turėdama galimybę praleisti tiek daug gražaus laiko su šeima ir mokyklos laikų draugais. Pasigendu labiausiai renginių, kavinių ir bendravimo džiaugsmo.

Studentas Alfredas Pumpulis:

 – Karantino pradžioje, kaip ir daugelis, džiaugiausi, jog turėsiu daugiau laiko poilsiui, namų tvarkymuisi ir artimiesiems. Tačiau nesitikėjau, jog jis užsitęs taip ilgai! Tai stipriai koregavo visus mano metų planus. Ypatingai vasaros, per kurią planavau atidaryti nuosavą verslą.

Planus teko atidėti. Tačiau per daug nepergyvenu. Priimu tai kaip dar vieną gyvenimo iššūkį. Guodžia tai, jog mūsų seneliai ir proseneliai pergyveno pasaulinį karą, trėmimus ir okupacijas, o mums viso labo tereikia patogiai sėdėti namie...

Be abejo, žmonės jaučia stresą, permainas, kai kurie pyksta, bet mano gyvenime pasitaiko daugiau gerų, paslaugių žmonių.

Senjoras Vytautas Lupeika:

 – Yra daug mūsų gyvenime gražių iniciatyvų. Štai mane netikėtai užklupo liga, tai esu be galo dėkingas Klaipėdos Jūrininkų ligoninės gydytojui Rokui Petručiui. Jaunas specialistas, bet labai profesionalus.

Man atsitiko nelaimė, pajutau stiprų skausmą dešinėje kojoje, kur susiformavo trombas. Reikėjo medikų, būtent kraujagyslių specialistų pagalbos. Na, o karantinas, žinia, iš esmės pakeitė situaciją sveikatos apsaugos srityje. Atvirai pasakysiu: patekti pas gydytojus buvo tikras iššūkis. Koją skaudėjo, o šeimos gydytojai nepriima, ligoninės durys užrakintos.

Teko net gudrauti, ko ne per jėgą pas medikus veržtis. Nors pats vairuoju ir į ligoninę galiu nuvykti, bet patekti į vidų, atvykus savo transportu nebuvo įmanoma. Tad išsikviečiau greitąją medicinos pagalbą ir vargais negalais patekau į priėmimo skyrių.

Nors turėjau kaukę, bet apsauga norėjo mane išvaryti, laimei, esu atkaklus, pro padidintas apsaugas praėjau, gavau konsultacijas reikiamų vaistų, tai gydausi. Laukiu, kol duris atvers poliklinikos, norisi ir kitą kvalifikuotą medicinę pagalbą gauti.

Renginių vedėjas Nerijus Stasiulis:

 – Karantinas sustabdė mano gyvenimą. Sustojo renginiai, tenka prisitaikyti prie ramybės pertekliaus, naujos aplinkos. Daugiau laiko galima leisti namuose, aš pats jį puikiai leidžiu sode: augalai, šiltnamis, daržai.

Radau laiko susitvarkyti namus, padaryti tai, ką ruošiausi 10 metų, bet nebuvo kada. Daugiau dėmesio galėjau skirti tėvams, uošviams. Manau, kad kiekviena krizė turi ir teigiamų pusių – atsisakėme perteklinio vartojimo, supratome, kas žmogui yra būtiniausia.

Darbas iš namų pakeitė daugelio kasdienybę. Manau, kad žmogui pragyventi, užtektų 2 valandų efektyvaus darbo per dieną. Per karantiną smegenų meditacijai vieną kitą eilėraštį parašau. Man tai patinka. Žmogus iš principo yra egoistas, siekia visko tik sau. Galbūt gamta nori kiek apsivalyti ir dabar siunčia išbandymus.

Šventojiškė Aida Pociuvienė:

 – Karantinas iš esmės pakeitė Elijos „Aibę“. Visą karantiną intensyviai dirbau šioje Šventosios maisto prekių parduotuvėje. Ritmas buvo intensyvus, mat čia suvažiavo ko ne visa Lietuva, tie, kurie turi nekilnojamo turto prie jūros. Sudarius sąlygas dirbti iš namų, didmiesčių gyventojai Šventojoje dirbo, mokėsi, kvėpavo grynu oru. Labai padidėjo pirkėjų srautai.

Pastebėjome išaugusį šilto maisto poreikį į namus. Gimė idėja teikti papildomas paslaugas – verslą perkelti į internetą, kad žmonės turėtų sąlygas apsipirkti iš namų. Teko kurti visą internetinę platformą – nuo prekių aprašymo iki atsiskaitymo būdų internetu.

Investavus į technologijas, įsigijus autobusiuką prekių pristatymui, teko keisti ir įmonės dokumentaciją. Nebuvo lengva, nors iš pirmo žvilgsnio „Burundukai“ atrodo žaismingas ir smagus pavadinimas. Nepaisant ligos protrūkio, visa mūsų komanda yra linksma ir inovatyvi, nuolat laužome standartus, tad parinktas „Burundukų“ vardas atitinka mūsų nuotaikas.

Bandysime klientus aptarnauti ne vien Šventojoje, o ir 30 kilometrų spinduliu aplink ją. Tieksime kasdienes prekes ir restoranų maistą į namus. Pirkėjas galės pasirinkti pristatymo laiką, vietą ir atsiskaitymo būdą.

Verslininkas Dainius Drungilas:

– Mano verslas – specifinis, tad būtent dabar gyvenu nežinioje, laukiu kol leis pradėti sezoną. Bandysime keistis, taikytis prie aplinkos ir iš naujo mokysimės gyventi, dirbti. Dabartinė situacija man neįprasta, jaučiuosi lyg kūdikis, žengiantis pirmuosius žingsnius. Čia pavyksta, o žiūrėk jau ir krenti atgal. Kiekviena situacija atveria naujas galimybes, bet labiausiai man trūksta saugumo, stabilumo.

Turiu didelę teritoriją, reikės pritaikyti verslą – sudaryti sąlygas palaikyti žmonėms reikiamus saugius atstumus. Manau, kad teks daug ko išmokti, ir ne man vienam. Mokosi prisitaikyti ir vietos savivalda, ir Vyriausybė. Juk iki šiol niekada to mūsų šalyje nebuvo.

Yra daug teisingų sprendimų, daug dalykų, kurių nenumatėme, nenuspėjome nė vienas. Karantinas – metas mokytis, keistis, tobulėti. Manau, kad turime išlaukti šią situaciją susitelkime, o ne kaltų ieškoti. Nė vienas žmogus klaidų tyčia nedaro, todėl tai yra periodas reikalaujantis kantrybės ir supratingumo.

Žurnalistas Alvydas Ziabkus:

 – Aš jau senokai dirbu iš namų, tai mano gyvenimo ir darbo sąlygos keitėsi mažai. Kartantino metu apribojau išėjimus į miestą. Daugelį pašnekovų kalbinu telefonu, į vietą vykstu tuomet, jei reikia ką nufotografuoti ir tai labai trumpam. Kiekvienas išėjimas į parduotuvę man tapo švente – galimybe išeiti iš namų.

Manau, kad piktumas, neviltis, nusivylimas aplanko tuos, kurie įpratę prie aktyvaus socialinio gyvenimo, gal jiems sudėtingiau yra išbūti namie. Stebiu jaunimą. Jie nėra rizikos zonoje, nelabai kreipia dėmesio į virusą, labai savęs nesuvaržo.

Pasigendu, žinoma, bendravimo, rankų paspaudimų. Laukiu, kol liga pasitrauks. Jau sušvelninti apribojimai, tikiuosi naujų ligos antplūdžių nebebus.

Muziejininkė Regina Makauskienė:

– Džiaugiuosi, kad antradienį Palangos Gintaro muziejaus atvėrė duris lankytojams. Ką turime, tą rodome. Deja, bet priimami tik pavieniai žiūrovai, masinės ekskursijos ir edukacijos vykti negali.Štai antradienį lankėsi labai įdomūs lankytojai – daug pasaulio apkeliavusios moterys. Jos Palangoje nebuvo buvusios gal 15 metų, dabar džiaugėsi kurortu lyg neseniai surastu perlu. Ramiai galėjo apžiūrėti gausybę neatrastų vietų o kai kurias teko atrasti naujai.

Gintaro muziejaus lankytojų srautai reguliuojami: įeinantys ir išeinantys vaikšto pro skirtingas duris. Salėse nubrėžtos linijos, prašome laikytis saugaus atstumo, nesibūriuoti. Įeiti prie kasos galima po du. lankytojus su tik savomis veido kaukėmis, pirštines, jei neturi, duodame. Dezinfekcinio skysčio yra. Dar tik pati veiklos pradžia, didelių srautų nėra.

Pastaruoju metu dirbau iš namų. Man laikas prabėgo labai greitai, nes ir dirbau, ir pati turėjau slaugyti savo sergančią mamą, o be pagalbos tai padaryti yra gana sunku. Nepaisant to, kad muziejuje negalimi gausesni srautai, ekskursijos, edukatorės ir gidės dirba muziejaus salėse.

Su apsauga, kaukėmis ir apsauginiais skydeliais mūsų darbuotojai teikia informaciją iš saugaus atstumo. Tiesa, šios saugos priemonės, kiek slopina garsą. Aprašai, projektų ruošimas, komunikacija vyko iš namų, sakyčiau karantino metu gerokai efektyvesnė.

Lietuvos Nacionalinis dailės muziejus bendradarbiauja su spauda, yra parengti video turai, peržiūrų sulaukiame tūkstančius. Į kultūrą orientuoti žmonės visada pozityvūs, jie nuolatinėse paieškose. Elektroninė erdvė gali daug dalykų, o iki šiol netikėjome, kad taip galima. Nepasakyčiau, kad karantinas labai smarkiai paveikė gyvenimą. Daugiausiai pasikeitė darbas, reikėjo laiko ir energijos prisitaikyti dirbti per atstumą, bet pasirodė ne taip ir sunku.

Laikas bėgte prabėgo. Į darbą einu, kaip į šventę. Jis man lyg kitas pasaulis. Tai ne keturios namų sienos.

Na, o neigiamos pusės, sukeliančios nedidelį nepasitenkinimą – muziejaus projektų dėl pasikeitusios situacijos net nesvarstė Lietuvos kultūros taryba, o ten buvo numatyta lankytojams daug labai įdomių veiklų.

Dalis darbuotojų, kaip antai eksponatų prižiūrėtojos yra prastovoje.

Pajamų netekimas, lankytojų netekimas, kelia nerimą, bet tai vyksta visur ir yra neišvengiama realybė. Džiaugsmingai pasitinkame naują startą, šypsomės lankytojams akimis, nes mūsų šypsenų pro kaukes gali ir nesimatyti.