"Per paukščius pažįsti Rusnės salą"

Kovo 24-ąją rusniškiai jau dešimtus metus pagal pagoniškas apeigas švęs Gandrų dieną ir keps kanapinius pyragėlius, įdarytus krekenomis. Šią tradiciją sukūrė Rusnės pagrindinės mokyklos dailės mokytoja Violeta Benetienė, garsėjanti retu pomėgiu - stebėti gandrus.

Mokytoja su savo mokiniais skaičiuoja saloje perinčius baltuosius gandrus, aprašo jų lizdus, stebi paukščių poravimąsi, paaugusius jauniklius. Kasmet išlydi ir pasitinka sparnuočius. Per Rusnę eina Arktikos-Europos-Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias.

Kaip tie gandrai atskriejo

Ponios Violetos tėvelis, žinomas tautodailininkas Danielius Mažutis, tapęs peizažus aliejiniais dažais ir pastele, mėgo žvejoti su bloknotu, kuriame piešė eskizus. Violetą tėtis irgi imdavo į žygius. Jaunatviška mokytoja, paklausta, kodėl pasirinko šią profesiją, sako, jog dėl to, kad vaikai yra imliausi, jautriausi ir geriausi. Supyks - bemat atsileidžia, į kišenę mokytojai saldainį kiša...

"2001 metais sugalvojau skaičiuoti parskrendančius gandrus, kurie pasirodo apie kovo 17 dieną ir iškart krauna lizdus. Perskaičiusi straipsnį apie tai, kad Rambyne yra didžiausia Lietuvoje gandrų kolonija, pajutau lyg ir pavydą. Man atrodė, kad mūsų saloje jų tikrai daugiau. Na, ir sėdau ant dviračio. Išmaišiau miestelio gatves, saloje esančias Vorusnės, Šyškrantės, Pakalnės ir Uostadvario gyvenvietes. Tais metais suskaičiavau 124 gandrus", - sakė pokalbininkė.

Vienais metais, kai buvo tvirtinama Vorusnės krantinė, Skirvytėlės gatvėje gandrai neapsigyveno dėl burzgiančio ekskavatoriaus, nors įprastinis gatvės triukšmas jiems netrukdo. Kartą vienoje sodyboje gandrų lizde įsikūrė ančių šeima.

Prasidėjus kitiems mokslo metams, pasikvietė kartu keliauti didelį mokinių būrį. Jie pamėgo ne tik stebėti gandrus, bet ir rinkti kraštotyrinę medžiagą. Netrukus juos ėmė kviesti gamtotyrininkai į konferencijas skaityti pranešimų, nes jie surinko solidžią medžiagą apie sparnuočius.

"Pailsę numetam dviračius, įmerkiam kūnelius į Atmatą, Nemuną, ant laužo išsikepam dešrelių. Rusniškiai mielai pasikviečia į savo kiemus tyrinėti gandralizdžių, vaišina namine duona, leidžia vaikams pasiskinti vyšnių. Pažindami gandrus kartu pažinome ir visą gražią salą bei jos žmones. Žinome, kur koks šeivamedis auga, kur galima išsikasti alyvmedžių. Pagaliau pamatai ir žmonių gyvenimus", - sakė mokytoja.

Gelbėtojai

"Vieną gandrą radome prie vandens bokšto permaitintą, išbrinkusį nuo bandelių, leisgyvį. Įkurdinome tvarte. Išgelbėjome ne vieną paukštį, įstrigusį žvejybos tinkluose. Sykį karštą birželį pamatėme virš elektros laidų pakibusį gandriuką. Jis iškrito iš lizdo, sukrauto ant elektros stulpo, ir kyburiavo ant žvejiško valo, kurį, matyt, gandrai atnešė su šaka. Pasikvietėme gelbėtojus iš elektros tinklų, bet netrukus pamatėme, kaip sodyboje dirbę darbininkai rusniškiai Petras Bočkus ir Vygantas Kačiulis, suradę ilgėliausias kopėčias, nukelia paukščiuką. Tai buvo džiaugsmo mokiniams. Sodybos šeimininkai davė gandriukui Martyno vardą, globojo ir maitino. Mes jam atveždavome kačių ėdalo, kurio kasnelį pateliūškuodavo upėje ir tik tada nurydavo. Net dainelę sukūrėme apie šaunųjį Martyną", - pasakojo pokalbininkė.

Anot jos, gandrai mieliausiai suka lizdus elektros stulpuose, nes gal jiems ten saugiausia. Ant pusiau nudžiūvusių medžių irgi suka, bet jeigu aplinkiniai medžiai užauga didesni, gandrai palieka lizdą, nes niekas neturi užstoti horizonto.

Gandralizdžiui naudoja gan dideles šakas, ant jų krauna velėną, šieno gumuliukus, skudurus, sausą mėšlą. Dėtyje dažniausiai būna 3-5 elipsiški kiaušiniai. Peri pora, tačiau naktimis visada patelė šildo kiaušinius. Peri 31-34 dienas.

Gandriukai klūpo lizduose, kad tėvai pamaitintų trintu maistu ir įšvirkštų vandens srovelę į snapus. Mažylių skleidžiamas garsas primena kačiukų kniaukimą. Išsirita su trumpu žilai baltu pūku, o po poros savaičių pasirodo antrasis pūkų apdaras.

Šyškrantėje gandro patelė, sudėjusi kiaušinius (kartais padeda 6-7 kiaušinius), tikėjosi, kad kaip visada gandras jai padės perėti. Tačiau šis prašapo. Po savaitės patelė išmetė iš lizdo vieną kiaušinį, po kitos - antrą. Kai sugrįžo palaidūnas, jiedu ilgai barėsi ir tą vasarą liko bevaikiai.

Suaugę jaunikliai savo tėvus dažnai išvaro iš lizdo, ir šie prieglobsčio ieškosi kitur.

Varnos kėsinasi į gandrų kiaušinius. O gandrai gaudo žalčius, vabzdžius, lervas, varliagyvius, bet varlių nelabai mėgsta. Net gaudo ant žemės perinčių paukščių jauniklius, ryja žiurkes ir kiškiukus, vikrias kurapkytes. Įsibridę upėn pasigauna žuvį arba tykoja, kad žvejai numestų. Ornitologai pastebėjo, kad gandrų padaugėja, jeigu vabzdžiai daug lervų prideda, o žuvys - daug ikriukų. Bet jeigu vasara per karšta, gandrai iš lizdų mėto kiaušinius.

Daugiausia gandrų Rusnės saloje buvo 2004-ųjų vasarą - 146.

Apie 70 proc. iš žuvusių baltųjų gandrų nutrenkiami elektros srovės, kai nutūpia ant elektros perdavimo linijų.

Jame sparnuoti bičiuliai jaučiasi kaip dramblio kaulo bokšte.

Sklandantys skraidūnai

"Papasakojau vaikams, kad paukščių migracijai stebėti Kuršių nerijoje 1901 metais buvo įkurta pirmoji Europoje Rasytės ornitologijos stotis. Nuo 1903-iųjų čia pradėta žieduoti gandrus, varnas, liepsneles. Prasidėjus II pasauliniam karui žiedavimas nutrūko, o vėliau iki 1968-ųjų buvo naudojami Tarybų Sąjungos paukščių žiedavimo centro žiedai su užrašu "Moskva". Vėliau vėl žieduota lietuviškais žiedais. Nustatyta, kad gandrai gyvena per 20 metų", - pasakojo moteris.

Gandrai, skrisdami žiemoti į Afriką ar Indiją, mėgsta keliančias sroves, todėl neskrenda snapo tiesumu per jūrą, bet paprastai traukia virš sąsiaurių. Rytų Europoje perintys gandrai persikelia į užjūrį ties Bosforo sąsiauriu, o Vakarų Europos skrenda per Gibraltarą. Jie dėl įgimtų instinktų "žino" maršrutą, kuriuo traukė jų tėvai. Tačiau sutikę senius gandrus, skrenda vedlių maršrutu - ištiesę kaklus ir toli užpakalin ištiestas kojas, pakaitomis plasnoja ir sklendžia aukštai padangėje. Traukia netvarkingu būriu.

Taikos nešėjai

Nuo senų laikų gandras Lietuvoje buvo vadinamas šventu arba auksiniu paukščiu. Rasta toteminių gandro statulėlių, kurias drožinėjo dievadirbiai. Gandro garbinimas nebuvo atsitiktinis, šis pavasario apeigose vaidino labai svarbų vaidmenį. Žmonės prašydavo "Gandre, gandre, paimk mano ligą ir nuklampink į gilų raistą, kad amžinai ją pražudytų".

Per Blovieščių (gandrų šventę) karvės, atsivedusios veršiuką, pieną su krekenomis, panašiomis į varškę, įkepdavo į pyragėlius. Tą dieną nesilaikydavo pasninko, nors jis būdavo gavėnios metu. Suaugusieji vaišindavosi krupniku. Nuo gandrinių iki balandžio 9 dienos žmonės vienas kitam nieko neskolindavo.

Pamatyti sklandantį gandrą jaunavedžiams reiškė, kad tuoj lopšyje sukrykš kūdikis, gandrų porelę lizde - susirasi savo antrąją pusę. Užmuši gandrą - laimę pražudysi. Žmonės tikėjo, kad nuskriaustas gandras atkeršys - įmes pro kaminą gyvatę. Kiaušinius atimsi - sudegs troba. Jeigu gerbsi - tavo namuose bus taika ir ramybė.

2003-iųjų vasarą buvęs Panemunės kelio posto muitininkas, apkvaitęs nuo gėrimo, iššaudė šešiolika gandrų. Po šių žudynių kilusi pasipiktinimo banga parodė, kaip žmonės myli savo nacionalinį paukštį.

Ivona ŽIEMYTĖ