Politinis turizmas: nuolat ant lagaminų

"Vakarų ekspreso" kalbinti politikos virtuvėje uostamiestyje dešimtmečius besisukiojantys pokalbininkai teigė, jog vadinamiesiems politiniams chameleonams keisti spalvą ir pažiūras naudinga dėl kelių priežasčių: moralinio pasitenkinimo bei materialinės naudos, kai gali įtaisyti į postus saviškius, gauti algą ir nieko neveikti.

Tuo metu patys partijas pakeitę politikai nurodo visai kitokius argumentus, kodėl jie nesilaikė vienos politinės linijos.

Pažiūrų karuselė

Šią uostamiesčio Tarybos kadenciją politinę spalvą pirmiausiai pakeitė partijos "Tvarka ir teisingumas" atstovai. Keturi politikai skilo į dvi stovyklas: valdančiojoje daugumoje nusprendė dirbti Benas Šimkus, kuris tapo vicemeru, ir Valerijonas Bernotas, o į opoziciją pasitraukė Egidijus Sabataitis ir Lilija Pupinytė.

Tačiau laikui bėgant B. Šimkus nutekėjo į Naująją sąjungą (socialliberalus) ir tapo šios partijos Klaipėdos skyriaus pirmininku, E. Sabataitis formaliai tapo vienu iš taip ir neįregistruotos Žemaitijos partijos lyderių, o L. Pupinytė užuovėją rado pas valdančiuosius liberalcentristus. V. Bernotas šį kartą partijos nepakeitė (prieš kurį laiką jis buvo konservatorius).

Praėjusį mėnesį Darbo partiją, kurios sąraše buvo išrinktas į Tarybą, paliko Alfonsas Bargaila ir kaip nepartinis kandidatas prisidėjo prie Lietuvos liaudies partijos (LLP) rinkiminio sąstato.

Buvęs Rusų aljanso frakcijos Taryboje narys, tačiau pačiai partijai nepriklausęs Rimantas Mačiulaitis įstojo į LLP ir ėmėsi vadovauti uostamiesčio skyriui.

Tačiau partijų keitimo rekordininku Klaipėdoje galima įvardyti buvusį Tarybos narį Vytautą Valevičių: jis buvo tuometinės Liberalų sąjungos nariu, su kuria pateko į Tarybą, po to tapo vienu iš liberaldemokratų partijos (dabartinė "Tvarka ir teisingumas") steigėjų, po to - Pilietinės demokratijos partijos nariu. Dabar rinkėjų širdis tikėjosi užkariauti kaip Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) atstovas, tačiau vakar paaiškėjo, kad šios partijos delegatams Klaipėdoje nebus leista dalyvauti savivaldos rinkimuose, nes nesurinko reikiamo 16 kandidatų skaičiaus.

Yra ir paradoksalių politinių pažiūrų keitimų: pavyzdžiui, Valdemaras Anužis iš dešiniųjų pakraipų Liberalų sąjungos perėjo į kairiųjų fronto atstovus socialdemokratus. Priklausęs centristams, po to - liberalcentristams, Liberalų sąjūdžiui, socialdemokratu tapo ir Vytautas Čepas.

Kaip socialliberalas 2000-aisiais į Tarybą pateko ir žinomas uostamiesčio verslininkas Antanas Bosas, kuris vėliau tapo Darbo partijos uostamiesčio skyriaus vadovu ir vienu partijos lyderių.

Be grimo

Vienas uostamiesčio politiniame gyvenime aktyviai jau dvidešimtmetį besireiškiantis mūsų dienraščio pokalbininkas teigė, jog politikai yra tokie patys žmonės, tik su padidėjusiu savimylos jausmu, neadekvačiu savęs sureikšminimo sindromu ir galimybių pervertinimu.

"Jie turi tam tikrą padlaižūnų grupę ir tiesiog nebesugeba objektyviai vertinti savęs, nes girdi tik liaupses. O kai negauna aukštos pozicijos rinkiminiame sąraše ar kokio posto patekę į Tarybą, tada jiems kyla noras keršyti. Arba jie išstoja iš partijos, arba lieka senojoje, tačiau visaip jai kenkia, žlugdo bendrą reikalą", - dėstė politikas, kuris dėl suprantamų priežasčių savo pavardės nenorėjo įvardyti.

Pokalbininkas teigė, kad žmonės neretai klaidingai įsivaizduoja, jog politikai vienas kitą nuperka už pluoštą šlamančiųjų.

"Taip būna retai. Yra kitokia valiuta. Pavyzdžiui, moralinė, tos pačios liaupsės. Sako, ateik pas mus, ir mes tave mylėsime. Tačiau neretai vėliau paaiškėja, kad senasis politinis partijos elitas naujokus "išduria", nenori suteikti trokštamos vietos. Ir taip gimsta tas partinis "slalomas" - vėl ieškoma naujų namų", - partijų paslapčių kortas atvertė mūsų šaltinis.

Akstinas keisti partijas būna ir materialinis. Kai kada už išdavystę pažadama gera alga, galimybė įgyti prestižą, dirbti laisvu laiku, gauti vadinamąją auksinę vizitinę kortelę arba progą įdarbinti meilužę ar pusbrolį.

"Tačiau pirminis dalykas keisti partijas - ambicijos, tik po to seka materialinė nauda", - reziumavo pokalbininkas.

Karuselės istorija

Visgi "Vakarų ekspreso" kalbinti partijas pakeitę politikai nurodė visai kitokius argumentus, kodėl jie nesilaikė vienos politinės linijos.

V. Valevičius dėstė, kad iš Liberalų sąjungos jį išmetė, tada kartu su bendražygiais teko įkurti liberaldemokratų partiją.

"Rolandas Paksas buvo į ją pakviestas. Politikas be partijos yra ne politikas. Bet R. Paksas į partiją tokią žmonių kompaniją sukvietė, kad pasijaučiau nepatogiai, tad kultūringai išsiskyrėm. R. Paksas išmetė iš partijos mano bičiulį Henriką Žukauską, kuris įkūrė Pilietinės demokratijos partiją. Jos pirmininku tapo Viktoras Muntianas, kuris vėliau buvo išrinktas Seimo vadovu, o dar vėliau tapo įtariamuoju kyšininkavimo byloje. Teko dėl moralinių sumetimų ir su šia partija atsisveikinti", - istoriją pasakojo klaipėdietis. Tad dabar jis yra LVLS narys.

"Ten buvo vien moterų kolektyvas, reikėjo vyrų, įstojau. Partijų aš nekeičiu, tik kultūringai leidžiu laisvalaikį. Ir politinės spalvos nekeičiu - kaip kovojau už paprastus žmones, taip ir kovoju. Svarbu ne partijos pavadinimas, o ką esi gero padaręs", - savo ideologiją dėstė V. Valevičius.

LVLS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, paklaustas, ką mano apie partijas keičiančio V. Valevičiaus buvimą paties vadovaujamoje politinėje jėgoje, tikino, jog nieko čia blogo nematąs.

"Skyriai sąrašus sudarinėja, o naudos siekti balotiruojantis mūsų partijos sąraše didmiestyje neįmanoma, nes mes dominuojame rajonuose. Taip ir V. Valevičius tikrai nieko neišskaičiavo. Apskritai tas partijų keitimas nėra toks jau blogas dalykas, nes Lietuvoje tarp pačių partijų jau beveik nebėra takoskyros: tarp socialdemokratų pilna milijonierių, kairieji tapo labiau dešinieji, ir atvirkščiai", - teigė partijos vadovas.

Argumentų kalba

A. Bargaila aiškino, jog palikti Darbo partiją neva privertė tai, kad nebuvo "atliekami geri darbai visuomenei". Tačiau neoficialiai teigiama, kad šis politikas supyko, kai nebuvo įtrauktas į partijos rinkiminio sąrašo uostamiestyje pirmąjį dešimtuką bei konfliktavo su kolegomis.

"Buvau prieš tai ir Respublikonų partijoje, bet ji nieko nenuveikė. Nematau nieko blogo, kai keičiamos partijos, nes reikia ieškoti aukso vidurio, tobulėti. Žinoma, jei per metus kelias partijas pakeiti, tai jau blogai", - dėstė Tarybos narys.

Jis, beje, yra LLP sąraše dar ir dėl to, kad partijai vadovauja buvusi žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, kuri kuravo ir žuvininkystės sritį, o A. Bargaila yra Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos vadovas.

R. Mačiulaitis LLP nariu tapo dėl to, kad ši partija "žiūri plačiau", o apie politinius turistus kalbėjo filosofiškai.

"Jei pačios partijos nekeistų savo pažiūrų 180 laipsnių, tai būtų blogai bėgioti, bet dabar matome, kad ir pačių partijų idealai, pažiūros keičiasi", - sakė jis.

V. Čepas samprotavo, kad galima keisti bažnyčią, bet nekeisti tikėjimo.

"Kai buvau liberalas, buvau pats "kairiausias", o dabar, kai esu socialdemokratas, esu pats "dešiniausias". Tad buvau per centrą ir esu, man buvo nepriimtina visiškai nereguliuojama liberali rinkos politika. Esu už liberalią, bet reguliuojamą rinką", - prisipažino buvęs Klaipėdos tarybos ir Seimo narys.

Panašiai dėstė ir V. Anužis, kuris teigė, jog partijų deklaruojamos kryptys tėra sąlyginės, o savivaldos lygyje apskritai esą sunku atskirti, ar valdo dešinieji, ar kairieji.

"Jaunos demokratijos bruožas"

Saulius ŠILIAUSKAS, politologas
Na, tragedijos, kad politikai keičia partijas, nematau. Pirmiausiai, pas mus nėra ryšio tarp visuomenės ir partijų, mums dar toli iki brandžios, tvirtos demokratijos. Jei dažnai keičiasi politikų pažiūros, tai rodo, kad partijos neturi griežtų atrankos kriterijų. Daug esame girdėję pažadų, kad politikai atsisakys mandatų, jei pakeis partijas, bet taip nebūna, čia - daugiau viešųjų ryšių akcija. Tas politinis turizmas būdingas jaunoms demokratinėms valstybėms, nes nėra nusistovėjusi partinė sistema. Įstoja į partiją, o vėliau supranta, kad visai ne tų pažiūrų yra žmogus. Eina kitur. Yra ir pragmatinių sumetimų norint dirbti valdžioje, nes jei turi kokių idealų, opozicijoje būti neapsimoka. Yra ir asmeninių psichologinių motyvų.