Guvi, šneki, mažutė, smulkutė, tačiau optimistiškai nusiteikusi jubiliatė pasakojo, kad kilusi ji nuo Švėkšnos, tuomet priklausiusios Tauragės rajonui. Tėvai buvo paprasti kumečiai, tai ir ji, kaip pati sako, augo kumetyne. Nuo vaikystės ganė žąsis, tarnavo pas ūkininkus. Šeimoje augo 5 vaikai – 2 broliai ir 3 seserys. Valė buvo trečias vaikas, šiuo metu viena ir belikusi. Teko išgyventi sunkius nepriteklių, karų ir pokario metus, savo akimis matyti sušaudytus žmones.
1955 m. ištekėjo ir kartu su vyru apsigyveno Poškų kaime. Užaugino dvi dukras, anksti palaidojusi vyrą džiaugiasi keturiais anūkais ir dviem proanūkiais. Apie 20 metų dirbo Agluonėnų pagrindinėje mokykloje valytoja, jos tvarkomos patalpos visada buvo kruopščiai prižiūrimos, o ir pati buvo mėgstama kolektyvo, niekada su niekuo nekonfliktavo. Puikiai bendravo su kaimynais, − kol dar buvo jaunesni, vis susibėgdavo krūvon įvairių švenčių, gimtadienių proga, gražiai bendraudavo. Dabar ir jų jau nedaug likę ar jėgos nebeleidžia.
Visą gyvenimą Valerija siuvo – sau, vaikams, kaimynams. Seniūnė ir dabar džiaugiasi prieš 1,5 metų jos rankų siūta dovanota prijuoste. Dabar dar ir pamezga, o akinių iki šiol nenešioja. Jos namuose visada švaru, gražu, tvarkinga, vasarą darželyje nuolat žydi paprastos kaimiškos gėlės, džiugindamos kiekvieno prašalaičio akį. Tik porą pastarųjų žiemų praleidžia pas dukras, o kai šilta – dar sukasi namuose.
Svečiai jubiliatei linkėjo dar daug energijos, stiprybės, sveikatos ir – šimtmečio sulaukti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą