Plungiškio talentas stebina net profesionalus

Plungiškio talentas stebina net profesionalus

Jei dar ne­sa­te girdėję apie 13-metį plun­giškį Matą Sta­bingį, atei­ty nea­be­jo­ti­nai iš­gir­sit. Jau da­bar vai­ki­nas ver­tas dėme­sio dėl to, kad skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu mo­ko­si vos tre­čius me­tus, ta­čiau res­pub­li­ki­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se pra­len­kia ge­ro­kai di­desnę mu­zi­kinę pa­tirtį tu­rin­čius var­žo­vus.

Ir klau­sy­tis Matą skam­bi­nant – vie­nas ma­lo­nu­mas, mat jau­nuo­lis ren­ka­si su­dėtin­gus, dra­ma­tiš­kus, ne tik tech­ni­nio pa­si­ren­gi­mo, bet ir fi­zinės išt­vermės rei­ka­lau­jan­čius kūri­nius. Pa­sak jo mo­ky­to­jos Jūratės Jo­naus­kienės, tik gro­da­mas to­kius vai­ki­nas ne­nuo­bod­žiau­ja ir ne­dirs­čio­ja į ant sie­nos ka­bantį laik­rodį. „Dar ne­su turė­ju­si to­kio mo­ki­nio“, – at­vi­rau­ja pe­da­gogė.

Nu­gink­la­vo ir Vieną, ir Kauną, ir Plungę

Praė­ju­sių metų pa­bai­go­je vie­tos spau­da skelbė, kad kla­si­kinės mu­zi­kos sos­tinė­je Vie­no­je (Aust­ri­jo­je) vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me jaunųjų pia­nistų ir ka­me­ri­nių an­samb­lių kon­kur­se „Edel­weiss“ Plungės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los 6-os klasės mo­ki­nys M. Sta­bin­gis ta­po ab­so­liu­čiu tarp­tau­tinės ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos fa­vo­ri­tu ir pelnė didįjį pri­zą – Grand pri­x.

Net­ru­kus po to vy­ko ki­tas svar­bus, gal net su­dėtin­ges­nis kon­kur­sas „Kau­nas So­no­rum 2019“. Ja­me plun­giš­kis pa­si­rodė taip pat pui­kiai – pelnė ant­rąją vietą. Abu su mo­ky­to­ja juo­kau­ja, kad Kau­ne džen­tel­me­niš­kai nu­si­lei­do klaipė­diš­kei mer­gi­nai, ku­ri Vie­no­je nu­si­lei­do Ma­tui.

Dar abu links­mai pri­si­me­na, kaip po pa­sku­ti­nio­jo kon­kur­so žiūrė­jo Ma­to tėčio da­rytą vaiz­do įrašą, už­fik­sa­vusį, kaip vie­na ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos narė, iš­gir­du­si, kad plun­giš­kis kon­kur­sui pa­rengė Fe­ren­co Lis­to Vengrų rap­so­diją, su­si­ėmė už gal­vos. Tai itin su­dėtin­gas kūri­nys, ga­lin­tis tap­ti rim­tu iššū­kiu net aka­de­mi­niu ly­giu mu­zi­kos be­si­mo­kan­čiam at­likė­jui, ką jau be­kalbė­ti apie ne­se­niai skam­bin­ti pra­dėjusį paauglį.

Ta pa­ti Vengrų rap­so­di­ja Ma­tui sėkmę at­nešė ir Vie­no­je. O prie­š pat Kalė­das jos Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės po­sėdžių salė­je su­laikę kvėpa­vimą klausė­si ir Ta­ry­bos na­riai. Jaunąjį mu­zi­kantą pri­sta­čiu­si ir jo sėkme kon­kur­suo­se pa­si­džiau­gu­si My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los di­rek­torė Ri­ta Ur­nie­žienė sakė ne­ži­nan­ti, ar kas nors šio­je mo­kyk­lo­je po Ma­to atei­ty im­sis gro­ti to­kius su­dėtin­gus kūri­nius.

„Nie­kam ne­pa­sa­ky­si, kad jis tik tre­čius me­tus mo­ko­si skam­bin­ti. O jei ir pa­sa­ky­tum – ne­pa­tikėtų“, – vėliau duo­da­ma in­ter­viu „Že­mai­čio“ laik­raš­čiui sakė vai­ki­no for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja J. Jo­naus­kienė.

Iš kar­to – į ket­virtą klasę

Įdo­miau­sia, kad kar­telę taip aukš­tai iš­sikėlė pa­ts Ma­tas. Mo­ky­to­ja pri­si­minė, kaip pra­ėjusį pa­va­sarį at­si­nešęs po no­si­mi jai pa­ki­šo minė­to­sios rap­so­di­jos na­tas ir pa­reiškė no­rin­tis ją gro­ti.

„Ta­da ma­no akys – ant kak­tos. To­kie kūri­niai kaip šis yra ne me­no mo­kyk­los, o aka­de­mi­jos ly­gio. Aš jam sa­kau: mes dar ne­spėjom išmė­gin­ti dau­gybės vi­so­kių sti­lių, dar tu­rim iš­mok­ti tą ir aną... Bet ką jau... Sa­kau, ban­dyk. Ir su­si­tvarkė. Aiš­ku, kai ku­riuos niuan­sus te­ko pa­šli­fuo­ti, bet jam pui­kiai pa­vyks­ta“, – kalbė­jo pe­da­gogė.

Į M. Ogins­kio me­no mo­kyklą tėvai Matą at­vedė dar vi­sai vaiką. Pradė­jo nuo pa­pras­tos dūdelės, vėliau įsto­jo į trom­bo­no klasę. O kai at­ėjo lai­kas pri­va­lo­mai mo­ky­tis skam­bin­ti, už­si­degė mei­le for­te­pi­jo­nui.

Iš­gir­du­si, ką Ma­tas ga­li, J. Jo­naus­kienė jį iš­kart už­rašė į ket­virtą for­te­pi­jo­no klasę. Tad iki tol kla­višų be­veik ne­čiu­pinėjęs jau­na­sis plun­giš­kis taip per­šo­ko ke­le­rius me­tus ir iš­kart ėmėsi rimtų kūri­nių.

Pa­sak jo mo­ky­to­jos, did­žiau­sia vai­ki­no stip­rybė – gebė­ji­mas grei­tai įsi­min­ti kūri­nių na­tas. Ir, ži­no­ma, di­de­lis no­ras skam­bin­ti bei už­sis­py­ri­mas. „Ma­to ma­ma pa­sa­ko­jo, kad jis pra­ėju­sią va­sarą ko­ne kiek­vieną va­karą grodavo. Tie­siog sau, nie­kie­no ne­lie­pia­mas ir ne­pra­šo­mas. Kar­tais net iki 1 ar 2 va­lan­dos nak­ties. Įsi­vaiz­duo­jat!?“ – pe­da­go­gei jos mo­ki­nio už­si­de­gi­mas iki šiol ke­lia nuo­stabą.

Pats Ma­tas ne­daug­žod­žiau­ja. Pak­laus­tas, iš kur tas no­ras gro­ti, šyp­so­da­ma­sis tik trau­kia pe­čiais. Sa­ko, kad nei jo šei­mo­je, nei gi­minė­je mu­zi­kantų nėra. Abu tėvai – ma­te­ma­ti­kai. Jie ska­ti­na sūnų mo­ky­tis mu­zi­kos, ta­čiau dėl aukštų pa­sie­kimų iš pro­to nei­na.

„Su Ma­to tėvais esa­me su­tarę, kad da­ly­vau­si­me kon­kur­suo­se, ta­čiau re­zul­tatų ne­su­reikš­min­si­me. Pa­si­seks laimė­ti – ge­rai, ne­pa­si­seks – ir­gi ge­rai“, – pa­tvir­ti­na ir J. Jo­naus­kienė. Ir tuoj pat pa­si­džiau­gia jau­čian­ti pa­lai­kymą iš Ma­to tėvų. Tėtis daž­niau­siai ly­di juo­du į vi­sus kon­kur­sus, o ma­ma, nors tu­ri lik­ti na­mie su 4-me­te Ma­to se­su­te, vi­sa­da do­mi­si, kaip se­ka­si jos sūnui, daž­nai bend­rau­ja su mo­ky­to­ja.

Nė na­telė į šoną nenusprūs­ta

Be­je, tėtis ne tik į kon­kur­sus sa­vo at­žalą lydį. An­tai abu su­gal­vo­jo ne­tra­di­cinį būdą, kaip ug­dy­ti sūnaus ta­lentą ir stip­rin­ti jo pa­si­tikė­jimą sa­vi­mi – vasarą nu­vy­ko į Pa­langą ir įsi­taisė vie­no­je jud­riau­sių jos vietų – prie til­to. Ten praei­viams grojęs Ma­tas sa­ko tapęs drąses­nis, iš­mokęs su­si­kon­cent­ruo­ti ir ne­kreip­ti dėme­sio į ap­linką.

Ši­tuo jo pa­sie­ki­mu ste­bi­si ir vai­ki­no mo­ky­to­ja. Pa­sak jos, yra ne­ma­žai vaikų (o ir suau­gu­siųjų), ku­riems jau­du­lys su­truk­do pa­ro­dy­ti tai, ką jie mo­ka. Bet tik ne Ma­tui – jei jis yra iš­to­bu­linęs kokį kūrinį, per kon­kur­sus nė na­telė į šoną ne­nusprūs­ta.

Tą plun­giš­kis dar kartą įrodė ir per minėtąjį „Edel­weiss“ Vie­no­je, kai po kon­kur­so dar turė­jo gro­ti lau­reatų kon­cer­te. Į sceną li­po prie­š tai ne­re­pe­tavęs, nes vi­sa die­na pra­bėgo va­žinė­jant po eks­kur­si­jas, ku­rias kon­kur­so da­ly­viams su­rengė or­ga­ni­za­to­riai. Bet net ir to­kio­mis ap­lin­kybė­mis Ma­tas pa­gro­jo pui­kiai.

„Man bu­vo stre­so, kad taip vis­kas išė­jo. Bet Ma­tas su­si­kaupė ir pa­gro­jo. Ir ko­mi­si­ja vėl nu­ste­bu­si bu­vo, ir vi­si tie, ku­rie iki tol ne­girdė­jo jį gro­jant. Net lie­tu­viai, su ku­riais kar­tu au­to­bu­su at­vy­ko­me, iki tol ne­ži­no­jo, kad Ma­tas laimė­jo Grand Prix. Kad pra­dėjo svei­kin­ti po to vi­si... Ir va­dovė, or­ga­ni­za­vu­si tą ke­lionę, pri­ėju­si pri­si­pa­ži­no iš pra­džių skep­tiš­kai žiūrė­ju­si į mūsų pa­rengtą pro­gramą – esą ne 13-me­čiui to­kią su­grot“, – pri­si­minė mo­ky­to­ja.

Moks­lai ne­nu­ken­čia, o ki­ti už­siė­mi­mai ne­do­mi­na

Bend­rau­jant su Ma­tu smal­su iš­girs­ti, kaip jam se­ka­si moks­lai (jis lan­ko „Ry­to“ pa­grin­dinę mo­kyklą), ko­kių dar po­mėgių, be mu­zi­kos, tu­ri. Vai­ki­nas pa­sa­ko­ja, kad mo­kyk­lo­je se­ka­si ge­rai, visų da­lykų vi­dur­kis – 9–10. „Tik iš lie­tu­vių kal­bos 8“, – kuk­liai šyp­so­da­ma­sis pri­du­ria.

Dar sa­ko, kad pa­mo­koms pa­ruoš­ti lai­ko už­ten­ka, nors į M. Ogins­kio me­no mo­kyklą sku­ba kiek­vieną va­karą: be for­te­pi­jo­no, dar gro­ja trom­bo­nu ir lan­ko ber­niukų chorą.

O kaip ki­ti už­siė­mi­mai, ku­riuos taip mėgsta jo am­žiaus ber­niu­kai: kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai, so­cia­li­niai tink­lai, spor­tas?

„Kom­piu­te­ri­niams žai­di­mams lai­ko ne­lie­ka... Ne­bent ke­lionė­se įsi­jun­giu. Šiaip ne­la­bai trau­kia“, – sa­ko su ta pa­čia kuk­lia šyp­se­na. O dėl spor­to... „Jei ir norėtų ką nors lan­ky­ti, tik­riau­siai ne­leis­tu­me. Rei­kia ran­kas sau­go­ti. Už­ten­ka kūno kultū­ros pa­mokų mo­kyk­lo­je“, – sa­ko mo­ky­to­ja.

Pa­sak pe­da­gogės, ir pa­ts gro­ji­mas for­te­pi­jo­nu – tai ne leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas gra­žią dieną. Esą gro­jant rei­kia ne­ma­žai fi­zinės jėgos, juo­lab kad pa­ts Ma­tas ren­ka­si to­kius kūri­nius, ku­riems at­lik­ti būti­na di­delė išt­vermė. Kad ir gro­jant tą pa­čią Vengrų rap­so­diją jo kla­vi­šais bėgio­jan­čių pirštų mo­men­tais – ne­be­ma­ty­ti. Toks tem­pas. O kar­tu – ir tem­pe­ra­men­tas. Ne vel­tui Lis­tas šį še­devrą kūrė rem­da­ma­sis Veng­ri­jos romų (či­gonų) šo­kių leit­mo­ty­vais.

Ma­tant vai­kiną skam­bi­nant šį kūrinį tam­pa aiš­ku, kodėl jis ža­da sa­vo ateitį sie­ti būtent su for­te­pi­jo­nu. Ir jo mo­ky­to­ja, tar­si pa­ga­vu­si ma­no mintį, pra­tęsia: „Ką jis iš­da­rinė­ja gro­da­mas for­te­pi­jo­nu, trom­bo­nu tai – ne­įma­no­ma.“

Prieš at­si­svei­ki­nant J. Jo­naus­kienė pa­pa­sa­ko­jo linksmą is­to­riją. Pri­si­minė, kaip Ma­tas, mo­ky­da­ma­sis gro­ti Bet­ho­veną ir Bachą, vis į ant sie­nos ka­bantį laik­rodį dirs­čio­da­vo. Da­bar ji jau ži­no: jei vai­ki­no akys kryps­ta į tą pusę, va­di­na­si, jam ne­įdo­mu. Ta­da ir re­zul­ta­to ge­ro nėra ko tikė­tis.

„Per prie­vartą nie­ko ne­pa­siek­si. Svar­biau­sia, kad jam pa­tiktų. Ta­da su­gros idea­liai“, – kons­ta­ta­vo pe­da­gogė, šiais pa­pras­tais žod­žiais dar kartą pa­tvir­tin­da­ma seną tiesą, kad ten – kur su­si­klau­sy­mas ir bend­rystė, ten ir sėkmė.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder